Skulptorius Tauras Kensminas: norėjau būti kažkuo tarp roko muzikanto ir traukinio mašinisto

Skulptorius Tauras Kensminas, kalbėdamas apie kūrybos ypatumus pastebėjo, kad čia nutinka pačių įvairiausių paradoksų: kartais nors ir kūrei atsainiai, po kurio laiko supranti, kad išėjo labai geras darbas, o būna taip, kad net ir įdėjus visą savo širdį ir daugybę fizinių pastangų suvoki – kūrinys tiesiog užduso, „prasmirdo kūrybiniu prakaitu.“ „Pamatai, kad idėjai per daug asmeniškumo, nuovargio, per daug savęs. Kūrinys tampa tarsi kokia tavo susikaupusių emocijų iškrova. Kartu labai svarbu žinoti, kada sustoti. <...> Bet geriausia dirbti taip, kad jeigu rytoj prasidėtų karas ir tavęs neliktų, vėliau atradusieji tavo darbus nesuprastų, kad jie nebaigti“, – sakė menininkas, kurio skulptūrų ir objektų paroda „Stovykla“ rodoma Trakų Vokės dvaro sodyboje.

Daug kūrybinių ištakų slypi vaikystės patirtyse

Jau dešimt metų organizuojantis savo parodas T. Kensminas pasakojo, kad per visą šį laiką ir susidėliojo naujos ekspozicijos pasakojimas: „Prisiminiau, kad vaikystėje su tėvais visada važiuodavome stovyklauti, Dzūkijoje išbūdavome ilgai, kokį mėnesį. Stovyklavietė tapdavo tarsi tikra gyvenviete, klajoklių buveine. Kai išvažiuodavome nusipirkti maisto į Varėną, galvodavau, kaip jaustųsi koks prašalaitis suradęs šitą vietą? Buities daiktai, pagaliai, šakos, laužavietės, ant kurių gamindavomės maistą... Mano tėvai turėjo pasisiuvę tokią indėnišką, hipišką palapinę, skulptūriškos kūgio formos. Įsivaizduodavau, kad būtų be galo keista atradus tokią vietą... Manau, kad daug kūrybinių ištakų slypi tose vaikystės patirtyse. Prisiminęs tas nuotaikas, pabandžiau iš skulptūrinių objektų sukurti panašų įspūdį. Tai nėra tiesmuka istorija, norėjosi žiūrovui suteikti atradimų džiaugsmą, kad būtų galima tyrinėti, ieškoti ryšių tarp tų objektų.“

Menininkai, kurie rengia parodas ir sako, kad jiems nerūpi atgalinis ryšys, T. Kensmino manymu, nėra iki galo nuoširdūs. „Tai tarsi koks saugiklis, esą, ai, man nesvarbu, žinau, ką darau, sakykite, ką norite... Kiek pažįstu menininkų, visi jautrūs, visi reaguoja į kritiką, vis dėlto, kad ir ką kas sakytų – žiūrovas yra svarbus. Kitaip nėra prasmės viešinti savo darbų. Sėdi sau sodyboje, užsiimi rankdarbiais ar rašai poeziją – būni užsisklendęs genijus. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje visiems norisi to dėmesio – vien į Instagramą pasižiūrėjus, tai akivaizdu... Būtų netiesa, jei sakytum, kad nesvarbu, ką galvoja žiūrovas – ta mintis niekada nepaleidžia. Į savo darbus bandai žvelgti kito akimis ir įsivaizduoti, kaip tas kitas priimtų tai, ką darai“, – kalbėjo menininkas.

T. Kensmino tėtis – taip pat skulptorius, tad būsimo menininko vaikystė prabėgo dirbtuvėse, kurios tapo savotiška žaidimų aikštele.

„Vaikystėje mane gana vėlai nuvedė į darželį, tik prieš pat mokyklą, į parengiamąją klasę. Iki tol tėtis visada vesdavosi mane į dirbtuvę. Mano žaidimų aikštele būdavo visi tėčio įrankiai – tad viskas buvo betarpiškai artima. Kažkaip didelių klausimų nekildavo, ką aš noriu veikti ateityje. Aišku, buvo svajonių! Traukinį vairuoti arba būti roko muzikantu, groti kokioje geroje grupėje. Skulptorius – toks per vidurį: kažkas yra bendro tarp roko muzikanto ir traukinio mašinisto. Tam tikras ryšys su inžinerija, kartu ir kūrybinis polėkis“, – išvedė paralelę menininkas.

