Ir nors balandžio 3 dieną festivalis pasibaigė, patys populiariausi bei žiūrovų išmyluoti „Kino Pavasario“ filmai dar kažkuriam laikui pasiliko kino teatrų ir tam tikrų kino platformų repertuaruose, todėl raginu nepraleisti progos ką nors išsirinkti, nes šiais metais tikrai buvo nemažai gero kino.
O šia proga, kad kai kurie projektai vis dar yra rodomi, nusprendžiau pasidalinti su Jumis dar vienu asmeniniu favoritų sąrašu ir taip paskatinti Jus atkreipti dėmesį į vieną ar kitą tame sąraše atsidūrusią juostą. Tad nedaugžodžiaudamas pristatau Jums antrąjį geriausių 27-ajame „Kino Pavasario“ festivalyje matytų filmų dešimtuką.
„Likimas ir fantazijos“ (angl. „Wheel of Fortune and Fantasy“), 2021 m.
2021 metais režisierius Ryusuke Hamaguchi pristatė išskirtinio grožio pasakojimą „Vairuok mano automobilį“ (angl. „Drive My Car“), kuris susišlavė visus įmanomus kino apdovanojimus, tarp kurių ir prestižinis „Oskaras“ už geriausią užsienio filmą. Bet kartu jis sukūrė dar ir šią ypatingai jautrią juostą, kuri asmeniškai man tapo viena iš maloniausių staigmenų šių metų „Kino Pavasario“ festivalyje.
Tai trys visiškai skirtingos, bet puikiai žmogišką prigimtį, jausmus, santykius ir požiūrį į pasaulį nagrinėjančios istorijos, kurios leidžia žiūrovams pasinerti į ramų, bet tuo pačiu svajingai lėtą japonišką gyvenimo būdą su žmonėmis ekrane, kurie ieško atsakymų į daugeliui iš mūsų svarbius klausimus.
Įvertinimas: 8,5/10
„Arthur Rambo“ (angl. „Arthur Rambo“), 2021 m.
Pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose galima pamatyti itin populiarų reiškinį – „atšaukimo kultūrą“ (angl. „cancel culture“), kuris priverčia daugelį žmonių galvoti ką skelbia savo paskyrose arba išvis, ką kalba viešai. Ir ši tema tapo esminiu siužetiniu vingiu šiame naujajame prancūzų režisieriaus Laurento Canteto filme.
Ir nors šioje juostoje mano paminėtas reiškinys yra pateiktas labai paviršutiniškai ir netgi sakyčiau, stereotipiškai, todėl jame galima įžvelgti daug banalių ir taip visiems žinomų situacijų, visgi pati temos esmė išnarpliota iš labai atviros, aiškios ir pamokančios pozicijos. Taip pat, tai labai aktualus šiai dienai filmas, kuris dar ir nurodo į didžiausias „atšaukimo kultūra“ besimėgaujančių žmonių problemas. O juostai pasibaigus, lieka daug neatsakytų klausimų, kurie gali tapti įdomios diskusijos su kitais filmą mačiusiais žmonėmis priežastimi.
Įvertinimas: 7,5/10
„107 motinos“ (angl. „107 Mothers“), 2021 m.
Žiūrėti paprastai atrodančius, bet gyvenimiškus ir tikra istorija įkvėptus filmus irgi yra malonu, todėl džiaugiuosi, kad įtraukiau į sąrašą šią režisieriaus Peterio Kerekeso juostą, kurioje yra papasakota ne tokia jau ir pozityvi, bet susimąstyti priverčianti istoriją apie kolonijoje dienas leidžiančias ir ką tik pagimdžiusias ukrainiečių moteris.
Filmo metu mums yra pateikiama ne tik tų moterų kasdienybė, jų padarytų nusikaltimų motyvai ar kolonijos darbo užkulisiai, bet ir tam tikra socialinė drama apie motinystę. Ir nors tai išties liūdna istorija, bet tuo pačiu atvira bei sugebanti prisibelsti iki širdies gelmių dėl tam tikrų siužetinių sprendimų, kurie galiausiai gal ir atrodo kažkiek nuspėjami, bet tokie teisingi.
Įvertinimas: 7,5/10
„Įvykis“ (angl. „Happening“), 2021 m.
Žiūrėti filmus apie XXI amžiuje gyvenančias davatkas ir viduramžių požiūrį puoselėjančius žmones yra ne tik įdomu, bet kartu ir kraupu dėl jų pakankamai ribotos pasaulėžiūros, kurią jie bando įskiepyti dar ir savo vaikams. Tačiau šis režisierės Audrey Diwan filmas yra visiškai kitoks, nes jo veiksmas rutuliojasi prieš šešis dešimtmečius gana konservatyvioje Prancūzijoje. Todėl kelionė laike, kuri vyksta šios juostos peržiūros metu, nukelia žiūrovus į tuos laikus, kai moters kūnas dar jai nepriklausė, o abortas buvo ne tik smerkiamas, bet ir baudžiamas pagal vyravusius tais laikais griežtus įstatymus.
Tad pagrindinė filmo tema – jaunos mokslų siekiančios merginos dilema, kuri netikėtai pastojo, bet ryžtasi padaryti abortą. Viskas kaip ir būtų gerai, nes pati istorija net ir po šiai dienai atrodo aktuali, bet režisierė nusprendė čia jau truputi šokiruoti žiūrovą ir pristatyti kelias scenas iš ganėtinai atviros perspektyvos. Ir nors filmas man tikrai patiko, jį rekomenduočiau rinktis atsakingai, nes yra čia labai nemalonių epizodų, kurie silpnesnių nervų žiūrovams gali sukelti daug neigiamų emocijų.
Įvertinimas: 7/10
„Jos vardas Prancūzija“ (angl. „France“), 2021 m.
