Feisbuke išplatintame pranešime Ukrainos kino akademija pabrėžė, kad Ukraina ginama visais frontais, ypač kultūros srityje. Taip pat pažymima, kad Europos šalys ir visas likęs pasaulis turi turėti išsamų ir nedviprasmišką vaizdą apie tai, ką šalis agresorė daro Ukrainoje.

„Režisierius S. Loznica ne kartą sakė, kad laiko save kosmopolitu, „pasaulio žmogumi“. Tačiau dabar, kai Ukraina visomis išgalėmis kovoja už savo nepriklausomybę, pagrindinė kiekvieno ukrainiečio retorikos sąvoka turi būti jo nacionalinė tapatybė“, – pabrėžė akademija ir pakvietė pasaulio kino bendruomenę boikotuoti rusų kiną.

„Mes nuolat raginame visą pasaulį riboti rusų kultūrą. Mums svarbu, kad visi Ukrainos kino akademijos nariai dalintųsi šia pozicija ir vadintų dalykus savo vardais, parodydami aiškumą ir tvirtumą savo įsitikinimuose“, – tokiais žodžiais baigiamas pranešimas.

G. Mažeikis analizuodamas šį akademijos pareiškimą pastebėjo, kad visos draugijos, tokios kaip kinematografininkų, fotografų ar rašytojų, yra labai konservatyvios, dažnai turinčios ypatingą santykį su valdžia.

„Jos tikisi iš valdžios paramos ir bando vykdyti savo įsivaizduojamas galios funkcijas. Daugelis rašytojų, dailininkų, kinematografų yra linkę nebendradarbiauti su tokio tipo organizacijomis, tokie pat panašūs dalykai vyksta ir Lietuvoje, ne tik Ukrainoje, Rusijoje ar kitoje valstybėje. Reikia pastebėti, kad tai, visų pirma, yra būtent šitos konservatyvios draugijos sprendimas, pašalinti iš savo gretų S. Loznicą, už, neva, jo kosmopolitizmą – bent jau taip skamba oficialiai, už tai, kad jis nepakankamai palaiko Ukrainos kovą prieš Rusijos agresiją“, – vieną įvardijamų priežasčių išskyrė kultūros teoretikas.

Atšaukimo kultūros elementu tapo kosmopolitizmas

G. Mažeikis šičia įžvelgė atšaukimo kultūros (cancel culture) atvejį, tai, anot jo, visados labai pavojingas reiškinys. „Todėl, kad manipuliuoja fundamentaliomis vertybėmis, greitai teisia savo nuožiūra įsivaizduojamus kaltininkus. Geriausiai Lietuvoje žinoma atšaukimo kultūra buvo susijusi su #metoo; Moterys patiria seksualinę diskriminaciją, <...> tai smerktina, nusikalstama veikla. Tačiau manipuliuojant šita fundamentalia laisvės ir pasirinkimo vertybe bet kas gali būti apkaltintas. Todėl, kad jokio teismo nėra – bet kokia draugija ar kompanija, vyrų ir merginų, gali apkaltinti #metoo. Tas pats susiję ir su kosmopolitizmu. Panašiais dalykais buvo apkaltintos rašytojos moterys, skulptoriai, dailininkai... Vienintelis dalykas, kuris Lietuvoje dar nevirto atšaukimo elementu – kosmopolitizmas“, – pastebėjo pašnekovas.

S. Loznicai dėl šios situacijos, G. Mažeikis tęsė, nė kiek nereikia jaudintis: „Jeigu menininkas susipyktų su Rašytojų ar Dailininkų sąjunga, visi suprastų, kad tai eilinė intriga – už savaitės ar pusės metų viskas apsivers aukštyn kojomis, nemanau, kad tai reikšminga. Žinoma, ne laiku, ne vietoje – atšaukimo šleifas stipriai smogia, bet vėliau žmonės visgi susigaudo, kas tai per dalykas. Viskas priklausys nuo to, ar Loznica bus puolamas aktyviai, ar bus prieš jį vykdoma kokia kritikos ir puolimo banga, kad jis nepakankamas Ukrainos patriotas. Ar bus šitoks puolimas, ar vis dėl to bus bandoma susigaudyti ir suprasti, kas čia vyksta.“

Gintautas Mažeikis
Foto: A. Aleksandravičiaus nuotr.


Šita proga kultūros teoretikas pasakojo dar kartą peržiūrėjęs S. Loznicos filmą „Donbasas“.

„Pagalvojau, gal ten būtų galima rasti kažkokių atsakymų. Iš tiesų, Loznica nėra propagandiškas režisierius, kaip pavyzdžiui, Aleksandras Sokurovas, kuris susipyko su Putinu. Režisieriai, kurie nėra propagandistai bando rasti daugybę atspalvių ir niuansų visuose konfliktuose, kritiškai parodyti, kaip viskas nepaprasta ir sudėtinga. O juk filmas „Donbasas“ šiuo metu yra ypač aktualus (atmetant, kad Putinas pateisina šitą karą, vienas iš pateisinimų – buvęs karas Donbase), kito tokio meninio filmo nėra. Peržiūrėjau, filme nėra ginama Rusijos agresija 2014-2015 metais Donbase, nėra ir Ukrainos nacionalizmo propagandos“, – įvertino filmą G. Mažeikis.

