– Štai dabar esate Vilniuje, ruošiatės spektaklio premjerai. Bet dar prieš savaitę buvote Ukrainoje, tiesa?
– Taip, sunku apie tai kalbėti, nes mūsų šaliai dabar labai sunkus metas. Vyksta karas. Rusija bando sunaikinti mano šalį. Išžudyti visus mūsų žmones. Turime kovoti. Visur, kur tik bebūtume, visomis priemonėmis. Tiek per kultūrą, tiek per informaciją. Todėl ir esu čia.
– Bendradarbiaujate su Vilniaus Mažuoju teatru. Netgi dirbote, repetavote per nuotolį – jūs Ukrainoje, o aktoriai, čia, Vilniuje. Kaip tai vyko?
– Taip, buvo sunku, nes pats buvau Lvive. Lvivas – daugiau ar mažiau saugi vieta, bet vis tiek tos pavojaus sirenos, kai turi viską mesti ir bėgti slėptis... Ir kai tai nutinka per repeticiją, aktorių akys išsipučia. Paaiškinu, kad man reikia penkių minučių pertraukėlės. Arba tęsiu repeticiją kažkur po laiptais. Žinoma, sunku tokiu metu koncentruotis į teatrą, bet mūsų pjesė, mūsų spektaklis yra apie tą akimirką, kai šis karas prasidėjo iš tikrųjų. Dauguma mano, kad jis prasidėjo 2022 metų vasario 24-ąją, bet tai netiesa. Tas karas prasidėjo 2014 metų vasarį, taigi vyksta jau daugiau nei aštuonerius metus. Taigi, mūsų spektaklis apie jo pradžią 2014 metais. Todėl man buvo gyvybiškai svarbu jį pastatyti, tęsti darbus, nenustoti, nes visi turi daryti tai, ką moka geriausiai. Turime herojų karo lauke, bet turime ir herojų visose sferose. Kiekvienas daro tai, ką gali. Vieni su ginklu rankose, kiti informaciniame fronte, štai kodėl taip svarbu, kad šį spektaklį pamatytų Vilnius.
– Papasakokite daugiau apie spektaklį, jis vadinasi „Saša, išnešk šiukšles“. Apie ką jis?
– Sunku taip paprastai paaiškinti, tai garsios ukrainiečių dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesė. Pjesė labai gerai žinoma ne tik Ukrainoje, taip pat ir Jungtinėje Karalystėje. Ji apie vieną šeimą – tėvą, motiną ir dukrą. Tėvas miršta. Bet ne visai, jis vis bando sugrįžti. Trečiame veiksme jis karys, sako, gal galiu sugrįžti, nes vyksta karas, esu reikalingas. Taigi, tam tikra prasme pjesė yra apie gyvenimą šalia mirties. Sunku suprasti, kaip su tuo gyventi. Kai kažkas miršta, kai kažkas nori atimti tavo tėvynę. Tavo namus. Taigi, manau, kad visa tai apie santykį su mirtimi. Nežinau, ar pavyksta aiškiai išsireikšti. Juk gyvenimas iš esmės yra apie bandymą suvokti mirtį, kas bus po jos.
Spektaklyje daug humoro, daug ir skaudžių dalykų. Manau, kad tai ukrainiečių stilius – humoras ir mirtis šalia, juokas ir ašaros. Didžiulė jausmų ir minčių koncentracija vienoje akimirkoje.
– Minėjote, kad spektaklis ir apie gyvenimą karo sąlygomis. Ar pats turite atsakymą į šį klausimą. Ar teatras jums padeda?
– Manau, kad tikrai taip, nes pagrindinė karų užduotis – viską atimti. Įteigti, kad esi niekas, kad neturi profesijos, neturi savo žemės, verslo, namų, nieko neturi. Kažkas iš tavęs bando viską atimti. Štai kodėl tokiu metu, ir taip kalba daug psichologų, karo sąlygomis svarbu stengtis daryti tai, ką iki tol darei kiekvieną dieną. Gyventi savo gyvenimą. Būti žmogumi. Todėl labai noriu padėkoti Vilniaus Mažajam teatrui, visiems aktoriams, su kuriais teko dirbti, ir Alytaus dramos teatrui, kuris labai padeda mano šeimai. Jie mums leidžia suprasti, kad mes esame. Ir joks priešas to nepakeis. Man tai labai svarbu.
– Kaip prasidėjus karui pasikeitė spektaklis? Girdėjau, kad pirminė idėja buvo kitokia, ir dabar iki paskutinės minutės niekas nežino, kaip viskas bus. Tad, koks bus tas spektaklis?
