Svetimas tėtis
Deividas buvo iš tų vaikų, į kuriuos žiūrint sunku suprasti, kodėl atsidūrė čia. Jo rūbeliai, nors šiek tiek nuskalbti, gal kiek išaugti, bet visada švarūs ir tvarkingi, žvilgsnis atviras, gilus ir mąslus. Vienas dalykas atrodė keistai, kad jis visai kitaip, nei kiti mokiniai, niekada neskubėdavo namo. Po pamokų Deividas slampinėdavo po mokyklą, ieškodamas užsiėmimų, bendravimo, jis užsukdavo pas socialinę pedagogę, sėdėdamas ant minkštasuolio pasakodavo viską, kas nutiko per dieną, ką išgirdo, ką sužinojo, dažniausiai kokias nors nereikšmingas smulkmenas apdairiai nutylėdamas detales iš namų. Moteriai pakakdavo tik retkarčiais pakelti akis nuo kompiuterio ekrano, kad ištartų vieną kitą pritarimo žodį:
– Va, va, na matai, štai kaip...
Ir berniukas kalbėdavo toliau.
Pabuvęs pas ją, leisdavosi į biblioteką. Bibliotekininkė dirbdavo ilgiausiai ir beveik visada turėdavo maninio pyrago tokiems vėlyviems lankytojams. Deividui čia labai patinka. Skirtingai nei socialinė, ji pasakoja gyvenimiškas istorijas, kažkaip moka ir jo paklausti. Deividas dedasi į galvą tiesas, kad žmogus, jei tik nori, savo gyvenimą gali pakeisti, pradėti iš pradžių, gyventi pagal savo, o ne kitų suplanuotą scenarijų Ji kalbėdavo, kad kartais vienas pasirinkimas nulemia visą tolimesnį žmogaus gyvenimą ir kad nieko nėra žmogui svarbiau už ramią sąžinę, bet svarbiausia – būti sąžiningu pačiam prieš save. Ką tai reiškia, Deividas gerai nesuprato, bet ji kalbėdavo ir tarsi nesirūpindavo, ar jos klauso, ar ne, dedasi kas tą išmintį į galvą, ar ne. Jos pasakojimai buvo tikti, jie tarsi atgydavo, sugrąžindavo buvusius auklėtinius, jų gyvenimo istorijas ir lyg restauratoriaus dirbtuvėje – naujam gyvenimui jos pačios jaunystės nuotykius ir klaidas.
Mokyklos darbuotojai žinojo, kad galutinis Deivido tikslas – valgykla. Kai visi mokiniai ir dauguma mokytojų išsivaikšto, jis užsuka į valgyklą ir ten visada randa palikto maisto. Budėtoja atrakina valgyklos duris ir jis visada randa lėkštėmis uždangstytus pietų, priešpiečių likučius, o kartais pietų priedus, kurie Deividui būdavo vertingiausias laimikis: sūreliai, obuoliai, plėšomo sūrio lazdelės. Juos Deividas kruopščiai susideda į kuprinę ir neša broliui.
Mokykloje tai – įprasta situacija, kai vaikai skanumynus neša namo. Ten likę broliai, sesės laukia nekantraudami, kada vyresnieji parneš kažką skanaus, nes tokių dalykų, kaip šokoladu glaistyti sūreliai, sulčių pakeliai su šone prilipdytu šiaudeliu, „Belvita“ sausainiai, apelsinai, mandarinai namuose būna labai retai. Deividas valgydavo taip godžiai, kad motiniškos moterų širdys neatlaikydavo. Nusisukusios braukdavo ašarą ir iš gailesčio, ir dar dėl to, kad iš esmės nieko tų vaikų gyvenime negali pakeisti, tik pakalbinti, pamaitinti, apkabinti, bet po svetimų žmonių švelnumo duoklės jiems ir vėl tenka grįžti į savus namus ir gyventi nevaikiškus gyvenimus ir kaupti randuotas patirtis, kurių net suaugę žmonės niekad nepatyrė ir jau nepatirs. Mokytojai apie vaikus žino daug. Žino ir valytojos, rūbininkės, darbininkai. Visi jie savotiški psichologai, truputį tėvai, vyresnieji broliai, patarėjai. Kai kada to žinojimo tiek daug, kad sunku naktimis ramiai miegoti. Tokiu atveju turi du dalykus: siaubo trilerio vertą istoriją ir suvokimą, kad nieko pakeisti negali.
