Ramesniu tonu, bet su stipria programa
„Deja, situacija yra tokia, kokia yra. Ta žinia, kuri mus pasiekė vasario 24 dieną, iš tikrųjų iškėlė labai daug klausimų, ar teisingai elgiamės, kad organizuojame festivalį. Bet peržiūrėjome programą ir supratome, kad visi mūsų pristatomi darbai, šokio spektakliai, trupės reflektuoja situaciją, kurioje mes esame. Galbūt ne tiesiogiai, bet kalba apie gyvenimą, gyvenimo prasmę – apie dalykus, kurie yra mums svarbūs ir aktualūs“, – laidoje „ARTimai“ kalbėjo G. Masteikaitė.
Porą savaičių festivalio organizatoriai net negalėjo sau leisti labai garsiai skelbti informaciją apie festivalį, stengėsi daryti tai kuo subtiliau, nuosaikiau, bet visgi nusprendė daryti tai, ką moka geriausiai.
„Tas aukšto kultūrinio lygio turinio pristatymas žiūrovui šiuo metu ypatingai svarbus: mums visiems labai svarbu išlaikyti stabilumą – emocinį, psichologinį – ir tas draugavimas su kultūra yra neįtikėtinai svarbus mūsų psichinei sveikatai. Tad festivalis šiais metais kalba ramesniu tonu, bet kartu pristato labai įspūdingą, stiprią programą, kurioje yra ne vienas vardas, tikrai papuošiantis ne tik mūsų festivalį, bet ir bet kurį tarptautinio šokio festivalį Europoje. Aš labai džiaugiuosi, kad mes tokią programą sugebėjome surengti, pasikviesti tokius vardus ir nudžiuginti mūsų žiūrovą“, – pasakojo ji, pridurdama, kad iš Ukrainos nuo karo pabėgę žmonės festivalio renginiuose gali lankytis nemokamai.
Menui dėžučių nereikia
Po festivalio atidarymo renginio, Graikijos eksperimentinio teatro scenos režisieriaus Dimitriaus Papaioannou kūrinio „Transverse Orientation“, kritikė Jūratė Visockaitė leidinyje „Literatūra ir menas“ rašė, kad „jai nepatiko išėjimas iš festivalio ribų – jokio šokio“.
G. Masteikaitės nuomone, tai – didelis festivalio privalumas: „Kaip vienas komentatorius pasiūlė, kad gal čia galėtų būti festivalio šūkis – festivalis be ribų. Manau, kad „Naujasis Baltijos šokis“ per 26 gyvavimo metus tikrai yra savo programoje pristatęs į jokias ribas netelpančių šokio spektaklių ir kūrėjų, ir mes, visa mūsų komanda tuo labai didžiuojamės, kad turime festivalį, kuriame galime pristatyti kūrėjus, kurie dar sunkiai įdedami į vieną ar kitą dėžutę. Mes labai mėgstame meną dėti į dėžutes, kad čia yra teatras, čia muzika, čia opera, bet kuo toliau, tuo labiau matome kūrinių, kurie sunkiai telpa į mums įprastas dėžutes. Tai yra labai natūrali meno evoliucija. Ir mūsų festivalis yra viena iš tų vietų, kur galima pristatyti labai daug eksperimentų“.
Programa lyg tyčia
„Naujasis Baltijos šokis“ programą pradėjo dėlioti jau maždaug prieš metus, bet kai kurie renginiai dabartiniame kontekste atrodo itin aktualūs. Choreografė Eun-Me Ahn iš Pietų Korėjos, pati save šmaikščiai vadindama šios šalies kultūros prekės ženklu, į Lietuvą atvežė kūrinį, pasakojantį apie Šiaurės Korėją.
„Eun-Me Ahn spalvinga tiek išore, tiek vidumi: tikrai žiūrovai, kurie atkeliaus, pamatys spalvų ir šokio gaivališką šventę. Bet po ja dar yra labai daug politinių klodų, apie tai, kodėl vis dar yra geležinė siena tarp šitų dviejų šalių, ir žmonėms, kurie gyvena Pietų Korėjoje, yra labai skaudu, kad jie neturi galimybės keliauti į Šiaurės Korėją, kur dalis turi tam tikrų ryšių, net giminystės ryšių. Visi atsimena, kad tai buvo viena šalis, viena kalba, viena kultūra, ir dabar jos keliauja į visiškai skirtingas kryptis. Tad šitas darbas iš tikrųjų aktualus ir šitame kontekste, kad gali kalbėti ir apie kitą geležinę uždangą, kuri yra visai šalia Lietuvos sienų, apie tai, kaip mes bendraujame su žmonėmis ir kas vyksta tarp Ukrainos, Rusijos, kur siena irgi išskiria gimines. Manau, čia irgi bus labai aktualus darbas dabartiniame politiniame kontekste“, – pasakojo G. Masteikaitė.
Clarice Lima ir Aline Bonamin, Brazilijos kūrėjos, kartu su Catarina Saraiva iš Portugalijos ir Nina Fajdiga iš Slovėnijos kvies į projektą „Miškas“, kuriam ieško ir 40 vietos dalyvių. Tačiau ne bet kokių, o tokių, kurie geba stovėti aukštyn kojomis maksimaliai ilgą laiką.
