Kovo 11 d. gimė gamtos mokslų daktarė, farmacininkės, o neretai žiniuone ar net ragana vadinta Eugenija Šimkūnaitė. Šiemet jai būtų sukakę 86–eri. Per savo gyvenimą ji sukaupė ne tik didžiulį etnokultūrinį bei intelektualinį turtą Lietuvai, bet ir paliko neišdildomus įspūdžius su ja bendravusiems žmonėms. Siekiant įamžinti daktarės E. Šimkūnaitės atminimą, buvo įkurtas jos vardo labdaros ir paramos fondas. Šio fondo finansininkė, ilgametė jos draugė Irena Vaivadienė tikina, jog E. Šimkūnaitė ragana buvo vadinama ne veltui:
„Ji sugebėdavo numatyti, atspėti įvykius. Štai pavyzdys - atrodo, tai nutiko dar senajame operos teatre. Dabar jau velionis Jonas Katakinas, ką tik baigęs baleto mokyklą, šoko princą spektaklyje „Miegančioji gražuolė“. Mes abi su E. Šimkūnaite buvome tame spektaklyje ir aš jai sakau – na, pagaliau vėl turėsime blondiną lietuvišką princą. O ji man, net neatsisukdama, tarsteli – jeigu išsioperuos kojas, tai bus princas, po jeigu ne – tai nešoks. Ir daugiau nieko neaiškino. Ir iš tiesų, praėjo kiek laiko ir J. Katakinas dingo iš baleto scenos – pasirodo, gulėjo ligoninėje po kojų operacijos,“ – prisimena I. Vaivadienė.
Kosulį išgydė kaštono lapu
E. Šimkūnaitė gilinosi į liaudies mediciną. Tūkstančiams į ją besikreipiančių patardavo dėl įvairių ligų gydymo žolelėmis: „Mano sūnus kosėjo. Stovim mes iš teatro išėję, E. Šimkūnaitė klausia, ko vaistų savo vaikui neduodu. Aiškinu, kad duodu, bet niekas nepadeda. Daktarė pakelia galvą į dangų, pažiūri ir sako – va, stovi po vaistais, jais gali ir gydytis. Mes tuomet stovėjom po tokiu senu kaštonu. Jinai sako: dilda (taip E. Šmkunaitė vadindavo žmones – I. V. pastaba), nusiskink lapą, sukramtyk jį, nuryk skystį, bet lapą išspjauk. Sūnus paklausė ir kosulys kaip mat praėjo. Aš visiems šį receptą rekomenduoju – tikrai veiksmingas,“ – tikina ne vieną dešimtmetį E. Šimkūnaitę pažinojusi I. Vaivadeinė.
Daktarės duotais patarimais iki šiol naudojasi ir buvusi jos studentė, dendrologė Danguolė Liagienė: „Jos paskaitos būdavo be galo įdomios, E. Šimkūnaitė pasakodavo savo gyvenimo įvykius, nuotykius, dalindavosi patirtimi, duodavo įvairiausių patarimų ir pamokymų. Daktarė visuomet primygtinai pabrėždavo, kad lietuviai turi gydytis tik lietuviškomis žolelėmis - jas pažinti, bet nepiktnaudžiauti. Todėl vaistažolių arbatos jokiu būdu negalima gerti stiklinėmis ar puodeliais – pilnai užtenka šaukštelio ar netgi kelių lašų,“ – pasakoja D. Liagienė.
Barbemanija
1959 metų kovo 9 d. parduotuvėse pasirodė lėlė Barbė. Žinomiausią žmonijos istorijoje lėlę sukūrė amerikiečių verslininkė Root Handler. Būsimai mergaičių numylėtinei buvo suteikta XX amžiaus 7 dešimtmečio Holivudo seksbombos Jayne Mansfield išvaizda. Taigi ir Barbė buvo tokia pat seksuali stambiakrūtė blondinė kaip ir aktorė. Po intensyvios reklaminės kampanijos, Ameriką apėmė barbemanija.
Šiuo metu lėlė pardavinėjama daugiau nei 150 pasaulio šalių. Specialistų teigimu, šiandien Barbė patenka į perkamiausių daiktų dvidešimtuką. Vienos žaislų parduotuvės Vilniuje vadybininkė Ligita Ašmontaitė sako, jog Lietuvoje Barbė taip pat užtikrintai pirmauja: „Internetinėje apklausoje, kurioje gali dalyvauti ir vaikai, ir jų tėveliai, užtikrintai pirmauja lėlė Barbė. Jau daug metų ši lėlė yra paklausiausia tarp mergaičių. Įdomu ir tai, kad su šia lėlė žaidžia ir trejų metų mergaitės, ir 14–metės paauglės. Barbę galima būtų pavadinti „amžiaus lėle“. Ji graži, atitinka mergaičių vizijose suformuotą tobulumo etaloną“.