Bet žinojimo našta yra privaloma, kad neatsargiu žodžiu, užuomina, palyginimu neužgautum, nenukrapštytum ką tik užsitraukusių žaizdų. Privalai žinoti, bet nė vienu akies mirktelėjimu neišsiduoti. Išminčiai sako: „Padaryk mane žinantį, aš padarysiu tave turtingą.“ Ne vienas iš čia dirbančių melstų: „Dieve, leisk man viso to nežinoti.“ Agnė pati atrado pradėjusį irti motinos lavoną, Ina, būdama šešiolikos, tapo nėščia, jos vaikinas ją primušė ir išmetė pro langą, lūžo dubens kaulai, vaikelis žuvo, Irmantą prievartavo patėvis, tada jis išprievartavo mažametį... Dieve, leisk nežinoti...
Deivido gyvenimo istorija, palyginus su kai kurių kitų vaikų, atrodė labai paprasta, jeigu motinos neapykantą savo vaikui galima laikyti paprastu dalyku. Mokykloje jis pamažu apsiprato, jo santūrus elgesys pelnė mokytojų pasitikėjimą ir palankumą. Deividas vedė renginius, dalyvavo konkursuose, jis buvo patikimas, laikėsi žodžio, darbuotojai susitaikė su jo pomėgiu iki vakaro likti mokykloje ir be perstojo kalbėtis. Visai kitoks Deividas ateidavo iš ryto – būdavo nekalbus, susimąstęs, dažnai nulindęs į tolimiausią koridoriaus kampą stovėdavo ir su niekuo nekalbėdavo. Tą rytą Deividas elgėsi kitaip, matėsi, kad neramus, susijaudinęs. Vakar išgirdo kai ką, ką iki šiol įtarė, bet tikrai nežinojo. Kai brolis, guldomas miegoti paklausė: „O kada mūsų tėtis pareis?“ motina atšovė:
– Ne mūsų, o mano. Tėtis yra tavo, ne Deivido. Supranti? – lyg botagu pradėjo čaižyti žodžiais ir purtyti vaiką, – Ar tu supranti? Tau sakau!
„Brolis pradės verkti“, – pamanė Deividas, bet mažius tylėjo, papurtytas susigūžė, nieko nesakė, bet ir neverkė, taip solidarizuodamasis su įskaudintu broliu.
„Turbūt vėl prisigėrė“, – pamanė Deividas, nenorėjo tikėti žodžiais, kuriuos išgirdo.
„O tai kaip pavardė? Pavardė tai tokia pat, kaip mano. O tai kas tada mano tėvas, kur jis?“ – toliau vyniojo minčių kamuolį vaikas.
Deividui jau seniai buvo kilusi mintis, kad tėvas gal ne jo, nes niekada nesidomėjo, kaip jis gyvena, kaip mokosi, kas jam patinka. Tiesą sakant, net normaliai nėra jo apšaukęs. Kartais, kai motina įsiaudrinusi pradėdavo rėkti, griežtesnį žodį pasakydavo, pagrasindavo ir tėvas, yra net pastūmęs, bet tikrai niekada nemušė. Jei daužosi, tai tik motina. Jai užeina isterijos priepuoliai, ypač kai prisigeria, tada rėkia, šaukia ir blaškosi. Deividas išmoko išsisukti nuo jos kumščių, dabar net šyptelėjo prisiminęs, kaip motina švaistosi rankomis pro šalį. Bet ta žinia apie tėvą... „Gal tai nesąmonė, gal pati nežino, ką šneka?“ – mintys vėlėsi galvoje. „O jei yra kitas tėtis, gal man reikia jį susirasti“, – mintys tai prašviesėdavo, tai vėl tapdavo varginančiai tamsios.
Kai tą istoriją papasakojo socialinei, ji išklausė atsisėdusi šalia, nebespaudė kompiuterio klavišų ir atsidususi pratarė:
– Deividai, kaip nori, bet man atrodo, – nepradėk ieškoti, jeigu jam iki šiol tavęs neprireikė, tai niekada nežinai, ką atrasi. Iš tikrųjų tėtis yra tas, kuris užaugina. O gal motina tik tave paerzinti norėjo.
Deividas pasiryžo stebėti tėvą atidžiau, gal išsiduos žodžiu ar elgesiu. O gal net pabandys paklausti. Vėliau.
Batai
Pirmosiomis žiemos dienomis gražiai pasnigo. Medžių šakos atrodė lyg nubertos cukraus pudra, purus apklotas nusidriekė ant pievų, šaligatvių, apklojo rudeninio lietaus, purvo ir laukimo nuvargintą žemę. Deividas atėjo su naujais žieminiais batais. Ryškūs, geltoni, storu padu, – iš tolo traukė akį. Pats Deividas eidamas vis atsisukdavo pažiūrėti, kokias pėdas sniege palieka. Tokių batų neįmanoma nepastebėti. Šitie vaikai įpratę tiek žiemą, tiek vasarą vaikščioti su tais pačiais, sportiniais bateliais. Su jais brenda per sniegą, eina lyjant lietui ir tada, kai sausa ir karšta. Nieko keista, jei vieni batai tarnauja dviem. Pavyzdžiui, Jonas į mokyklą ateina kas antrą dieną, nes su broliu dalijasi viena batų pora. Tomis dienomis, kai brolis išeina į darbą, Jonas lieka namuose, kai broliui laisvadienis, į mokyklą eina Jonas. Kitų batų tiesiog nėra. Ir taip visą mėnesį, kol gaus atlyginimą. Mama, smulkutė, sudžiūvusi moteris, išsausėjusiomis rankomis nedrąsiai prisėdusi ant kėdės kraštelio sunkiai rinko žodžius, atėjusi pasiaiškinti, kodėl vaikas praleido tiek daug pamokų.