– Pasikeitė. Kai prasidėjo karas, vasario 24-ąją, turėjau skristi į Vilnių. Žinoma, negalėjau. Nes prasidėjo antrasis mūsų karo etapas. Pirmasis prasidėjo dar 2014 metais. Tada supratau privaląs perkelti savo šeimą į saugią vietą. Pats likau Lvive. Šiek tiek savanoriavau. Įkūrėme organizaciją „Ukrainian Artistic Task Force“, jos būstinė Berlyne, ir dalis mano komandos iš „Left Bank Theater“ Kyjive – jie ten, aktyviai dirba. Pagrindinis šios organizacijos tikslas padėti už Ukrainos ribų esantiems šalies menininkams, rasti jiems darbo, supažindinti su kitomis organizacijomis.
Noriu padėkoti ir Lietuvos teatrams, kurie mus labai remia ir labai palaiko. Taigi, man buvo labai svarbu pačiam susivokti, kaip galėčiau dirbti čia ir padėti kitiems, kuriems ne taip pasisekė, jie neturi darbo. Tokia buvo mano pirmoji užduotis – sutelkti visą tą paramą. Taigi, nuėjau pas mūsų kultūros ministrą ir pasisiūliau išvykti, jis sutiko, kad tai gera mintis – stoti į kultūrinio ir informacinio karo frontą.
Dabar daug kalbama apie rusų kultūrą, reikia ją ištrinti ar nereikia. Tik, kai rusų baleto fone bombarduojami civiliai, labai sunku. Mūsų tikslas išsiaiškinti, kaip tuos klausimus spręsti – kaip šiandien elgtis su rusų kultūra, kaip dirbti. Suvokti, kaip bus vėliau.
Grįžtant prie spektaklio, labai noriu padėkoti visam teatrui, visiems žmonėms, visi buvo labai entuziastingi ir supratingi. Kai turi tokį palaikymą, kaip šalis, kaip žmogus, kaip režisierius, gauni daugybę energijos, galimybę parodyti savo priešams, kad mes išgyvensime, ir jums nepavyks mūsų sunaikinti. Ir tai labai svarbu.
– Vilniuje dirbate tik su lietuvių aktoriais ar yra ir kolegų iš Ukrainos?
– Tik lietuvių aktoriai, lietuvių komanda. Lietuvių scenografija – ačiū Artūrui Šimoniui. Manau, jog labai svarbu, kad komanda – išskirtinai lietuviai. Ir spektaklis, žinoma, lietuvių kalba – lietuvių žiūrovams, kad jie suprastų, kas buvo šio karo pradžios taškas. Tai labai svarbu. Žinoma, Lietuva ir taip puikiai supranta, kas yra Rusija, ką reiškia būti Sovietų Sąjungoje, visas tas teroras ir kiti dalykai. Kitos šalys taip gerai nesupranta, ką reiškia turėti tokį „draugą“. Štai kodėl manau, kad labai svarbu išnaudoti šį metą paaiškinti žmonėms – štai kaip viskas prasidėjo. Prasidėjo su mumis. Visai šalia jūsų. Vos 150 kilometrų – ir jūs Ukrainoje. Kažkas tokio.
– Ar vis dar tikite, kad teatras turi tą galią padėti žmonėms suprasti? Kartais tikrai jaučiuosi praradusi viltį, nes tiek gerų knygų, tiek puikių spektaklių, filmų, ir vis tiek dedasi tokie siaubingi dalykai.
– Manau, aš labai viliuosi... Žinoma, jeigu nebus teatro, žemė nenustos suktis, svarbu suprasti, kad teatras nėra pats svarbiausias dalykas, kaip ir televizija, bet turime gyventi ta viltimi, turime stengtis, ir tos pastangos ir yra mūsų gyvenimo prasmė. Stengiuosi su jumis kalbėtis, diskutuoti, megzti dialogą, galbūt išgirsti, ką galvojate jūs. Bendrauti su publika. Štai ką šiuo metu galime ir turime daryti. Galime būti šio kultūrinio, informacinio fronto kovotojai.
– Kokie jūsų planai po premjeros? Galbūt liksite kurti Lietuvoje, o gal grįšite į Ukrainą?
– Labai sunku planuoti, kas bus po dviejų ar trijų dienų. Deja, bet mūsų buto Kyjive nebėra, jis sunaikintas. Neturiu, kur grįžti. Tokia problema. Dar sugalvosiu, ką daryti. Turiu veiklos Europoje su mūsų organizacija. Tada ir nuspręsiu, kur galėčiau būti naudingiausias savo Ukrainai.
– Ačiū, Stasai už pokalbį. Sėkmingos premjeros ir stiprybės.
– Ačiū, tikiuosi puikios premjeros.
