Iššūkis sutrikdė, bet nusprendė jį priimti
Pagrindinis V. Grainytės romano „Rožės ir bulvės“ veikėjas Deivis, gyvenantis Kanadoje, rašo knygą laimės tema – man yra gavęs tokį užsakymą. Nuo tokios užduoties atsispyrė ir pati V. Grainytė – kvietimo parašyti kūrinį laimės tema ji sulaukė iš Vytauto Didžiojo universiteto, kuris „Kauno-Europos kultūros sostinės 2022“ kontekste organizuoja tarptautinį simpoziumą, skirtą persvarstyti laimę.
„Be abejo, mane toks kvietimas sutrikdė, nes atrodė, kad laimė yra tokia didžiulė tema. Apie tai rašyti knygą... Tikrai jaučiausi pasimetusi. Bet, matyt, laimėjo smalsumas, intriga ir aš priėmiau šį iššūkį“, – laidoje „ARTimai“ pasakojo V. Grainytė.
„Tas veikėjas, ar aš, užsidėjusi pagrindinio veikėjo kaukę, dariau nemenką tyrimą – domėjausi įvairiomis laimės sampratomis, tuo, kaip laimė suprantama ne tik iš psichologinės perspektyvos, bet ir kaip ją apibrėžia sociologai, ekonomistai, kaip apie laimę galima kalbėti iš zoologijos pusės“, – pasakojo ji.
Tyrimas virto veikėjo Deivio rašomais straipsniais, aplink kuriuos vyksta kitas veiksmas – galbūt paties autoriaus išgalvotas, galbūt kadaise jam nutikęs. Kartu su leidėjais, leidykla „Baltos lankos“, buvo nuspręsta šio kūrinio žanrą įvardinti kaip koliažinį romaną.
„Knygą sudaro publicistiniai tekstai, tokie kaip straipsniai, esė, kuriuos nuolat pertraukia novelės, dienoraščių ištraukos – kitaip tariant, tai yra tokia kaip mozaika įvairių žanrinių teksto gabaliukų. Galbūt iš pirmo karto išgirdus koliažinis romanas atrodytų, kad tai yra kažkokių jau esamų kūrinių citavimas, tačiau taip nėra – tai yra originalus tekstas, tačiau tą koliažinio romano terminą apibūdina skirtingų rašymo registrų jungimas. Ši technika būdinga siurrealistams, kurie man irgi artimi, nes ši knyga irgi paremta kaip asociacijų logika“, – aiškino V. Grainytė.
Dekonstruojant laimę
V. Grainytė pasakojo į laimę bandžiusi žiūrėti iš įvairių perspektyvų: „Kaip kito istoriškai jos sampratos, kaip apie ją kalba filosofai, kaip galima apie laimę kalbėti stebint gyvūnus, arba apie laimę mąstyti iš koronaviruso perspektyvos. Be abejo, kalbant apie laimę man rūpėjo pasigilinti į, atrodytų, laimės oponentus, priešingus turinius, tokius kaip sielvartas, liūdesys ir kančia – parodyti, kad tai yra neatsiejamos mūsų vidinio ir išorinio pasaulio jėgos , todėl šioje knygoje laimė yra nuolat dekonstruojama ir stengiamasi suardyti ją gaubiančią tokią, sakyčiau, vulgarizacijos aurą“.
Asmenišką atsakymą, kas yra laimė, V. Grainytė sakė sau atradusi dar prieš rašydama knygą, tačiau šis kūrybinis procesas jai leido pažvelgti plačiau teoriniu lygmeniu.
V. Grainytė knygoje palietė ir dažnai keliamą klausimą apie socialinių tinklų įtaką mūsų savijautai, tačiau pabrėžia nenorinti būti ta, kuri moralizuoja ar dalina patarimus.
„Ši tema neatsiejama nuo didžiosios laimės temos – neišvengiamai socialinių tinklų kontekstai yra įpinti į siužetą, šiek tiek komiškai ir ironiškai, bet tikrai nesiekiau parodyti, kad tai yra žalingas dalykas, ar piršti savo nuomonės, juo labiau, kad aš pati naudojuosi socialiniais tinklais“, – sakė ji.
Pasak jos, knygos turinį galima vertinti įvairiais lygiais, tačiau pastebima socialinė kritika yra ne pamokomojo pobūdžio, o analitinio žvilgsnio: „Ten nėra mano brukamos tam tikros nuomonės, o tas knygos ar straipsnių autorius irgi nedėsto savo pozicijos“.
Paklausta, kokią žinutę galbūt norėjo, kad skaitytojas išsineštų iš šios knygos, V. Grainytė sakė šią užduotį patikinti jam pačiam. „Turbūt nenorėčiau atsidurti tų, tarkime, laimės ekspertų ar mokytojų lentynėlėje – visų pirma esu autorė ir man rūpėjo parašyti originalų ir kokybišką kūrinį, o kadangi jo turinys toks tirštas, turbūt kiekvienas skaitytojas jo žinutę ar raktą į knygą suras pats“, – vylėsi ji.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
