Šiuo metu K. Łuszczyk dirba su Eva Bauchman, režisuojančia Franzo Josepho Haydno operą, jos premjera vyks Lodzėje (Lenkija) ir Trondheime (Norvegija). Artimiausiu metu šviesų dailininkė turi nemažai veiklų, tarp jų ir grįžimas į Lietuvą, kur rudenį vyks dar vieno Klaipėdoje gimusio A. Dudos-Gracz spektaklio premjera.

– Mums kalbantis jau esate grįžusi į Lenkiją, ar jau apsipratote su mintimi, kad parsivežate aukščiausią scenos meno įvertinimą Lietuvoje. Kaip jaučiatės apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“?

– Tai vis dar šiek tiek nerealu. Esu labai sujaudinta ir pagerbta, kad komisija nutarė šį apdovanojimą skirti man. Tai buvo ypatinga akimirka. Darbas ties šiuo spektakliu – svarbiausias momentas mano kūrybinėje karjeroje, tad apdovanojimas yra nuostabus šio darbo patvirtinimas.

– Spektaklį kūrėte Klaipėdoje, ar tai buvo pirmas jūsų darbas šiame mieste? Kaip jums sekėsi dirbti kitoje šalyje, supamai kita kalba kalbančių nepažįstamųjų, kokį įspūdį paliko pats teatras, jo techninės galimybės ir komanda?

– Pati prieš tai nesu lankiusis Klaipėdoje, bet mano kurtos šviesos čia jau buvo – „TheATRIUM“ festivalyje.

Taip pat daug keliavau su Krzysztofo Warlikowskio teatru kaip jo asistentė, tad dirbti svetur man ne problema. Bet Klaipėda buvo iš tiesų, sakykime taip, teatro disneilendas. Tikrai linkiu kiekvienam teatro kūrėjui nors kartą gyvenime patirti tokias darbo sąlygas ir tokį ypatingą bendravimą.

Absoliučiai unikalu. Techninės specifikacijos ir komanda Klaipėdos dramos teatre buvo tobuli. Visa komanda neįtikėtini profesionalai.

Atsiimdama apdovanojimą minėjau, kad turėjau patį geriausią šviesų pulto operatorių Stasį Jamantą, kūrybingą, atidų šviesos pokyčiams, labai susifokusavusį į savo darbą ir supratingai žiūrintį į begalę mano frustracijų kūrybiniame procese.

Jau nemažai kalbėjau apie jį, bet tikiu, kad turime padėkoti žmonėms, su kuriais dirbame. Spektaklio kūrime dalyvauja daugybė žmonių ir kiekvieno indėlis turi ypatingą reikšmę.
Ir esu nepaprastai laiminga, kad kartu su A. Duda-Gracz greitai vėl grįšime į Klaipėdą.

– Spektakliui sukūrėte tirštos tamsos pasaulį, jį skrodžianti šviesa – beveik dieviška. Kaip priėmėte jums tekusią užduotį?

– Pripažinsiu, kad tai buvo sunkiausias turėtas darbas. Pasiruošti jam prireikė daugiau nei metų. Kiekvieną dieną tuos metus disciplinuotai studijavau paveikslus. Diena po dienos. Ir tada buvo labai sudėtinga akimirka, kai pradėjau dirbti ir supratau, kad imuosi neįmanomos misijos.

Jis turėjo ugnį ir tamsą. Aš turėjau LED šviesas ir juodas sienas teatre. Bandymus scenoje atkurti Caravaggio genialumą lydėjo frustracija. Su Stasiu skyrėme daug laiko studijuodami šviesą ir angelus.

Tai buvo tikrai sunkus darbas, bet ne tik techninis – sunkus darbas su savo ambicijomis ir ego. Caravaggio šviesa yra tokia meistriška, kad pasiekus nors dalelę tos meistrystės apima pasitenkinimo jausmas

– Scenoje atkuriami ikoniški baroko paveikslai, kas jums pačiai buvo didžiausias iššūkis. Gal galite išskirti kurį nors labiausiai prikausčiusį kūrinį?

– Visi jie buvo vienodai daug reikalaujantys iš manęs. Galiu prisiminti tik patį pirmąjį, kurį pavyko „sugauti“ – tai „Šv. Mato pašaukimas“. Pamenu oda nubėgusį šiurpą, kai pamačiau tą sceną su aktoriais, ir kas tuomet sukosi galvoje – gerai, turiu pirmas 15 sekundžių iš dviejų valandų trukmės spektaklio.

Rašydamas apie šį spektaklį teatro kritikas Tomasz Domagała minėjo, kad šviesa jame toks pat veikėjas kaip ir aktoriai. Ar sutinkate su tokiu pastebėjimu?