„Tai bus darbas, kuris irgi kalba apie labai aktualią temą, apie kurią šiuo metu nebekalbama – apie klimato kaitą, medžių kirtimą. Mes šį darbą pristatome mieste, kuriame tie klausimai irgi kyla. Vilnius irgi turi konfliktą su medžių kirtimu ir sodinimu, tai yra aktualizavimas tokių temų mieste su žmonėmis, kurie yra to miesto gyventojai“, – kalbėjo festivalio vadovė.
Festivalis leis susipažinti ir su Afrikos kūrėjais. Choreografas ir šokėjas Amala Dianor, kylanti žvaigždė, šiuo metu gyvenanti Prancūzijoje, grįžo į Senegalą, Malį ir Burkina Fasą, ir gatvėje surado šokėjus, kuriems norėjo suteikti galimybę tobulinti save šokyje ir pamatyti pasaulio. „Jis atsirinko geriausius šokėjus, rastus gatvėje tiesiogine to žodžio prasme, ir suteikė jiems galimybę pamatyti Europą per dalyvavimą jo sukurtame šokio spektaklyje“, – pasakojo G. Masteikaitė.
Kanadietė Clara Furey atveš į Vilnių kūrinį, sukurtą pandemijos metu – tuo laikotarpiu ji susilaukė antrojo vaiko. „Ji kalba apie tai, ką reiškia būti mama, moterimi, kūrėja, kurti pandemijos laikotarpiu, kai dar visi esame užsidarę namuose, turime mažai santykio vieni su kitais – tai irgi labai nuostabus darbas, įvairiomis prasmėmis, tie darbai labai reflektyvūs ir aktualūs“, – kalbėjo ji.
Pasak G. Masteikaitės, patys žiūrovai nusprendžia, kaip stebėti pasirodymus – tiesiog mėgautis gražiu reginiu, ar ieškoti gilesnių prasmių. „Man ir mūsų komandai labai svarbu, kad festivalis būtų aktualus ir atliepiantis tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, kad mes neužsidarytume savo socialiniuose burbuluose, kad negalvotume, kad yra tik vienas ar kitas klausimas, arba kad nebūtų taip, kad mes gyvename gražiame bute ir mums niekas neįdomu, kas vyksta už jo durų. Taip neįmanoma, mes esame socialios būtybės. Per festivalius – ne tik šiuolaikinio šokio, ir per kitų festivalių programas – mes galime suprasti ir pajausti pulsą, kas vyksta pasaulyje. Tai yra be galo įdomu: tu gali neskaityti naujienų, tu gali nueiti į vieno ar kito meno kūrinio pristatymą ir kartais sužinoti net daugiau, nes ten yra labai daug pateikiama ir asmeninių istorijų“, – sakė laidos pašnekovė.
Ragina neužsisėdėti: to reikia ne tik dėl naujų idėjų
Prasidėjus karus, daug žmonių sako, kad jiems dabar visai nesinori eiti į kultūrinius renginius, kad jų mintys visai ne ten.
„Mes tą irgi jaučiame, suprantame, palaikome – tai yra natūrali žmogaus būsena, bet kartu skatiname išeiti iš tos zonos, kur, atrodo, kartais užsisėdi. Ir aš pati save stumiu eiti į renginius, į teatrą, į kiną, tiesiog, kad pakeisčiau aplinką – tai yra labai svarbu. Ne tik dėl to, kad kažką pamatysi, gausi kažkokių naujų idėjų, ar tavo emocinė būsena pasikeis, bet kartu ir dėl socialinio aspekto – tu būni tarp žmonių, socializuojiesi, gali pasikalbėti, pasidalinti ir net tuo sunkumu, kurį jauti“, – kalbėjo G. Masteikaitė.
Ji pastebėjo, kad valstybė taip pat galėtų prisidėti kviesdama žmones grįžti prie kultūros.
„Iš valstybės norėčiau paprašyti tokios sutelktinės pagalbos ir lyderystės skatinant žmones grįžti prie kultūros, eiti į renginius. Tai yra ne tik dėl vieno dėmens, kad būtų palaikomas kultūros laukas, jo gyvastis, bet, kitas dalykas, tai yra tiesiogiai susiję su žmonių psichologine sveikata. Aš visą laiką tą sakiau ir su kolegomis kalbėjau dar pandemijos metu, kad geriausias vaistas nuo liūdesio, depresijos, nemigos yra eiti į muziejus, teatrą, koncertus. Ir tai nebūtinai turi būti tiesiogiai susiję su pramoga – į rimtą spektaklį ar koncertą nuėjus yra visai kitas pojūtis nei kai nueini į linksmo pobūdžio pramogą, kur kartais jautiesi kaltas, kad nuėjai. Bet žmonės turėtų jaustis saugiai, gerai, kad jie eina į kultūros renginius. Man atrodo, šita žinutė turi eiti per visus kanalus, nes mes tikrai atliekame ne tik kultūrinimo vaidmenį, bet ir edukacijos, ir ta mūsų veikla tiesiogiai susijusi su mūsų psichologine, emocine sveikata, gerove, ir kuo žmonės bus emociškai, psichologiškai sveikesni, tuo galės daugiau padėti ir kitiems“, – sakė G. Masteikaitė.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
