Anne Glenconner – ne tik kandi, tiesi, bet ir nepaprastai taktiška. Ji nuoširdžiai myli kilmingąją heroję – didelė knygos dalis skirta šviesaus atminimo princesei Margaretai (1930–2002). Moteriai, kurios artimiausia drauge ir patikėtine Anne buvo daugiau nei tris dešimtmečius, iki pat jos mirties. Tai, į kurią kreipdavosi tik „ponia“ – taip abiem buvo patogiau – ir sykiu žinojo intymias paslaptis.
Rūmų gyvenimą Anne permano iš pat vidaus. Penktojo Lesterio erlo, Jurgio VI arklininko – tai itin garbios pareigos – dukra, barono Glenconnerio žmona – ji kaip mažai kas supranta aukštuomenės pasaulio dėsnius. Kaip taikli stebėtoja sugeba juos aprašyti – „Rūmų damai“ sulaukus neįtikėtinos sėkmės, išleido detektyvą „Žmogžudystė Mastike“ (Murder on Mustique) ir dar vienus memuarus apie Lesterių šeimos gyvenimą per Antrąjį pasaulinį karą. Pati prisiekia, kad – paskutinius, toliau ketina kabinti rašiklį ant vinies, juk ir taip nemažai nuveikė. Net atkeršijo bjauriai vaikystės guvernantei, pastarojoje knygoje aprašiusi ją kaip šnipę.
Išmintinga moteris, pergyvenusi daugumą knygos veikėjų, Glenconner žvelgia į juos su meile ir atida. Aukštuomenės damos aukštuomenės gyvenimo studija – gyvosios istorijos šaltinis. Be pataisų, skriaudų, reveransų korektiškumui. Jie taip gyveno. Audringai, aistringai, nebūtinai laimingai ar pamokomai, bet visada įdomiai.
Plunksnos vertas gyvenimas
Parašyti knygą „Rūmų dama“ Anne paskatino draugas, pasiteiravęs, ar ji neketina papasakoti apie savo gyvenimą ir draugystę su princese Margareta. Iš pradžių nusprendusi esanti per sena, vis dėlto sėdo prie stalo ir liete išliejo tekstą į diktofoną. Paklausta apie rašytojos krizę, ledi Anne kandžiai sako veikiau kenčianti nuo rašytojos vidurių nelaikymo.
„Tik rašydama suvokiau, koks įdomus buvo mano gyvenimas. Šiandien tokio nebėra“, – prisipažino Anne viename interviu britų spaudai. Išties Glenconner rašo ne tik apie ištaigingas keliones beveik pamirštais laikais, kai lėktuvuose dar buvo rūkoma, žėrinčius papuošalus ir slaptus pokalbius Kensingtono rūmų koridoriuose; ji pasakoja sukrečiančią ir atvirą moters istoriją. Savo istoriją, kurioje buvo sūnaus mirtis nuo AIDS ir kito sūnaus kova su heroino priklausomybe, mirtinos pastangos pakelti komos ištiktą trečią sūnų iš patalo. Ką jau kalbėti apie tokias smulkmenas kaip vyro neištikimybė ir pomėgis dalytis savo nuotykiais su žmona, rizikingi finansiniai žaidimai, palikdavę šeimą be cento kišenėje, ar pribloškiantis testamentas, nustebinęs net prie visko pratusius aristokratus.
„Mūsų karta buvo mokoma per daug negalvoti, nesidairyti atgal ir per daug neklausinėti. Tik dabar matau, kokie nepaprasti buvo devyni mano gyvenimo dešimtmečiai. Būta ir liūdnų, ir nuostabių dalykų. Praradau vaikus. Lydėjau karalienę Elizabeth II per karūnavimą. Matyt, kontrastai įtraukia žmones. Gaunu laiškų – manęs klausia, kaip pakęsti sunkaus būdo vyrą, arba prisipažįsta, kad mano žodžiai padėjo įveikti vaiko netektį“, – sakė ji.
Rojus žemėje
Vos pasirodžiusi 2019-ųjų pabaigoje, ledi Anne knyga tapo fenomenu, ji vis dar minima tarp Didžiosios Britanijos bestselerių. Nieko nuostabaus: princesė Margareta – viena populiariausių ir prieštaringiausių XX amžiaus karališkosios šeimos narių. O „Rūmų dama“, autorės žodžiais, – ne levandoms iškvepinti prisiminimai.