–Taip, sutinku. Prieš pradedant darbus ties spektakliu Agata man parašė: „Šviesa niekada nebuvo tokia svarbi kaip šiame spektaklyje, bet tikiu, kad tu gali su tuo susidoroti.“

– Kokia jūsų asmeninė filosofija apie šviesą teatre?

– Šviesa yra viskas ir turi galią pakeisti viską. Su geru apšvietimu spektaklis iškart gerėja. Su labai geru apšvietimu net ir nekokia scenografija atrodys gerai. Lygiai taip pat su prastu apšvietimu viską galima sunaikinti. Esu labai prasta teatro žiūrovė – nuolat pastebiu visas klaideles. Nebent žiūrėčiau Dmitris Papaioannou kūrinį. Tuomet žiūriu be žado ir tiesiog noriu daugiau. (savaitgalį Vilniuje buvo rodomas D. Papaioannou „Transverse Orientation“ – aut. p.).

– „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ yra labai emocionali teatrinė patirtis, daug atsiliepusiųjų mini ritualo, misterijos pojūtį. Kokias būsenas jums pačiai iššaukė šis kūrinys?

– Buvau taip giliai įsitraukusi į savo darbą, susifokusavusi į tikslą, kad ilgą laiką niekam kitam neturėjau erdvės. Esu visiškai įsimylėjusi šio spektaklio aktorius, tai – nuostabūs žmonės, jie labai sunkiai dirbo ir visada užima tikslias pozicijas. Jei sakoma, kad šviesos puikios – jos tokios yra ir dėl to, kad aktoriai tobulai atlieka savo darbą.

– Minėjote, kad su A. Duda-Gracz dirbate jau 13 metų. Kaip apibūdintumėte jūsų kūrybinę partnerystę?

– Taip, 13 metų ir daugiau nei 25 spektakliai. Tai buvo ilga kelionė – Agata yra visko, ką kuriame, priežastis ir centras. Ji – svarbiausias elementas. Be jos, nieko nebūtų. Aš esu vienintelė, su kuria ji dirbo ties vizualine šio spektaklio raiška. Ji kūrė scenografiją ir kostiumus, aš kūriau šviesas. Mes kartu augame ir mokomės viena iš kitos. Iš jos labai daug išmokau ne tik apie teatrą, bet ir apie gyvenimą. Esame artimos draugės. Aišku, pasitaiko sunkių akimirkų – tiek ilgai dirbant kartu, tai normalu.

Dirbame kartu, kalbame apie naujus projektus, keliones. Visada jaučiu, kad turiu daug kūrybinės autonomijos, jaučiuosi gerbiama ir jaučiu režisierės švelnumą man.

Ir ji man padovanojo nuostabią dovaną, labiausiai netikėtą dovaną gyvenime – šį susitikimą su Caravaggio.

– Jūsų kalba atsiimant apdovanojimą buvo jaudinanti, kalbėjote apie karą Ukrainoje. Jūsų šalis skiria daug jėgų Ukrainos palaikymui, taip pat ir mūsiškė. Kaip pati sau karo akivaizdoje apsibrėžėte meno prasmę?

– Ruošdamasi kalbą norėjau pagerbti visus, dirbusius ties spektaklio kūrimu, bet taip pat neįsivaizdavau, kad galėčiau nepaminėti karo Ukrainoje. Tai fundamentalu. Pirmiausia, esame žmonės ir tik po to menininkai. Turime žinoti, kas svarbiausia gyvenime ir, turėdami progą pasisakyti, turime kalbėti būtent apie tai, kas svarbiausia.

Kitą dieną po ceremonijos viešbutyje valgiau pusryčius ir pamačiau, kaip atėjo Marina Abramovič. Priėjau ir turėjome labai gražų pokalbį – šį susitikimą įvardinčiau kaip antrą savo apdovanojimo dalį.

Norėčiau čia pacituoti jos žodžius iš „Wmagazine“: „Man tikrai skauda. Taip stipriai skauda, nes karas skaudina iš esmės. Ukraina gali būti Sirija, bet kuria vieta. Kai kuri kūrinį, žinutę jame, turi kurti tai, kas iš tiesų yra transcendentiška, kas gali būti naudojama daugybe būdų taip, kaip tuo metu to reikia visuomenei.“

Man įstrigo ir tai, ką ji pasakė Kaune: „Nesvarbu ką darytume, labai aiškiai suvokiu, kad pabundu čia ryte ir mes ribojamės su Baltarusija, ir Baltarusija turi sieną su Ukraina bei karu.“