Atrasta Kaune kūrusio Antano Ingelevičiaus tarpukario fotografijos kolekcija nustebino muziejininkus: negatyvai ne iškart „pradėjo kalbėti“

Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM), trečiadienį Istorijų namuose atveria parodą „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“. Neabejojama, kad šis iki šiol neatrasto fotografo darbų archyvas bus įrašytas į Lietuvos fotografijos istoriją. Antano Ingelevičiaus (1892–1947?) palikimą sudaro net 837 stiklo ir celiulioido negatyvai. Kokiomis aplinkybėmis 1948–1950 metais jie pateko į muziejaus saugyklas šiandien dar nėra aišku, tačiau muziejaus ikonografė Vitalija Jočytė, ėmusi tyrinėti A. Ingelevičiaus negatyvus, įsitikinusi, kad tai unikali medžiaga – tarpukario fotografijos kolekcijas, anot jos, galima „suskaičiuoti ant rankos pirštų“. A. Ingelevičiaus asmenybės ir jo šeimos likimą aiškinęsis muziejininkas Gytis Grižas pasakojo, kad atrasti negatyvai ne iškart „pradėjo kalbėti“.

Atrasta medžiaga lig tol nebuvo atpažinta

Kaip pastebėjo V. Jocytė, tarpukario fotografų nėra daug, ypač reta, kai išlieka didelis tarpukario fotografo archyvas. „Tai, ką vadinu kolekciniu vienetu, tikrai galime suskaičiuoti ant rankos pirštų, čia yra unikali medžiaga. Tai nėra ketvirto dešimtmečio fotografija, kuomet jau pagaunamas pagreitis, išeinama į parodas, pradedama plačiai publikuoti darbus. Šiuo atveju turime pakankamai ankstyvą (yra kadrų iš trečio dešimtmečio pradžios), apytikriai 1925-1935-ųjų laikotarpį. Iš architektūrinių detalių atpažįstame ir ketvirtojo dešimtmečio pradžios Kauną, matome jau ir modernėjimo ženklų“, – sakė ji.

Labiausiai, V. Jocytės teigimu, nustebino tai, kad atrasta medžiaga lig tol nebuvo atpažinta. „Dešimtmečių dešimtmečiais muziejaus kolekcijoje turėjome negatyvų rinkinį, bet jis buvo nei detaliai aprašytas, nei atpažintas. Tačiau vieną sykį ateina laikas, kai išsitrauki negatyvą ir pradedi domėtis, kas jame yra. Pakeli į šviesą vieną, po to – kitą, ir supranti, kad čia kažkas įdomaus. Pasidarėme pirmuosius bandominius atspaudus atributuotų negatyvų: Lietuvos peizažas, miestelis, medinis pastatas, gatvelė. Kas po tuo slepiasi, sužinojome tik pasidarę pirmuosius atspaudus, kai į mūsų fotostudiją užsuko bendradarbis, kolega, gimęs Kaune ir besidomintis savo miestu Gytis Grižas. Ir tada Gytis sako – čia Kaunas. Nuo to mes ir pradėjome startuoti, kadangi žinojome, kad tokio Kauno neturime“, – apie netikėtus atradimus kalbėjo muziejaus ikonografė.

Gausesnė Kauno ikonografija, V. Jocytės pastebėjimu, prasideda ketvirtame dešimtmetyje. „Nenustebinsiu pasakydama, kad ketvirtajam dešimtmečiui buvo būdinga labiau reprezentacinė fotografija – formuojamas nepriklausomos Lietuvos įvaizdis, su reprezentaciniais objektais, gražiais žmonėmis, gražiomis gatvėmis. Čiagi mes matome visai kitokį miestą – prieš tą modernizmo startą, miestą beveik be centrinių gatvių. Fotografui buvo įdomu visai kiti dalykai, jis puikiai suprato ką daro, ką reprezentuoja. Mano galva, ne miestą – o pačią fotografiją, jis ją puikiai išmanė“, – įvertino atrastų darbų svorį pašnekovė ir pridūrė, kad kadruose atvaizduoti žmonės fotografui buvo itin svarbūs, atsirandantys ne šiaip sau. Tai esą pastebėjo ir ne vienas šių laikų fotografas – darbai stiprūs psichologiškai.

