„Turiu tave išduoti“ yra naujausia, šeštoji, rašytojos Rutos Sepetys knyga. Pasaulyje ši lietuvių kilmės amerikiečių rašytoja išgarsėjo istoriniu romanu „Tarp pilkų debesų“. Knyga apie lietuvių tremtį į Sibirą Antrojo pasaulinio karo metais tapo pasauliniu bestseleriu ir buvo įtraukta į mokykloms rekomenduotinos literatūros sąrašą.
Rumunija, 1989 metai. Europoje vienas po kito žlunga komunistiniai režimai. Septyniolikmetis Kristianas Floresku svajoja tapti poetu ir filosofu. Tačiau rumunai neturi teisės svajoti – juos riboja taisyklės ir jėga.
Siautėjant maniakiškai Nikolajės Čaušesku diktatūrai, kai šalyje valdo melas, smurtas ir baimė, Kristianą pradeda šantažuoti saugumo struktūros, kad jis taptų jų šnipu. Jam telieka dvi galimybės: išduoti visus, ką myli, arba pasinaudoti informatoriaus padėtimi ir kenkti baisiausiam Rytų Europos režimui.
Kristianas rizikuoja viskuo, kad atskleistų tiesą apie režimą, suteiktų žmonėms galimybę kalbėti ir papasakotų pasauliui apie tai, kas vyksta Rumunijoje. Jis pasiryžęs, kai ateis laikas, kovoti už permainas. Tačiau už geresnę ateitį reikia mokėti sudaužytomis širdimis ir prarastomis gyvybėmis.
Ruta Sepetys meistriškai kuria naują istorinį trilerį apie rumunų tautos, tirono nugramzdintos į tylą ir neviltį, bet vis vien tikinčios žmogaus dvasios didybe, kančias.
„Knyga tiems, kas pasiilgę Rutos Sepetys istorijų, gero istorinio romano. Ji tinkama ne tik suaugusiems, bet ir paaugliams, ir jaunimui – tai gali būti proga pakalbėti apie tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, apie karą su Rusija, apie agresiją, kuri kyla iš didiųjų šalių“, – sakė V. Maksvytė.
Knyga vertė Zita Marienė.
Suomių autorius Tomis Kinunenas lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš ankstesnių romanų – „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“, – pastarasis buvo pristatytas prestižiniam Suomijos literatūros apdovanojimui. Naujausioje savo knygoje „Nesakė, kad gailisi“ rašytojas imasi skaudžios ir dažnai suomių nutylimos temos: tautos moterų, karo metu kolaboravusių su naciais.
Vėlyvas 1945-ųjų pavasaris. Norvegijos ir Suomijos sieną peržengia penkios suomių moterys. Jos grįžta iš Norvegijoje nacių įrengtos kalinių stovyklos. Visų moterų galvos skustos plikai – ženklas, kad jos savo valia kolaboravo su naciais.
Penkios herojės eina per karo nuniokotą Laplandiją. Nutildytos širdyje siaučiančios gėdos, jos randa paguodą viena kitos draugijoje, suprasdamos, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienišos. Sulig kiekvienu žingsniu moterys artėja namų link, kur prasidės naujas jų gyvenimas. Dabar, kai vokiečiams jos jau nebereikalingos, kol kas neaišku, ar bus reikalingos namuose.
„Tai tikrai sukrečiantis pasakojimas, kuris palieka labai daug klaustukų, temų diskusijoms, supažindina su tuo, kaip jaučiasi žmonės karo situacijomis. Visiems, kas skaito istorines knygas, mėgsta skandinavų literatūrą, nori paimti į rankas rimtesnę literatūrą“, – kalbėjo V. Maksvytė.
„Heknių audinys“ – tai antroji jaudinančios „Seserų varpų“ trilogijos knyga, kurios autorius – tarptautiniu lygiu žinomas rašytojas Larsas Myttingas.
Romane pasakojama apie meilę ir pagiežą, sielvartą ir drąsą. Jo puslapiai sklidini istorijos ir mitų, autentiškai atspindėtos žmonių kasdienybės, kuri, vis dar pavaldi negailestingai gamtai, pamažu ima įsileisti pasaulį keičiančias naujoves.
