Odesos šiuolaikinio meno muziejaus direktorius iš miesto išvyko tik pasirūpinęs skulptūrų apsauga: su draugų pagalba viską atstatysime

Odesos šiuolaikinio meno muziejaus direktorius Semionas Kantoras prieš prasidedant karui Ukrainoje su šeima buvo galvoję apie kelionę į Juodkalniją, kur jo žentas turi verslą, tačiau šiuos planus vis atidėliodavę. Tačiau lemtingąją vasario 24-ąją, Rusijai užpuolus Ukrainą visa didelė šeima, be jokio susiruošimo – aštuoni žmonės su trimis lengvaisiais automobiliais – išvyko per Kišiniovą į Juodkalniją. Dabar S. Kantoras darbuojasi nuotoliniu būdu. „Didesnioji dalis muziejaus darbuotojų Ukrainoje, tiesa, ne visi Odesoje, keletas Lvive ir Užhorode. Odesoje, tfu, tfu, kol kas ramu. Visi vaikinai (pas mus muziejuje jų nedaug – tik vienas, dauguma moterys) – gina teritoriją“, – pradeda pokalbį pašnekovas.

Geriausios skulptūros apsaugotos

Techninį ir meninį išsilavinimą turintis S. Kantoras pasakojo, kad jie pasirūpinę konstrukcijomis, kurios turėtų apsaugoti marmurines miesto skulptūras.

„Konstrukcijos kai kur metalinės, kai kur – medinės. Geriausias skulptūras uždengėme. Tai padaryti buvo sudėtinga, kaip tyčia, saugomose zonose griežtai ribojamas eismas, buvo sunku gauti leidimą – visa tai užėmė daugiau laiko negu pagaminti apsaugas. Bet karinė valdžia suprato svarbumą to, ką darome, visaip padėjo. Prieš Odesos archeologijos muziejų yra marmurinė, legendinės skulptūros kopija Laokoonas ir jo sūnūs, kitaip – Laokoono grupė (antikinė skulptūrinė kompozicija, kurioje vaizduojamas mitų apie Troją epizodas: žynys Laokoonas ir du jo sūnūs, pasmaugiami gyvačių. Marmurinė kompozicija saugoma Vatikano muziejuose – aut. past.). Nuostabi kopija, didžiulė – uždengėme, kitas mažesnes – irgi. Dabar šiek tiek atsikvėpėme“, – pasakojo S. Kantoras ir pridūrė, kad muziejaus draugai – „Kultūros ambasadoriai“ (#амбасадорикультури) buvo surinkę nemažai lėšų, ruošėsi išleisti katalogą, tačiau likusią sumą išleido skulptūrų uždengimui.

Odesos šiuolaikinio meno muziejaus eksponatai, anot S. Kantoro, saugomi specialiose saugyklose: „Net keliose – norime tikėti, kad viskas bus gerai. Be paveikslų daug kitų objektų, archyvas rimtas, viską išskirstėm skirtingose vietose.“

Dabar, S. Kantoras tęsė, pradėta programa, kuria siekiama suteikti pagalbą ukrainiečių menininkams: „Bendradarbiaujame su labdaros fondu. Sąskaitoje turėjome nedidelę sumą, ją pervedėme ir surinkome dar – septyniolika menininkų jau parėmėme finansiškai. Mūsų kuratorius Andrey Siguntsov dabar ruošia tekstus, kreipimąsi į mūsų kolegas užsienyje ir Ukrainoje, norime įsteigti ukrainiečių menininkų apgyvendinimo centrą Užhorode – ten kol kas dar gana ramu, visdėl to Užkarpatės sritis. Vyksta derybos su patalpų savininkais, kad kūrėjai galėtų dirbti.“

Kaip mano, ar pavyksią išgelbėti Odesos didingą kultūros paveldą, meno kūrinius? „Yra gera frazė: niekada nesakyk niekada. Tikiuosi, kad ši bjauri organizacija, vardu Rusijos valstybė, arba išvis nustos egzistuoti, arba grįš už savo sienų. Mes nugalėsime, su draugų pagalba viską atstatysime... Tikiuosi, kad taip bus. Jei nieko nesitikėti, nesivilti – tada visai blogai būtų“, – atsiduso S. Kantoras.