Kai pasižiūrime per televiziją įvairius reportažus iš karščiausių pasaulio taškų, kai pamatome įdomiai vykstančias ir netgi aršias diskusijas tiesioginiame eteryje tarp kokių nors politikų ar tiesiog su malonumu stebime įvairias pokalbių laidas, dažniausiai viso to epicentre atsiduria koks nors vedantysis, kuris bando žaisti su žiūrovu, kad jis išlaikytų dėmesį tam, ką žiūri. Ir šis dar vienas mano sąraše atsidūręs prancūzų filmas kaip tik yra apie tokį žmogų.
Tai kartu ir juosta, kurioje yra atskleidžiami tokio žmogaus darbo užkulisiai, kurie, deja, nėra tokie jau ir rožėmis kloti. Ir tas paslapties šydas, kuris galėtų sugriauti tokiam žinomam žmogui gyvenimą ir karjerą, čia yra pristatomas iš įvairių pozicijų, jog peržiūros metu pagrindinei veikėjai galima jausti ir gailestį, ir žavesį, ir netgi pyktį ar nusivylimą. Tiesa, filmas šiek tiek užtęstas, bet jį savo pasirodymu visais įmanomas būdais bando pagyvinti nepakartojama Lea Seydoux.
Įvertinimas: 7/10
„Saulėlydis“ (angl. „Sundown“), 2021 m.
Vasariškiausias ir pavydėtinai atrodančiomis atostogomis alsuojantis filmas, kokį mačiau šių metų „Kino Pavasario“ festivalyje. Ir nors šios juostos istorija pirmoje pusėje pateikta yra iš itin lengvos perspektyvos, visgi antra filmo dalis priverčia gerokai sunerimti dėl įvykių, kurie paliečia visus pagrindinius filmo personažus.
Pats filmas taip pat turi neblogai išvystytas mintis apie žmogaus gyvenimo troškimus, apie meilę ir apie tai, kad pinigai nesugeba suteikti tos tikros, nuoširdžios ir tiesiog paprastos laimės, kurios siekia daugelis iš mūsų. Be gražių peizažų, įdegusių žmonių kūnų ir Meksikoje verdančio gyvenimo, turime dar nemenką malonumą pasimėgauti Timo Rotho vaidyba, kuris čia yra tiesiog fantastiškas.
Įvertinimas: 7/10
„Svečiuose“ (angl. „See No Evil“), 2022 m.
Siaubo filmai „Kino Pavasario“ repertuare didelė retenybė, todėl pamatęs, kad šiais metais mums yra suteikta puiki galimybė pamatyti vos neseniai „Sandanso“ festivalyje pristatytą režisieriaus Christiano Tafdrupo darbą, akimirksniu įtraukiau „Svečiuose“ į labiausiai lauktų festivalio filmų sąrašą.
Iš karto perspėju – filmas nėra skirtas silpnų nervų žiūrovams, todėl, netgi jeigu ir mėgstate siaubo žanrui priklausančius projektus, šis gali pasirodyti žymiai sunkesnis nei standartiniai šio žanro filmai. Tad bendras psichologinis spaudimas, kraupūs vaizdai ir nenuspėjama beprotybė čia paima viršų ir nepaleidžia žiūrovų iki pat finalo, kuris, beje, irgi turi savotišką emocinį poveikį, kuris galbūt neapleis net ir pasibaigus šiai keistai ir makabriškais elementais perpildytai istorijai.
Įvertinimas: 7/10
„Tyli žemė“ (angl. „Silent Land“), 2021 m.
Kaip jau buvau minėjęs ankstesniuose filmų sąrašuose – labai mėgstu lenkų kiną. Todėl ir rinkausi peržiūrai šią juostą, kuri man ir patiko, ir kartu nepatiko, tačiau nusprendžiau ją rekomenduoti dėl to, kad tai yra išties pamokanti savo žinute ir užslėpta metafora istorija. Istorija, kuri gali nutikti kiekvienam iš mūsų atostogaujant.
Tačiau, be pamokančios žinutės, filmas dar leidžia pažvelgti į visiškai netinkančią vienas kitam jaunų žmonių porą. Pasyvus bendravimas, rutina, bendrų interesų nebuvimas, patriarchalinis požiūris į moterį bei pagarbos nebuvimas – tai dar vienas svarbus šios juostos aspektas, kuris galbūt leis po jos peržiūros atmerkti akis žiūrovui ir atsižvelgus į panašumus privers pagalvoti, ar jis pats nėra tokiuose santykiuose, kurie su metais vis labiau gali priversti jį kentėti. Na, o vyšnaite ant torto filme tampa pasakiško grožio Italijos kampelis.
Įvertinimas: 7/10
„Jūsų vairuotojas Džekas“ (angl. „Jack‘s Ride“), 2021 m.
Tai yra labai monotoniškas, senoviniu būdu nufilmuotas ir netgi labiau į dokumentinį filmą panašus projektas, kuris tikrai patiks ne kiekvienam, nes esminiu šios juostos vinimi yra pagrindinis personažas Džekas ir jo ilgi monologai keliaujant iš vieno taško į kitą.
Tačiau man toks filmo bruožas patiko, nes būtent tie vaizdingai išsakyti monologai apie Džeko praeitį, jo emigraciją į JAV, gyvenimo būdą, nuotykius ir požiūrį į kai kuriuos kultūrinius skirtumus tarp JAV ir Portugalijos gyventojų leido įsivaizduoti, kaip atrodė emigranto duona prieš penkis dešimtmečius ir kaip tokiam žmogui kaip Džekas sekėsi sugrįžus į tėvynę, kurioje jo niekas nelaukė.
Įvertinimas: 6,5/10