„...jis susimąstė apie savo pažadą Astridai. Jiems pradėjus ardyti bažnyčią, jis pažadėjo surasti Heknių audinį. Buvo sakoma, kad jame pavaizduota pasaulio pabaiga. Pusiau paukščiai, pusiau žmonės spjaudosi ugnimi ir degina viską ant žemės. Esą jis turėtų perspėti apie kaimui gresiančias ligas, potvynius ir purvo nuošliaužas.“
1903-ieji, praėjo dvidešimt dveji metai nuo tada, kai pagimdžiusi mirė Astrida Heknė. Jos sūnus Jehansas gyvena skurdžiame ūkyje kiek atokiau nuo Butangeno. Uždaro būdo jaunuolis dienų dienas bastosi kalnuose, kur džiaugiasi laisve užsiimti tuo, kas jam labiausiai patinka – šiaurinių elnių medžiokle. Vieną dieną persekiojant didžiulį elnią jo paleistą šūvį pasiveja taikli kito medžiotojo – svetimšalio Viktoro – kulka.
Butangeno pastoriaus Kajaus Šveigoro žingsniai nejučiomis vis nuveda prie Astridos Heknės kapo. Jį kankina kaltė dėl senos mirtinos išdavystės, o širdyje sakytum atsivėrė tuštuma, kai jo užmojais buvo atskirti du galingi bažnyčios varpai, XVII a. nulieti dviejų seserų iš Astridos giminės garbei. Genamas kaltės ir pareigos jausmo, Kajus stengiasi globoti Jehansą ir atkakliai ieško paslaptingojo seserų išausto audinio.
„Šiam autoriui būdingas labai preciziškas stilius – aš jį vadinčiau literatūros meistru. Jis geba subtiliai, labai jautriai ir empatiškai dėlioti kasdienes žmonių istorijas, kurdamas nekasdienius įvykius, nekasdienius charakterius, ir įpindamas kelis šimtmečius norvegų istorijos, ir net norvegų mitus, tautosakinę medžiagą“, – pasakojo knygų ekspertė.
„Visiems, kas pasiilgę labai kokybiškos, literatūriškos, meniškos kalbos, gerai suvaldyto siužeto, skandinavų literatūros, šis autorius ir jo romanai turėtų tikti ir patikti“, – sakė ji.
Sue Monk Kidd „Troškimų knyga“ paremta kruopščiais istorijos tyrinėjimais ir parašyta su pagarba Jėzaus gyvenimui, susitelkiant į jo žmogiškumą. Tai įkvepiantis pasakojimas apie vienos moters drąsą kovoti už laisvę atsiduoti savo aistrai ir išnaudoti savo potencialą tokiais laikais ir tokioje kultūroje, kur ją stengiamasi nutildyti.
Ana – mergina iš turtingos šeimos. Ji maištinga ir ambicinga, nepasiduodanti ieškotoja, kurios protas smalsus, o dvasia drąsi, tačiau gyvena laikais, kai iš moterų laukiama tik nuolankumo ir palikuonių. Ana nesitaiksto su šia neteisybe ir randa, kaip slapta ne tik skaityti, bet ir rašyti. Ji talentinga pasakotoja, o jos istorijos – skaudūs užmirštų ir balso neturinčių moterų gyvenimai. Susitikusius Aną ir Jėzų vieną prie kito traukia idėjos, dvasinis pasaulis ir filosofija. Šis supratingas, šiltas vyras ne tik leidžia išsilaisvinti Anos protui, bet ir pažadina jos širdį. Tačiau veržlus Anos būdas dažnai jai kelia pavojų ir vieną dieną, baimindamasi dėl savo saugumo, ji pabėga iš Nazareto.
„Tai istorinis romanas bibliniais motyvais, kuris mus nukelia į paties Jėzaus gyvenimo metus ir pristato menamą jo žmoną Aną. Autorei rūpi moterų likimai, rūpi papasakoti moterų istorijas – ji tokia feministė, ieškanti moterų stiprybės. Šioje knygoje ji atkreipia dėmesį į ypatingą moterį, Jėzaus žmoną – drąsią, užsispyrusią, išsilavinusią, siekiančią liudyti neteisybę, kuri vyksta tuo metu, prieš daugiau nei du tūkstančius metų, Jeruzalėje prieš moteris. Kartu tai yra pasakojimas apie dviejų ypatingų žmonių – jautrių, išsilavinusių, filosofuojančių, gerbiančių vienas kito teises ir pasirinkimus – meilės ir draugystės, bendro kelio istoriją. Noriu rekomenduoti tiems, kas mėgsta istorines knygas, nes autorė sugeba surinkti istorinių detalių, ir jas įpinti į netikėtą pasakojimą, ir visiems, kas mėgsta stiprių moterų istorijas“, – kalbėjo V. Maksvytė.
Knygą išvertė Akvilina Cicėnaitė. Lietuviai šią autorę jau pažįsta iš romano „Paslaptingas bičių gyvenimas“.