Muziejaus direktorius prisipažino nuogąstaujantis dėl Odesos archeologijos muziejaus: „Tai pirmasis Odesos muziejus, vienas pirmųjų Ukrainoje – sukurtas XIX a. pradžioje. Tai Odesos pasididžiavimas. Bet, kiek žinau, muziejuje dirba labai profesionali komanda, visų priemonių imtasi – viskas bus tvarkoj. Meras ir karinė administracija rimtai pasiruošė, džiaugiuosi, kad visos politinės diskusijos liko nuošalyje.“

Vieni maišus pildo smėliu, kiti – išvežioja po miestą

Dabar, kaip pasakojo S. Kantoras, pietinio Odesos miesto gyventojai ir savanoriai pila paplūdimio smėlį į maišus barikadoms mieste. „Odesoje – visas judėjimas, vieni maišus pildo smėliu, kiti – išvežioja po miestą. Ir skulptūros apsaugotos ne tik konstrukcijomis, iš dalies uždengtos maišais su smėliu. Maišus krauti ne pats lengviausias darbas, bet yra savanorių, atvykusių iš kitų šalių, iš Europos. Bet labiausiai pagalbos šiandien reikia Charkove, Černigove, Sumuose... Odesos gynyba gera“, – konstatavo pašnekovas.

Paklaustas, kokia pasaulinė pagalba šiandien Ukrainai reikalingiausia, S. Kantoras sakė, kad nėra idealistas, tad neprašysiantis uždaryti oro erdvės – tai pakankamai sudėtinga: „Aišku, maksimali blokada, kad iš Rusijos trauktųsi didžiosios tarptautinės kompanijos – jų pelnas suteptas mūsų tautos krauju. Mūsų gynėjai įrodė, kad gali būti vadinami iš didžiosios raidės, bet reikalingi ginklai. Mes visada buvome taiki šalis, nevystėme armijos, kaip mūsų įžūlus kaimynas. Deja, o gal ir ne – sunku įvertinti. Pas mus niekada nebuvo puolamųjų ginklų, o gynybiniai ne tokio lygio, kokių reikia dabar atlaikyti tokiam priešui. Mums reikalingas palaikymas, o mūsų vaikinai ir merginos susitvarkys.“

Su rusiškomis institucijomis nebendradarbiauja jau seniai – iš principo

Atšaukimo kultūra, vadinamoji cancel culture, anot S. Kantoro, sudėtinga tema ir rimtas dalykas.

„Kai Sankt Peterburge vyko tarptautinė šiuolaikinio meno paroda „Documenta“, mes atsisakėme dalyvauti, nors mažam provincialiam muziejui tai būtų buvus didelė garbė. Odesos menas garsus savo konceptualumu – mūsų kolekcija etaloninė. Tačiau nebendradarbiaujame su rusiškomis institucijomis jau labai seniai – iš principo“, – sakė muziejaus vadovas.

Kai feisbuke išvysta kalbas, kad ne visi rusai yra blogi, kad kultūros veikėjai yra prieš karo veiksmus Ukrainoje, ir esą jų niekas to neklausė, S. Kantoras pasakojo, visada užduodantis vienintelį klausimą.

„Ką jūs atsakydavot 2014-aisiais, paklausti, kieno Krymas? Išdrįskite prisipažinti – ar sakėte, kad Krymas įžūliai okupuotas, aneksuotas be jokio pagrindo? Čia viskas ir pabyra... Sovietiniais metais daug dirbau Rusijoje, sąmoningai balsavau ir įkalbėjau visus esančius aplink balsuoti už Ukrainos nepriklausomybę, o iki to – buvau tokiu „virtuvės disidentu“. Man visada buvo aišku, kad mes neturime būti kartu su Rusija. Didi Rusijos kultūra subyra, kai pradedi analizuoti, kas yra jos kūrėjais, tai ne rusiška kultūra – tai imperinė. Imperijos kartais griūva. Ar šis momentas jau atėjo? Neketinu linkėti blogo tautai – tai būtų kraštutinai neteisinga, imperijai – taip, tikiuosi“, – kalbėjo S. Kantoras.