Tarsi kažkoks kitas pasaulis

Su pastebėjimu, kad ši paralelė skamba tikrai romantiškai, bet būti skulptoriumi – darbas, reikalaujantis ir fizinių jėgų, ir dvasinio, kūrybinio potencialo, T. Kesminas sutiko tik iš dalies.

„Skulptoriaus profesija šiek tiek mistifikuojama, man, pavyzdžiui, atrodo, kad labai sudėtinga būti žmogumi, kuris dirba biure – lenkiu galvą, tarsi kažkoks kitas pasaulis; Kai reikia atrašyti daug elektroninių laiškų, kad ir tariantis dėl tų pačių parodų ar projektų – tai didesnis iššūkis negu sukurti naują darbą, dažnu atveju“, – atviravo menininkas.

Įdomiai gyvenimai klostosi – kiekvienam savo, o kai atrandi tą vietą, kur jautiesi gerai, tada galbūt ir gali sakyti, kad gyvenimas nusisekė? Skulptorius, išgirdęs išsakytą mintį šypsodamasis paantrino, kad kai skiri daug laiko kažkokiai veiklai, turi labai nevykusiai pasirinkti, kad dešimt metų dirbtum, ir tau vis tiek nesisektų.

Švelniai paprieštarauju, kad taip, deja, nutinka net ir menininkams, kurie ilgai kankinasi ieškodami savęs, T. Kensminas nesiginčijo, pripažindamas, kad visko būna – netgi pats prieš pasukdamas į dailės sritį vaikystėje bandęs groti smuiku. Visgi, anot menininko, čia nėra konkretaus atsakymo – tik pafilosofavimas.

„Groti smuiku man nelabai patiko, nors sakė, kad turiu gerą klausą, bet tiesiog nebuvo pašaukimo, traukos tam instrumentui. Ir dabar, kai išgirstu smuiką, šiek tiek ištinka nervinis tikas, bet vis dėlto muzikuoju, tik tokių pasiekimų kaip skulptūros srityje nėra – tai labiau dėl savęs. Ta sėkmė – žiūrint, kokie yra tikslai. Jeigu tu nori būti Džimiu Hendriksu grodamas gitara, tai tu nebūsi. Gali būti nevykusia kopija arba gali tai daryti savo džiaugsmui, ir nekelti klausimo, ar čia man labai sekasi, ar ne.Yra tekę šiek tiek pasiblaškyti gyvenime – gerai turėti kažkokią sritį, į kurią gali sugrįžti, jaustis joje tvirtai – tada netgi tie vadinamieji hobiai – gali jų daug turėt. Man, tarkim, skulptūra yra toks pagrindas, kur aš žinau, kad kažką sugebu“, – sakė T. Kensminas.

Menininko duona nelengva, bet niekas neverčia juo būti

Visgi menininko kelias, ko gero, mažiausiai suteikia gero gyvenimo garantijų, tačiau ką daryti, jei esi tam sutvertas? „Sunku pasakyti... Yra toks mitas, kad menininko duona nelengva, bet niekas neverčia juo būti. Abejoju, ar aš turiu tą įgimtą dovaną. Tiesiog yra kažkas, kas žadina smalsumą, kas domina, ir tu dedi pastangas, kad judėtumei ta linkme. Anksčiau būdavo dvejonių, ar man skirta tai daryti. Meno mokykloje, atsimenu, nebuvau iš pirmūnų... Su laiku vis mažiau tų abejojimų, yra idėja, imi ir padarai – nesuku galvos. Galų gale, šiuolaikiniame mene, dažnu atveju, vertinamas lengvumas, nepabijant to žodžio, – nesugebėjimas tampa stiprybe“, – pažymėjo kūrėjas.

Yra manoma, kad šiuolaikinis menas savyje talpina daugiau išraiškos galimybių ir įrankių, nei klasikinis. Paklaustas, ar sutinkąs su šia nuomone, ar visgi ir būnant klasikinio meno atstovu taip pat galima garsiai kalbėti, T. Kensminas sakė, kad tai yra įmanoma, tik gerokai sudėtingiau.

„Bet koks klasikinis menas, ar tai būtų šokis, ar vizualieji menai – mes turime su kuo palyginti. Atsiranda meistrystės klausimas; Ar tu gali tapyti kaip Karavadžas, iškalti skulptūrą kaip Mikelandželas, gal kaip Vivaldi sugriežti smuiku? Mes turime atskaitos taškus, prasideda sportinis tam tikrų sugebėjimų matavimas. Kiekvienas klasikinius kūrinius skambina iš tų pačių natų, bet va, vienas pianistas labai vertinamas, o kitas – ne, nėra to jausmo. Yra niuansai, kur tu ir klasikinėje srityje gali sužibėti, bet šiuolaikiniame mene – daug lengviau. Taip, yra tam tikri principai, kad visai „nenupjautum“ į pievas – lyginama su meno istorija, ar tai, ką darai, išties nauja“, – aiškino menininkas.