Sausu draskančiu kosuliu pertraukdama pasakojimą lyg nepažįstamo paveikslo dėlionę rinko žodžius:
Aš dirbu prie plastikinių baldų gamybos, prisikvėpuoju tų garų, man gėda, kad taip išėjo, bet jų kojos taip greit auga, iš vienos algos nesutenku. Dabar vyresnysis sūnus įsidarbino, kai eina į darbą, Jono batus apsiauna. Neturi kitų. Gaus algą, susidėsim abu ir pirksim. Aš atsiprašau...
Vieni batai šeimoje. Vieni, nederinami pagal metų laiką, rūbą, – egzistencinė būtinybė, ne stiliaus detalė. Lora pasijuto nejaukiai ne tik dėl to, kad tokios situacijos net savo vaizduotėje nebūtų sukūrusi, bet ir dėl tokio apnuoginto motinos prisipažinimo pati to nejausdama pradėjo teisintis:
– Suprantate, jis praleidžia labai daug pamokų, o mes nežinojome priežasties. Tai gal pavyks nusipirkti dar vieną porą, arba gal mes kažkaip galime padėti...
– Ne, ne, nereikia, – atrodė, kad dar labiau išsigando moteris, – tikrai nusipirksiu. Jonas irgi kaltas, jis vis mane ramina, kad nieko blogo, jei nenueina kokią dieną į mokyklą, kad auklėtoja viską žino, o jis užduotis atliekąs. Jei būčiau anksčiau supratusi, kad darosi tokia didelė problema, tikrai..., – motina vėl užsikosi.
Lora paduoda stiklinę vandens, ji gurkšteli lašelį bet vanduo mažai padeda, nespėja nuryti, nes kosulys nerimsta, nevalingai veržiasi ir moteris nebaigia sakinio. Dabar Lora ir pati norėtų, kad to pokalbio nebūtų, supranta, kad dar reikėjo lukterėti, mintyse perdėlioja veiksmų eiliškumą, svarstydama, kas paskubėjo, norėdamas sumažinti savo atsakomybę – klasės vadovė, socialinė pedagogė? Situacija tikrai ne tokia, kurią reikia nedelsiant svarstyti. Vertėjo palaukti kito mėnesio, nebeerzinti nei mamos, nei vaiko, bet atgal įvykių nebeatsuksi.
Jau kitą dieną mokytojai, valytojos ir sekretorė sunešė išaugtus savo vaikų, mažai nešiotus ar net nenešiotus vyrų batus, bent kelias poras, Jonas galės pasirinkti. Bet ar rinksis? Vaikinas išdidus ir gal net neprisipažins, kad jam batų reikia. Gali nutikti taip, kad tiesiog neims ir viskas. Šioje srityje patikimiausia atrodė klasės vadovė, ji mokės pasakyti, kad viskas atrodytų natūraliai, pasakys, kad turi išaugtus sūnaus batus, pasiūlys, lyg tarp kitko, lyg tie batai visai nebūtų rūpėję, lyg nebūtų akimis matavusi jo kojos dydžio, planavusi, kada vaiką pasikviesti, kad kiti nepamatytų. Pavyko, dabar svarbu, kad tie, kurie batus atnešė, neišsiduotų. Niekaip. Suokalbis arba tariamas abejingumas – vadinamojo „baltojo melo“ praktikos taikomos siekiant apsaugot trapų vaikų orumą.
–––
Su Deivido batais buvo visiškai kitaip. Jie tebebuvo nauji, švytėjo neįprasta gelsva spalva, tad apie juos buvo galima drąsiai kalbėti:
– Tavo batai nauji, Deividai, – pastebėjo pasidžiaugė Lora, paskui auklėtoja, valytoja, net vaikai.
– Ar patogūs, Deividai? – klausė rūbininkė, pamačiusi, kad Deividas, lipdamas laiptais, vis padaužo kulną į laiptų pakopą.
– Nelabai, – numykė ir greit pradingo už klasės durų.