Visą amžinybę buvusi artima karališkajai šeimai ir dabar su ja palaikanti ryšius Anne Glenconner nesimėgauja pikantiškomis detalėmis kaip paprasti autoriai. Ypač pasipiktino prieš ketverius metus pasirodžiusia britų žurnalisto ir satyriko Craigo Browno biografija „Ma’am Darling“, vadina ją „ta siaubinga knyga, kurios autorius neminėtinas“.
Stengdamasi pataisyti išlepintos nenaudėlės įvaizdį, prie kurio tiek prisidėjo biografai, Anne dėsto juokingas istorijas: jos Margareta – šmaikšti, drąsi ir gera. Kartą vykdama paviešėti pas draugę į ūkį princesė atsivežė ir savo arbatinį – ketino būti savarankiška, Anne turėjo parūpinti tik pieno. Deja, jau kitą rytą, nusprendusi, kad arbatinis sugedo, šaukėsi damos pagalbos. Kaip paaiškėjo, Margareta tiesiog neįjungė prietaiso. Bet juk ketinimas buvo geras!
Karalienė Elizabeth II yra sakiusi, kad Anne Glenconner su vyru jos seseriai padovanojo geriausias gyvenimo akimirkas, pasikvietę ją į Mastiko salą Karibų jūroje, tikrą rojų ramybės ir saugumo ištroškusiems išrinktiesiems, kur iki šiol prieglobstį randa Kembridžo hercogų pora su vaikais.
Didžiausias Anne vyrui priklausiusios salos privalumas – ne ištaiga. Mastike dar ir dabar nėra golfo laukų, naktinių klubų ar didelių viešbučių. Tik parduotuvė, puikūs pliažai, jūros siūlomos pramogos ir visiškas privatumas. Į salą bandantys prasmukti žurnalistai nepatenka toliau nei prieplauka. „Cotton House“ – bene vieninteliame viešbutyje – vos 12 kambarių, vilos labai brangios, todėl svetimi čia nevaikšto.
Viena iš pirmųjų salos svečių, paskui ir gyventojų, tapo princesė Margareta, jai Glenconneriai padovanojo sklypą ir pastatydino namą. Mastike kone visas salos šeimininkų gyvenimas sukosi apie viešnią. Prieš pietus nedidelė svita traukdavo į paplūdimį, smėlyje įsmeigdavo skėtį ir iškylaudavo. Margaretai nepatiko smėlis tarpupirščiuose, ir šeimininkas pasirūpino, kad ji visada po ranka turėtų dubenį su gėlu vandeniu, daug rankšluosčių ir bet kada galėtų nusiskalauti pėdas. Regis, istorija apie princesę, jaučiančią žirnį ir per šūsnį čiužinių, turi tikrą pagrindą.
Princesė nebuvo tik išlepusi vasarotoja. Kaip ir Anne, išplautus plaukus tiesiog džiovindavo saulėje. Aristokratė savo rūmų damai mėgo juos šukuoti ir pinti. Taip pat visada pasisiūlydavo ištepti draugę įdegio losjonu ar kremu nuo uodų.
Dažnai pasakojama apie legendinius Anne vyro vakarėlius, kuriuose grodavo Mickas Jaggeris, saloje irgi turintis namus. Auksinėje puotoje, kai buvo švenčiamas salos šeimininko penkiasdešimtmetis, svečius linksmino vaikinai, ištepti auksiniais dažais ir tik strategines vietas prisidengę kokosais. Prieš Jos Didenybės vizitą Glenconneriai salos gyventojus aprengė XVIII amžiaus apdarais, Elizabeth II buvo gerokai priblokšta, tiesiai iš laivo patekusi į Viktorijos epochą.