Meno istorija rašoma šiandien

Šiuolaikinis menas, anot T. Kensmino, grįstas susitarimu: „Tariamės, ne kažkada istoriškai praeityje, bet prie tų kūrinių, kurie gimsta šiandien, diskutuojame tam tikruose ratuose. Netgi Lietuvos meno pasaulyje yra tam tikros institucijos, kurios viena ar kita kryptimi kreipia šiuolaikinį meną. Meno istorija rašoma šiandien – kai neturime palyginimo, atskaitos taškų.“

Tačiau, kaip pastebėjo kūrėjas, šiandien tu gali žibėti, o rytoj – būti niekam nebeįdomus. „Iš laiko perspektyvos paaiškėja, kas įgyja vertę, ir tada tai tampa klasika. Tai, kas šiandien rodoma šiuolaikinio meno institucijose, kažkada bus nugulę į tų tradicinio meno muziejų sales. Jau dabar tai vyksta, pavažinėji po pasaulį – Pompidou meno centras pilnas vadinamojo šiuolaikinio meno. Ar jis vis dar šiuolaikinis, kai atsiduria šalia klasikinio meno kūrinių? Todėl vengiu sakyti, kad kuriu šiuolaikinę skulptūrą. Kuriu skulptūrą, renkuosi temas, kurios yra man svarbios, jaučiu, kad galbūt ne man vienam, todėl noriu pasidalinti savo įžvalgomis. Šiuolaikinis menas gyvas, jis nuolat kinta“, – sakė menininkas, kuriantis fizišką, objektinę skulptūrą.

Pokalbiui besitęsiant apie šiuolaikinį meną, pasamprotauju, kad čia, regis, tarsi palikta vieta klaidoms, priešingai nei atliekant kokį nors klasikinį kūrinį, kur bet koks netikslumas iškart tampa aiškus. O gal visgi tai klaidingas požiūris? Kaip profesionaliojo meno atstovas suprantąs, kad meno kūrinys yra geras?

Nėra recepto, kaip sukurti tobulą meno kūrinį

„Vienas rašytojas yra pasakęs, kad jis nežino, kaip parašyti tobulą apsakymą ar kitą literatūros kūrinį, bet su tokiu susidūręs – gebantis jį atpažinti... Ko gero, panašiai yra su šiuolaikinio meno kūrinių vertinimu. Nėra recepto, kaip sukurti tobulą meno kūrinį. Būna ideali kompozicija, atidirbtas kūrinys; Tarkim, menininkas kietu grafitu realistiškai piešia žmogaus portretą – klausimas, dėl ko jis tai daro? Ar dėl to, kad parodytų kažkokią vidinę emociją, savo įgūdžius, ar tam, kad išlavintų ranką? Nėra vieno atsakymo. Manau, tam net nereikia specifinio meno istorijos išmanymo, galbūt pakanka bendro kultūrinio išsilavinimo – kai susiduri su geru kūriniu, nekyla klausimų, kodėl jis geras“, – pastebėjo T. Kensminas.

Tačiau skulptorius neatmetė ir dirbtinai sukurtos šlovės: „Kritikai išliaupsina kokį nors menininką, kuris, tarkim, yra jų artimas bičiulis, nes jie kartu smagiai leidžia laiką prie vyno taurės. Tai čia niekam ne paslaptis, tai vyksta... Nuvažiavus į Venecijos meno bienalę, ten dažnai rodomi labai garsių menininkų darbai, ir tų, kurių pavardes girdi pirmą kartą. Nepaisant to, tie kūriniai, kažkur viduje užkabina. Vėlgi, tie tikslai – ar tu kuri dėl to, kad kažką nustebintum, ar į save atkreiptum dėmesį, ar dėl to, kad negali to nedaryti. Aišku, gali nekurti... bet tas tikrumo jausmas, tas nuoširdumo aspektas, vis dėlto, kad ir koks būtų racionalumu pagrįstas šiuolaikinis menas, jis veikia. Kai kalbi tomis temomis, kurios tau iš tikrųjų yra svarbios, tada ir žiūrovai tavimi patiki, net nereikia, kad kritikai pasakytų, kad tai yra geras kūrinys ar nelabai.“

T. Kensmino paroda „Stovykla“ Trakų vokės dvare veiks iki rugpjūčio 1 d.