Graži, bet pavojinga
Beje, būtent dėl šių vadinamųjų grožio etalonų Barbė susilaukia nemažai priekaištų ir, nepaisant milžiniško populiarumo, yra bene prieštaringiausiai vertinamas žaislas. Suaugusieji karštai ginčijasi, ar verta pirkti mažoms mergaitėms Barbes. Mokslininkai tvirtina, kad Barbė mergaitėms skiepija netikrus išorės ir elgesio idealus, tampa dietų, anoreksijos priežastimi. Jeigu lėlė būtų gyvas asmuo, ji turėtų būti 1,75 cm ūgio, o jos liemuo būtų vos 18 cm – dėl tokių proporcijų ji tiesiog negalėtų išsilaikyti ant kojų.
Tačiau Saugaus vaiko centro psichologė Birutė Baranauskienė sako, jog nei vienas žaislas neatitinka realių proporcijų, o Barbė nėra tokia grėsminga vaiko psichologijai, kaip įsivaizduoja kai kurie suaugusieji: „Žaisluose visuomet daug fantazijos - juk nei šuniukai neatitinka proporcijų, nei kitos lėlės. Gal ir turi Barbė kažkokios įtakos anoreksijos formavimuisi, bet manau, kad vien lėlė to nepadarys – labai svarbu ir kita aplinka. Jeigu mama laikosi dietų, jeigu tėtis kritikuoja mergaitę – tai tas ją daug greičiau paskatins laikytis dietos ir ji susirgs anoreksija, negu tai, kad ji vaikystėje žaidė su penkiomis Barbėmis. Jos labiau erzina suaugusiuosius dėl daugelio priežasčių. Viena jų – ta lėlė Barbė iš tiesų gana agresyviai lenda į mūsų namus. Aišku, jinai pati neįlenda – tėvai perka. Bet kodėl jie perka, jei nenori pirkti? – Vaikai spaudžia, reikalauja. Vadinasi, Barbė taip pagaminta, kad labai traukia vaikus. Ir vėliau tas noras žaisti su lėlė perauga į kolekcionavimą, nes kasmet išleidžiamos vis naujos, vis gražiau aprengtos, įvairių specialybių ir rasių“– sako psichologė.
Strazdo lažybos
Kovo 9–ąją minime poeto, kunigo Antano Strazdo gimtadienį. Jis pasaulį išvydo 1760-aisiais. A. Strazdui gyvam esant išleistas tik vienas jo poezijos rinkinėlis, kuriame yra 9 poeto eilėraščiai. Tačiau jo dainos, nors ir neišspausdintos, plačiai prigijo liaudyje. Žymiausia jo giesmė „Pulkim ant kelių“.
A. Strazdas buvo spalvinga ir labai kontraversiška asmenybė. Poetas ir eseistas Tomas Venclova yra sakęs (knygoje „Manau, kad...Pokalbiai su Tomu Venclova“), jog A. Strazdas ne visuomet laikydavosi dvasininkų luomo nuostatų: „Jis buvo katalikų kunigas, kunigas valkata, didis nusidėjėlis, giedodavo spontaniškas giesmes, gerokai gėrė, turėjo vaikų, Bažnyčia jį baudė. Taigi buvo neeilinė, gerokai prieštaringa, tikrai įdomi figūra“.
Tikrų A. Strazdo biografinių duomenų yra nedaug, todėl istorijos, pasakojamos apie kunigą, dažnai apipintos legendomis. Vieną jų pasakoja Kamajų A. Strazdo gimnazijos istorijos kambario vadovas Alfonsas Vasiliauskas: „Tarp Strazdo ir zakristijono įvyko tokios derybos: Strazdas sako - aš pasakysiu tokį pamokslą, kad jį klausydama tuo pat metu pusė bažnyčios juoksis, o kita pusė verks. Nežinau iš ko jie derėjosi, bet faktas tas, kad A. Strazdas sakė tokį pamokslą, ir kas tuo metu jo klausėsi, patvirtino – viena pusė bažnyčios verkė, kita leipo juokais. Kodėl taip įvyko? Viskas paprasta: kunigas savo padėjėjų paprašė išpjauti sakyklos dugne skylę, per kurią būtų galima iškišti koją. Vieną koją apmuturiavęs skudurais, apavęs bjauria sena vyža. A. Strazdas pradeda pamokslą. Rėždamas už širdies griebiančią, graudžią kalbą, kunigas pro skylę kaišioja tą koją tai pirmyn, tai atgal. Tad viena bažnyčios pusė, kuri mato tą suplyšusią vyžą, leipsta juokais, o kita pusė, kuri nemato tos kojos, klauso graudulingo pamokslo ir verkia. Taip A. Strazdas laimėjo lažybas“.