Nauji geltoni Deivido batai tapo tos dienos naujiena. Apie juos kalbėjo. Jie buvo matomi. Jie kažką reiškė.
Kitą rytą po pirmosios pamokos į Loros kabinetą įsiveržė Remigijus, ir be jokios įžangos paklausė:
– Ar jūs matėte Deivido kaklą?
– Ne, nieko nemačiau, o kas nutiko?
– Tai jūs pažiūrėkit, nu, jį motina smaugė. Pats taip sakė.
– Ką tu kalbi, Remigijau, gal jis fantazuoja, gal ten meilės įrodymų žymės, – bando juokauti Lora.
Kartais po savaitgalių vaikai tikrai ateina pasidabinę „nasosais“, nubučiuoti iki kraujosruvų ir atvirai jas demonstruoja, kaip savo lytinės brandos ir geidžiamumo požymį.
– Aš jums pasakau, nors jis liepė niekam nesakyti, o jūs darykit kaip norit.
Remigijus – Deivido draugas, jie sėdi viename suole. Deividas parodė Remigijui savo kaklą, patraukdamas žemyn aukštą megztuko apykaklę. Deividas liepė niekam nesakyti, liepė, bet jei tikrai nenorėjo, tai kam rodė? Remigijus nujautė, kad čia dalykai rimti ir tylėti negalima. Jie abu puikiai supranta, jei tai tikrai smurtas, nesibaigs paprastai, Deividas tikriausiai turės gyventi vaikų globos namuose.
Lora kviečia socialinę pedagogę, Deividą. Į kabinetą vaikas įsliūkina nedrąsiai. Apie kaklą keliais sluoksniais apsuktas šalikas, ryškiųjų batų nebėra. Jei nenorės pasipasakoti, taip ir liks. Prievarta nei apžiūrėsi, nei atspėsi, kas čia iš tiesų buvo. Berniukas įsitaiso ant minkštasuolio, susigūžia. Vargu ar kalbės, visai nepanašus į plepųjį vakarotoją.
– Deividai, kaip šiandien jautiesi, ar viskas gerai? – socialinė pedagogė pradeda iš tolo, – Vaikai sakė, kad ant tavo kaklo yra mėlynės, kraujosruvos, kas čia nutiko?
– Nieko, – nuleidžia akis.
– Ar namie, ar mokykloje čia tave taip išgražino?
– Nieko čia man nebuvo, – atkakliai ginasi toliau.
– Deividai, tu juk žinai, kad mes negalime taip palikti, jei tu nepasakosi, teks kreiptis į policiją, kad paskirtų ekspertizę, o tai nebus paprasčiau.
– Bet aš nenoriu į globos namus, – meta svarbiausią savo kozirį.
– Be tavo sutikimo niekas tavęs ten ir neveš, bet turi papasakoti, kas nutiko.
– Tai čia tie nauji batai kalti, – maži akių ežeriukai akimirksniu pritvinko vandens, – vasarą mama nupirko žieminius batus, o dabar man jie per maži, pirštai remiasi. Aš taip kulną va padaužiau, – atsistoja ir parodo, kaip padaužė kulną, – o tas ir atšoko. Bandžiau priklijuoti su „Moment“ klijais, bet mama pamatė, kad padas atkrito ir pradėjo trankyti, už kaklo smaugti, šaukti, kad aš nemoku saugot daiktų, kad per mane ji neturi pinigų, kad esu šeimos parazitas. Deividas pirštais šluosto akis, nosį, tada šlapius pirštus braukia į bliuzono rankovę ir vis kartoja:
– Bet aš nenoriu į globos namus, – ir dabar jau pradeda kūkčioti.
Deividas ten jau yra buvęs. Mamai buvo apribotos teisės dėl vaikų nepriežiūros. Į tuos svetimus namus broliai iškeliavo abu, mažajam tebuvo vos keli mėnesiai. Gal iš čia tas Deivido paslaugumas, noras įsiteikti. Tokia išgyvenimo strategija. Vėliau mama vaikus susigrąžino. Tokiam žingsniui labiau nei motinystės instinktas ar sąžinė skatino prarastos pašalpos.
Deividas parodė ir daugiau mėlynių – ant kojų, rankų. Tą kartą Deividui globos namų nepavyko išvengti. Kai Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai berniuko paklausė, ar jis norėtų pagyventi atskirai nuo tėvų, mama nelaukdama vaiko atsakymo, pradėjo įtikinėti, kad esą namuose jis elgiasi baisiai, ji negalinti susitvarkyti, net pati jo bijanti ir mananti, kad tai bus pamoka už neklausymą. Kai specialistai dar kartą paklausė, Deividas tik palingavo galva. Tėvų nuomonė tokiose situacijose svarbiausia. Taip Deividas vėl atsidūrė globos namuose.
