M. Shellenbergeris tyrinėja, kaip nutiko, kad svarbias, bet įveikiamas aplinkosaugos problemas pradėjome suvokti kaip pasaulio pabaigą, ir kodėl labiausiai panikuojantieji linkę nepaisyti net akivaizdžių faktų, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Knygos autorius demaskuoja garsių klimato „alarmistų“, tokių kaip Greta Thunberg, judėjimo „Maištas prieš išnykimą“ (Extinction Rebellion), Leonardo di Caprio ir kitų žvaigždžių pozicijas ir argumentus. Dažnu atveju pasaulio pabaigą skelbiantys lozungai nepagrįsti faktais, o garsiausiai paniką eskaluojančių aktyvistų veiksmai neša naudą... didiesiems teršėjams. M. Shellenbergeris smulkiai išanalizuoja keletą judėjimo „Maištas prieš išnykimą“ rengtų akcijų ir jų pasekmes.

Autorius anaiptol neneigia klimato kaitos ir jos keliamų grėsmių, būtinybės palaikyti gyvūnų rūšių įvairovę Žemėje ir saugoti miškus. Tačiau ar situacija iš tiesų tokia bloga? Anglies dioksido išmetimo į atmosferą pikas išsivysčiusiose šalyse buvo pasiektas prieš daugiau kaip dešimtmetį, nuo tada tarša po truputį mažėja; mirčių, kurias sukelia su klimatu susijusios priežastys, skaičius per pastaruosius 40 metų susitraukė 80 procentų. Kiekvienas knygoje pateiktas faktas, reikalavimas ir argumentas pagrįstas šaltiniais, prieinamais Tarpvyriausybinei klimato kaitos komisijai (IPCC), Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijai (FAO), kitoms mokslinėms organizacijoms. Knyga „Apokalipsės nebus“ gina mokslo faktus nuo tų, kurie jį neigia, – ir nesvarbu, ar jie būtų iš dešiniųjų, ar iš kairiųjų politinių stovyklų.

Knygoje pateikiama sprendimų, kurie gali atrodyti neįprasti. Pavyzdžiui, M. Shellenbergeris pasisako už atominę energiją kaip vieną saugiausių ir mažiausiai teršiančių. Knygoje jis aiškinasi, kaip nutiko, kad tiek daug žmonių atominė energija kelia baimę, ir kaip toji baimė naudinga iškastinio kuro tiekėjams.

Kokia yra tikroji rizika, susijusi su atominėmis elektrinėmis? Pasak Jungtinių Tautų, konkrečiai gesindami didžiausios atominės katastrofos gaisrą Černobylyje žuvo 28 ugniagesiai, 19 pirmųjų avarijos likviduotojų mirė per artimiausius dvidešimt penkerius metus „dėl įvairiausių priežasčių“, tarp jų tuberkuliozės, kepenų cirozės, infarkto, traumų. Šiuos skaičius (kaip ir daugumą kitų faktų) M. Shellenbergeris įveda į kontekstą: „Nors kiekvieno ugniagesio mirtis yra tragiškas įvykis, verta pažvelgti į tą skaičių iš perspektyvos. 2018 m. JAV žuvo 84 ugniagesiai, 2001 m. rugsėjo 11 d. per teroristų ataką žuvo 343 žmonės.“ Reikia turėti omenyje, kad atominės avarijos pasitaiko išties nedažnai.

Autorius pasisako už socialinę gerovę ir skurdo panaikinimą: už masinę maisto gamybą siekiant išmaitinti visus pasaulio gyventojus ir tuo pat metu išsaugant natūralią gamtą. Būtų neįmanoma ekologiškai užauginti pakankamai maisto pavalgydinti visiems 7,753 milijardų Žemės gyventojų.

Pats M. Shellenbergeris dešimtmečius kovojo už žalesnę planetą. Jo biografija ir nueitas kelias nuo aršaus aktyvisto iki klausimus keliančio ir atsakymų ieškančio tyrėjo yra tvirtas pagrindas diskusijas keliančiai knygai. Jis prisidėjo prie sekvojų miškų išsaugojimo, sukūrė šiandieninio Žaliojo naujo susitarimo (Green New Deal) prototipą, kartu su mokslininkais ir aktyvistais prisidėjo priimant sprendimą, kad ir toliau veiktų branduolinės jėgainės.

„Prieš dvidešimt metų pastebėjau: kuo daugiau skaitau apokaliptinės aplinkosaugos knygų ir straipsnių, tuo jaučiuosi liūdnesnis ir neramesnis. Tai aiškiai skyrėsi nuo mano savijautos perskaičius istorijas apie pilietinių teisių judėjimą, kurio lyderiai buvo įsipareigoję etosui, politikai, meilei, o ne pykčiui. Yra daugiau priežasčių optimizmui negu pesimizmui“, – mažinti ekonerimą ir imtis veiksmingų sprendimų dėl klimato kaitos knygoje „Apokalipsės nebus“ skatina M. Shellenbergeris.