Debatai dėl džiazo pradžios
1917 m. kovo 7 d. Niujorke išleista pirmoji pasaulyje džiazo muzikos plokštelė „The Dixie Jazz Band One step“. Tačiau muzikologų vertinimu, šią plokštelę įrašiusi grupė „Original Dixieland Jazz Band“ ryškesnio pėdsako muzikos istorijoje nepaliko. Muzikantas Ugnius Butkus: „Ne paslaptis, kad džiazą sukūrė afro-amerikiečiai, kurie gyveno Naujojo Orleano getuose. Net šiandien daugelis džiazo kritikų bei tyrinėtojų reiškia desperatišką pasipiktinimą bei jaučia nuoskaudą dėl to, kad pirmasis džiazo įrašas priklauso baltiesiems, juo labiau, kad tuo metu buvo žymiai geresnių džiazo grupių bei muzikantų kuriuos kopijavo „Original Dixieland Jazz Band“.
Pirmosios plokštelės tiražas buvo daugiau nei milijonas, o tuo laikotarpiu tai buvo labai daug. Šis įvykis nenuginčijamai padarė vieną teigiamą dalyką – netrukus žinia apie tai, kad yra toks dalykas kaip džiazas pasklido po visą Šiaurės Ameriką. Bet apmaudu, kad plačioji auditorija pirmiausia džiazą išgirdo klausydamasi surogato. O vėliau, kai jau atsirado galimybė palyginti, tiek klausytojai, tiek velesni džiazo tyrinėtojai vienigai pripažino, kad šiame grojime visiškai nebuvo bliuzinų tonų, kas ir padarė džiazą džiazu.
„Original Dixieland Jazz Band“ lyderis La Rokka ir jo biografas netgi teigė, kad jų muzika visiškai nesusijusi su afroamerikiečių džiazu ir kad jie ją sukūrė patys. Tačiau tikrojo džiazo įtaka ansambliui yra akivaizdi. Vėliau, kai 1923 pradėjo įrašinėti tokie džiazo gigantai kaip Joe King Oliveris ar Jelly Roll Mortonas, grupė neatlaikė konkurencijos ir iširo“.
Vienu sakiniu
1074 m. kovo 9 d. popiežius Grigalius VII paskelbė, jog visi vedę katalikų kunigai bus atskirti nuo Bažnyčios.
1454 m. gimė italų keliautojas Amerigas Vespuccis. Amerikos žemyno pavadinimas kilo būtent iš jo vardo.
1475 m. gimė italų dailininkas, skulptorius, architektas ir poetas Michelangelas Buonarottis. Kūrėjas laikomas vienu garsiausių Renesanso atstovų, žymiausia jo darbai - Siksto koplyčios lubų freskos Vatikane, marmurinis Dovydas Florencijoje, Mozė ir Pieta Romoje.
1934 m. gimė Sovietų Sąjungos lakūnas, pirmasis pasaulyje kosmonautas Jurijus Gagarinas. Lygiai po trejų metų, 1937 m. kovo 6 d. gimė Valentina Tereškova, pirmoji pasaulio moteris kosmonautė.
Prieš 35 metus, 1971 m., mirė JAV nebyliojo kino žvaigždė Haroldas Lloydas. Labiausiai įsimintina jo scena kino juostoje „Saugumas paskutinėje vietoje“, kurioje jis įsikabinęs į dangoraižio laikrodžio rodyklę kabo virš gatvės.
1985 m. Michailas Gorbačiovas tampa Sovietų Sąjungos vadovu.
1990 metų kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomą valstybę.
1999 m. kovo 7 dieną, sulaukęs 70 metų, mirė režisierius Stanleys Kubrickas. Žymiausi jo darbai – „2001 metų kosminė odisėja“, „Prisukamas aplesinas“, „Švytėjimas“ ir kt.
2000-ųjų kovo 7 d. Vilniuje darbą pradėjo radijo stotis „Žinių radijas“.
„Laiko vinys“ - penktadieniais 10.10 val. (kart. 19.10 val., šeštadienį 16.05 val., sekmadienį 10.05 val.).