Didžiosios dalies vaizdų – dabar nepamatysi

Fotografuotas vietas atpažinti ėmęsis G. Grižas pasakojo, kad kadruose užfiksuotų senojo Kauno vaizdų dabar nepamatysi. „Galvoji, ar tai galėtų būti ta vieta, bandai sulyginti, nueini, pagal adresą sulygini su sklypo planais... Didžiosios dalies vaizdų – dabar nepamatysi. <...> Iš tų pačių negatyvų mes matome, kad turime, deja, ne pilną kolekciją – galbūt didžiąją dalį“, – konstatavo G. Grižas.

Vienas iš keisčiausių negatyvų, kaip pasakojo G. Grižas, kuriame matoma lenkų kariuomenė. Pasak jo, visiškai neaišku, kaip šis vaizdas atsirado rinkinyje, kuriame atvaizduota Lietuva.

„Pasikonsultavau su specialistais, istoriku dr. Jonu Vaičenoniu, jis sakė, kad tai 1916-ieji, lenkų legionas. Vėliau iš pasų kortelės paaiškėjo, kad A. Ingelevičius buvo paimtas į nelaisvę, mobilizuotas į rusų armiją, archyve išsiaiškinome, kad vėliau jis perėjo į lenkų legioną, ten kariavo prieš rusus. Iš dviejų negatyvų paaiškėjo viena iš jo istorijos detalių. Tokių atradimų nemažai“, – sakė pašnekovas.

Įdomi ir pati pažinties su fotografu pradžia, kuri prasidėjo nuo vokelio, ant kurio buvo užrašyta viena pavardė, daugiau nieko: Ingelevičius.

„Aišku, paiešką pradėjome nuo visagalio gūglo, bet informacijos ten nebuvo. Pavardžių daug, bet realiai tik vienas fotografas su A raide. Viskas prasidėjo nuo A raidės. Tada ėmėme gilintis, tebuvo kelios užuominos. Pirmiausia, kad Ingelevičius dalyvavo fotomėgėjų parodoje (1935 m. surengtoje Antrojoje fotomėgėjų sąjungos parodoje, drauge su 36 kitais fotografais. Keli jo darbai buvo atspausdinti to meto leidiniuose). Išsiaiškinome, kad jo vardas Antanas. Suradome, kad joje Antanas pristatė nemažai fotografijų. Vėlesnėje parodoje nedalyvavo, bet parašė kritišką recenziją. Yra žinoma, kad jis fotografavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų seriją „Zodiako ženklai“, leidinys išleistas 1927-aisiais 50 egz. tiražu, bibliografinė retenybė!“, – tęsė pasakojimą G. Grižas.

Muziejininkas dėkojo Kauno regiono archyvo darbuotojoms, jų dėka pavyko surasti Ingelevičių šeimos pasų korteles. „Kokia nuostaba apėmė, kai mes tuos pačius žmones išvydome negatyvuose, atpažinome patį Antaną. Iš tų pačių pasų kortelių susipažinome ir su jo žmona Olga Albertina Ingelevičiene, su sūnumis – Rymantu Dionyzu Karoliu ir Silvijum Tauručiu, broliu Vladu, seserimi, tėvu... Po truputį tie negatyvai pradėjo kalbėti. Per paskutinius metus taip įsigyvenome, tie atradimo džiaugsmai aplankydavo faktiškai vos ne kas savaitę“, – prisiminė pašnekovas.

Neramus šeimos likimas

G. Grižui ilgainiui pavyko atnarplioti A. Ingelevičiaus gyvenimo fragmentų, surasti giminių Latvijoje ir JAV. Gryniausias atsitiktinumas, kad suradus Reginą Ingelevičienę – Antano brolio Vlado žmoną – paieškos tapo sėkmingomis.