Feisbuke šia tematika samprotavusi ukrainiečių režisierė Iryna Tsylik taip pat užsiminė apie filmą „Donbasas“, kurį tikino žiūrėjusi prieš kelerius metus Odesos tarptautiniame kino festivalyje (OIFF), jame, tikino ji, taip pat nepastebėjusi akivaizdžių naratyvų apie „pilietinį karą Ukrainoje“, nors pažymi, kad į šį filmą verta pažiūrėti šviežiomis akimis. Visgi, anot jos, „Loznicos retorika ir asmeninės pažiūros stipriai prieštarauja režisieriaus, kuris šiandien turėtų atstovauti Ukrainai pasaulinėje arenoje, įvaizdžiui.“

G. Mažeikis neneigia, vyrauja įvairios nuomonės: „Neatsitiktinai paminėjau, kad yra Europoje Rusijos opozicionierių „tusovkė“, jie bendrauja, susirašinėja, ši bendruomenė filmą įvertino neblogai, o štai Rusijos propaganda – jį iškart pasmerkė. Šita istorija gera pamoka mūsų iškiliems menininkams ir kritikams, tačiau ji tikrai nebus pamoka visuomenei. Visuomenei šiandien reikia tik juodo ir balto, tai truks pakankamai ilgai, tas nusiteikimas prieš Rusijos agresiją vis dar augs, tol, kol pabėgėliai bėgs iš Ukrainos, kol bus bombarduojami miestai, jokių variantų, kad žmonės pradės domėtis daugybe atspalvių...“

Andrius Vaišnys: matome tam tikrą takoskyrą

Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Andrius Vaišnys, paklaustas, ar ši situacija taps pamoka ir ko nors visus išmokys, tuo taip pat suabejojo.

„Sunkiai, visada yra dalis visuomenės, kuri greitai reiškia nuomonę, o paskui pagalvoja, kokių tai gali turėti pasekmių. Mes negalime šiandien vienareikšmiškai kritikuoti Ukrainos kino akademijos, kaip ir režisieriaus Loznicos – matome tam tikrą takoskyrą. Vieni yra karo teritorijoje, kitas – kitur. Žinoma, režisierius jaučiasi turįs moralinę teisę pasakyti, kad jo atžvilgiu, sprendimas neteisingas. Savo ruožtu, turime atsargiai vertinti faktus – ypač tuos, kurie puola smerkti. Atsirado feisbuke nemažai įrašų, sekėjų dėmesį nukreipiančių į Vytauto Landsbergio figūrą, jie – klaidinantys auditoriją. Matė ar nematė Loznicos filmų – yra figūra – galima šauti“, – atkreipė dėmesį A. Vaišnys.

Režisierius S. Loznica neseniai pristatė filmą apie Vytautą Landsbergį „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Viena vertus, šį kūrinį galima vertinti kaip kūrėjo išsakomą poziciją prieš režimą, kita vertus, taip, pasigirdo ir nuomonių, kurios neramina – neva filmas propagandinis.

Andrius Vaišnys


„Filmas, nors ilgokas, yra naujoviškas jaunesnės kartos žiūrovui; ypač jis gali būti įdomus Vakarų žiūrovui, kuris nėra įsigilinęs į Baltijos šalių transformaciją 1988 – 1991 metais. Jei rašyčiau filmo Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ recenziją, svarstyčiau apie jo auditoriją. Tiems, kurie prisimena įvykius, kurie žino jų istorinę raidą, filmas, žinoma, neturi didelės naujienos. Jis dokumentiškai suteikia krypties ir atsakymą, kas vyko. Pavyzdžiui, Landsbergis sausio 13-ąją nepabėgo, nors tokį mitą vis dar rašistai bando įteigti kaip esą buvusią galimybę. Tačiau sulig Loznicos „nubaudimu“ išmetant iš Ukrainos kino akademijos Lietuvoje skaitome piktdžiugiškus įrašus – esą ką dabar darys tas Landsbergis, nes režisierius juk kažkuo kaltas prieš ukrainiečių tautą? Lietuvoje daliai nemėgstančių Aukščiausiosios Tarybos pirmininko atsirado proga vėl pasakyti, kad „Landsbergis kaltas“. Tada norisi nukreipti tokius rašytojus prie kitų Loznicos filmų – žiūrėti „Donbasą“ arba „Babyj Jar. Kontekstas“, kad jaudintųsi dėl to, kas istorijoje apskritai reikšminga ir palaukti naujų režisieriaus darbų“, – ragino žvelgti kritiškai į informacijos srautus A. Vaišnys.

S. Loznicos atvejis, kaip ir daugelio kitų kultūros žmonių, A. Vaišnio manymu, parodo, kad kultūra ir politika yra glaudžiai susiję.