Dar viena princesės Margaretos portreto detalė – į Mastiką ji visada atsiveždavo lagaminą knygų. Mažai kas žino, kad karalienės sesuo buvo prisiekusi skaitytoja ir jei ko nors pavydėjo savo karūnuotajai seseriai, tai išsilavinimo. Karalienė motina nematė reikalo pasirūpinti jaunylės dukros bent namų pamokomis. Dar princesė buvo atsidavusi labdarai ir vengė viešinti savo gerus darbus – kitaip nei Velso princesė Diana. Kuluaruose šnekama, kad karališkajai šeimai ištikima ledi Anne ne itin žavėjosi parodomąja princo Charleso žmonos veikla. „Manau, net princai Williamas ir Harry perlenkia, be paliovos kalbėdami apie savo motiną“, – santūriai sakė ji interviu „The Guardian“.
„Karūna“ – ne dokumentika
Net „Rūmų damos“ neskaitę serialo „Karūna“ gerbėjai turėtų pažinoti Anne Glenconner (Tennant, kaip ji pristatoma seriale, jos vyras Colinas Tennantas – baronas Glenconneris). Trečiąjį ir ketvirtąjį sezoną ją vaidina aktorė Nancy Carroll. Tačiau Anne sunku pavadinti „Karūnos“ gerbėja. Ji turi daug pastabų ir mano, kad kūrėjai turėtų įspėti, jog ši istorija – pramanyta.
Margaretą vaidinanti Helena Bonham Carter tarėsi su buvusia princesės dama. Geras tris valandas Anne jai pasakojo, kaip princesė vaikščiojo, kaip rūkė. Bonham Carter – nuostabi aktorė, bet scenarijus ir siužeto linijos neturi nieko bendra su tikrove.
„Bėda, kad žmonės tiki tuo, ką mato ekrane, – viename interviu Anne liejo apmaudą. – Ir nieko čia nepadarysi. Ne kartą girdėjau sakant, kad serialo titrai turėtų apie tai įspėti. Juk princesė ir jos jaunesnis mylimasis Roddy Llewellynas susitiko visai ne taip, kaip rodoma filme. Helena kalba kaip princesė, primena ją. Bet priversta krėsti visokias kvailystes. Sakykime, filme viešėdama Amerikoje jos veikėja rašo gana šiurkščius satyrinius eilėraščius. Kai pažįsti žmogų, supranti, kad tikroji Margareta niekada to nebūtų dariusi.“
„The Guardian“ atvirą ir kilniaširdišką knygą vadina ypatingu taktu ir pagarba išsiskiriančios Glenconner tarnystės karališkajai šeimai vainiku. Vieni skaitytojai atsiliepimuose aikčioja, kiti piktinasi ištvirkusių aristokratų tuštybe ir šaukiasi revoliucijos. Pati Anne, garbaus amžiaus tapusi rašytoja, džiaugiasi sėkme ir vadina save naująja ponia Marpl. Princesė – princese, rūmų koridoriai – rūmų koridoriais, bet skaitant Anne interviu ir knygą norisi ištiesti nugarą ir pasiskolinti gebėjimą pasiekti savo, o kartu susitaikyti su tuo, kas neišvengiama.
Ledi Glenconner negarbina aristokratų gyvenimo būdo. Net sugeba pasijuokti iš jo, iš savęs, iš pačios būties. Ir net iš visai nejuokingų aplinkybių – kad ir iš to, jog gimusi ne tos lyties negalėjo paveldėti šeimos valdų („Labai stengiausi būti berniuku, net gimiau penkių kilogramų svorio, bet niekas neįstengė pakeisti to, kad esu mergaitė.“). Iš to, kad pašėlęs (tiesiai sakant – pamišęs) vyras per medaus mėnesį nusivedė ją į pasibjaurėtiną sekso šou. Net per sūnaus Henry laidotuves jai išsprūsta šypsena – pagal budizmo tradicijas jo karstas buvo nuklotas ananasais, kitais atogrąžų vaisiais ir atrodė, kad į krematoriumo krosnį važiuoja didžiulis vaisių salotų dubuo.
Galima žavėtis. Galima baisėtis. Galima tiesiog skaityti ir mokytis nevertinti, neteisti ir džiaugtis tuo, ką turi. Anne Glenconner toks požiūris turbūt patiktų. „Visiems nesmagu, jei tu sėdi ir zirzi. Aš ne gėlytė, veikiau kovos kirvis. Mama išmokė mane daryti tai, ką privalau“, – sako ji. Ir ne veltui jos šeimos herbas – strutis, ryjantis pasagą. Šita šeima suvirškins viską.