„Antano brolis Vladas daug prisidėjęs prie kariuomenės kūrimo, o jo žmona – dailininkė. Užėjus rusams jie pasitraukė į Ameriką. Tačiau ir pasitraukus į Ameriką Regina toliau tapė. 2012-aisiais metais jos paveikslus į Lietuvą atvežė dukros, ji jau buvo mirusi. Dailės muziejuje buvo organizuota jos darbų paroda. Sekdamas nuoroda internete pamačiau, kad į parodą buvo suvažiavę krūva giminaičių – anūkai, proanūkiai, nutariau paieškoti, ir suradau. Atsirado naujas kontaktas su Vlado giminėmis Amerikoje. Susisiekiau su dailininkės anūke Monika Sabaliene, ji nurodė daug kontaktų, naujienų. Šeimai irgi buvo atradimas, kažką žinojo, bet tikrų žinių neturėjo“, – apie paieškas pasakojo G. Grižas.

Muziejininkams pavyko atrasti ir A. Ingelevičiaus giminaičių Latvijoje. „Neramus Antano šeimos likimas, gyvenusios tarp dviejų pasaulinių karų. Karo metu brolio šeima pasitraukė į Ameriką, o Antanas pasiliko Lietuvoje, jo sūnus tarnavo vokiečių ir lietuvių pulke, buvo paimtas į nelaisvę Kuršo katile, buvo ir Sibire, grįžęs tarnavo sovietinėje armijoje, Latvijoje sutiko savo širdies žmogų Ilgą, iki mirties gyveno Latvijoje. Visiškai skirtingos giminės nesusitiko niekada gyvenime. Šiandien į parodos atidarymą atvyks giminės ir iš Amerikos, ir Latvijos – jie pirmą kartą susitiks – tai vienas iš malonių parodos atradimų ir paradoksų“, – dalijosi džiaugsminga žinia G. Grižas.

Tačiau A. Ingelevičiaus pėdsakai pradingsta Antrojo pasaulinio karo metais, kai Antanas persikrausto į Vilnių, kuriame gyvena iki mirties 1947-ųjų. Tačiau tai nėra iki galo aišku, kaip ir tai, kur galėtų būti jo kapas.

„Iki šiol nežinome, kaip jis mirė. Yra vienas užrašas, kad 1947-aisiais Vilniuje, bet Istorijos archyvo darbuotojai pervertė milžinišką kiekį knygų – tokios informacijos nerado, tad lieka paslaptis, kur ir kodėl jis mirė. Giminės skilimas, kaip dabar Ukrainoje, tos pačios analogijos – karas išskiria šeimas... Dabartiniame kontekste – ypač jautru“, – kalbėjo G. Grižas.

A. Ingelevičius gimė 1892-aisiais netoli Lietuvos–Latvijos pasienio, šeimoje, kuri priklausė aukštesniajam Lietuvos luomui. Kaune fotografas apsigyveno 1920 metais ir čia liko iki pat 1940 metų.

Istorijų namų erdvėje įsikūrusios ir iki rugsėjo 25 d. veiksiančios parodos „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ organizatoriai pakvies lankytojus ir į lydimuosius renginius – ekskursijas po parodą su kuratoriais, ukrainiečio menininko Nikitos Kadan nuotoliu specialiai sukurtą parodą bei lietuvio kūrėjo Luko Mykolaičio instaliaciją, taip pat – seriją ketvirtadieninių teminių knygų diskusijų apie fotografiją ir teatrą bei vakarėlių, rengiamų bendradarbiaujant su „Radio Vilnius“ ir kavinės „Druska Miltai Vanduo“ komandomis, prie DJ pulto stovint Žygimantui Kudirkai, Mildai Januševičiūtei ir Eglei Trimailovaitei.

Paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.