Po ilgos pertraukos šis režisieriaus Oskaro Koršunovo spektalis sugrįžtą į sceną – jau šią savaitę, kovo 23-24 d. bus rodomas OKT/Vilniaus miesto teatre. Apie kūrybingą praeitį, pyktį ir skausmą keliančią dabartį ir viltingą ateitį kalbamės su pačiu Luku Malinausku.
– Lukai, kuo pats gyveni šiuo neramiu ir įtemptu laiku?
– Pirmą karo dieną gavau mūsų grupės „McLoud“ naujo albumo kopiją, kuris ir buvo įrašytas per šį raudonų vėliavų laikotarpį, vykusį prieš pat karą, vienerius ar dvejus metus. Keista. Kūriau vaidmenį spektaklyje „Boksas“, daug boksavausi, sportavau. Taip pat baigiau filmuotis filme Latvijoje. Su grupe surengėme paramos koncertą, skirtą iš Ukrainos pabėgusiems vaikams.
Tikriausiai gyvenu tuo, kuo ir įprastai gyvenu, tik tas kūrybinis principas kiek kitoks: kaip pyktį paversti kažkuo produktyvaus ir gražaus? Dabar yra tas laikas, kai pykčio yra be proto daug.
Pagrindinė emocija, kuri mane užlieja – tai pyktis Putinui, pyktis apsileidusiems rusams, kurie nesiima veiksmų, pyktis visai tai „mašinai“. Visgi, manau, jog galima tai konvertuoti į gražius dalykus ir tą „šūdą“ versti trašomis.
– Stebint spektaklio „Liučė čiuožia“ kūrybinį procesą, Feliksas atrodo tau labai svarbus ir asmeniškas vaidmuo. Ar tai tiesa?
– Feliksas buvo pirmas vaidmuo, kuriame aš ėmiau pasitikėti savimi kaip aktoriumi. Skirtingai nei kitus vaidmenis, jį reikėjo labiau atlikti nei suvaidinti. Kuriant kitus vaidmenis dažnai remdavausi kitų žmonių stebėjimu, o kuriant Feliksą nepanūdo tuo naudotis. Kai aktorė Taura Kvietinskaitė atnešė šią pjsesę ir pakvietė vaidinti, kai pirmą kartą ją skaičiau, tuo metu skyriausi su mergina ir „Liučės čiuožia“ repeticijos buvo ta vietą, į kurią galėjau pabėgti. Tai buvo prieš aštuonerius metus.
Vėliau, su pertraukomis vis prisiliesdavome prieš šio kūrinio ir kiekvieną kartą kas nors „vykdavo“ su mano antra puse – arba ją sutikdavau, arba išsiskirdavau. Tad noriu to ar nenoriu, šis vaidmuo man yra asmeniškas. Toks jausmas, jog gyvenimas pats mane paruošė šiam vaidmeniui. Nors Felikso priešistorė yra kitokia – jis kilęs iš kaimo, iš šeimos, kuri nei kiek nepanaši į manąją, bet jo patirtys yra labai bendražmogiškos. Tai nėra asmeniška tik man – tai gerai parašyta pjesė, kurios įvykiai asmeniški daug kam iš mūsų. Turbūt todėl spektaklis ir vertinamas. Jame tarp buitinių pokalbių užfiksuoti esminiai dviejų žmonių konfliktai. Nenoriu pasisavinti Felikso, bet noriu, kad jį pasisavintų visi. Kaip ir Liučę. Taip atsiranda susikalbėjimas ir gyvuoja meilė, o ne konfliktas.
– „Liučė čiuožia“ tau atnešė Auksinį scenos kryžių. Ar tau svarbus tiek šis, tiek kiti apdovanojimai?
– Aš esu labai dėkingas už šį įvertinimą. Man tai yra kaip meilės prisipažinimas vienas kitam. Aš labai mylėjau teatro bendruomenę ir ji tokiu būdu parodė savo meilę man, ne tik plojimais ir gėlėmis pasibaigus spektakliui. Tuo pačiu tai yra ir kelio ženklas, patvirtinantis, jog viską darau gerai ir judu tinkama kryptimi. Labai nenorėčiau gavęs Auksinį scenos kryžių sustoti ir tikiuosi, jog nesustojau. Šį apdovanojimą gavome mes, nes „Liučė čiuožia“, kaip įprasta OKT teatre statytiems spektakliams, yra komandinis darbas. Tiesiog įvertinimas įteiktas man. Aš ten visai neblogai atrodau – tai ne mano dėka, visai įtikinamai pykstuosi – tai Tauros dėka. (juokiasi).
– Galiausiai, kodėl žiūrovams reikia pamatyti jūsų „Liučę čiuožia“?
– Po visų premjerų, filmavimų, koncertų turėjau galimybę vėl pavaikščioti į kiną ir teatrą. Supratau, kad kultūra turi savo funkciją karo metu. Ji leidžia mums pabėgti ir tai yra legalu. Ji leidžia dviem valandom nuskristi į spektaklio konflikto analizę, užmirštant nužudytus vaikus ir subombarduotus miestus. Tai yra ne tik legalu, bet netgi sveika. Tokia išgryninta meilės pauzės istorija šiuo metu yra aktuali. Ji yra sudėta į tris skirtingo amžiaus poras ir parodyta remiantis jų gyvenimais. Matyt, dabar ir pasaulyje vyksta ta meilės pauzė, todėl norisi kur kas malonesniais 2000-ųjų vaizdais, kvapais ir garsais papasakoti istoriją apie tai, kas vyksta ir dabar.
Kita vertus, tai yra tiesiog geras spektaklis. Aš dar ganėtinai nedaug jį vaidinau, bet norėčiau vaidinti daugiau. Jis nuskraidina į laikus, kai viskas dar buvo ramu, bet labai viltinga. Tokie laikai vėl ateis, todėl turime jais pasidžiaugti ir prisipratinti juos.
Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (rež. Oskaras Koršunovas) – jau šį trečiadienį ir ketvirtadienį, kovo 23-24 d., 19 val., OKT studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius).