„Tai paneigia tarp kūrybos žmonių bandytą anksčiau įteigti tokią poziciją, kad kūryba, menas, literatūra, muzika, dailė – niekaip nesusiję su politika, o ypač – atlikėjai. Tai neteisinga, kultūros politikos lauke dalyvaujantys žmonės turi sąveiką su politiniais sprendimais. Ribinėse situacijose turi pasirinkti su kuo esi. Labai virkauja rusų menininkai, klasikinės muzikos dalyviai, kad jie verčiami Vakaruose išreikšti poziciją ir tai juolab rodo, kad kai kurie atlikėjai yra veidmainiški, moraline prasme. Atskirti tai, kas neatskiriama – kultūrą nuo politikos – tai yra nelogiška. Karo kontekstuose, kur paneigiamas humanizmas – meno, kūrybos žmonės, iš esmės, yra pirmose linijose – privalo pasakyti tai, ką galvoja“, – įsitikinęs jis.

Sekant garsaus režisieriaus veiklą – ar galima būtų įžvelgti kažką dviprasmiško, kūrybą panaudojant kaip propagandinį įrankį? „Niekas nebūna geresniu kūrybos asmenybės advokatu už jį patį. Loznicos kūryboje nėra tokio motyvo, kurį būtų galima vienareikšmiškai įvertinti kaip naudingą Rusijos propagandai; režisierius yra pasmerkęs tiek Putiną, tiek kremliaus politiką, kritikavęs Vakarų vadovus už ilgalaikį nuolaidžiavimą Maskvai. Tik iš jo atviro pareiškimo, kuriuo jis stebisi Ukrainos kino akademijos sprendimu, matyti tam tikras Nanto festivalio pateisinimas: galbūt jis, jau gyvendamas Vakaruose, atskiria rusą nuo Rusijos, tačiau neabejotinai žūstantiems ukrainiečiams ir tiems, kurie apskritai yra Ukrainoje, sunku tai suprasti. Ukrainiečių režisieriaus dalyvavimas rusų kino festivalyje Prancūzijoje? Tai teisingas klausimas karo fone. Akademija neišplėtojo savo sprendimo motyvų, deja“, – pažymėjo A. Vaišnys.

Karas žaibiškai nulėmė pažiūrų patikrą

S. Loznica pabrėžė, kad iš Europos kino akademijos jis pats pasitraukė apkaltinęs organizaciją delsimu pasmerkti Rusijos inspiruotą karą, tad Ukrainos kino akademijos sprendimas jį apstulbino. „Ir turi kelti nuostabą. O mums? Grįžtu prie minties, kad, ko gero, tai nuoširdžia emocija grindžiamas sprendimas, kai reikalaujama būti atsiribojusiam nuo kontaktų su rusais – nepriklausomai, kur jie ir ką veikia, net jeigu festivalio organizatoriai smerkia (bet ar tikrai smerkia?) karą“, – dalijosi įžvalgomis A. Vaišnys.

Yra samprotavimų, kad galbūt S. Loznica per ilgai neišsakė savo pozicijos, kita vertus, kada ir kokios pasisakymo formos užtenka šių tragiškų dienų fone? S. Loznica, kiek jį kas kalbino, berods, visada Rusiją įvardindavo kaip agresorę. Susidaro keista situacija, galbūt netgi precedentas?

„Tokio masto įvykis – karas žaibiškai nulėmė pažiūrų patikrą: su kuo tu, kada, kodėl. Nepriklausomai, kiek įžymus esi. Juk mes taip pat regime visokių bandymėlių socialiniuose tinkluose pateisinti putinizmą. Tie, kurie racionalų įspėjimą „rusai puola“ buvo pavertę politine pašaipa, supaprastindami politiką iki gerų santykių su kaimynais bet kokia kaina, nes siurbdavo informaciją iš Rusijos pramogų ir skleidžiamų naujienų, bando ieškoti pateisinimo savo veiksmams. Bet pliurpti yra viena, o daryti darbus, reikšti poziciją – kas kita; Loznicos filmai liudija, kad jis seniai neturėjo simpatijų nei putinizmui, nei stalinizmui, nei nacizmui“, – aiškią režisieriaus kūrybos liniją nurodė A. Vaišnys.

Loznica: manau, laikas tarptautinei bendruomenei atsibusti, išmokti pamoką ir nugalėti rusų monstrą

„Delfi“ primena, kad po to, kai Ukrainos kino akademijos pirmininkas Filipas Iljenka pareiškė, kad S. Loznica niekada nepriklausė Ukrainos kultūrai ir yra Rusijos kultūros žmogus, režisierius feisbuke išplatino viešą pareiškimą, teigdamas, kad jis yra ir visada būsiąs Ukrainos kino kūrėjas, tačiau pabrėžė, kad niekada gyvenime nėra atstovavęs jokiai bendruomenei, grupei, asociacijai ar sričiai.

„Viskas, ką sakau ir darau, visada buvo ir visada bus mano paties individualūs teiginiai ir veiksmai. Aš esu ir visada būsiu Ukrainos kino kūrėjas. Norėčiau, kad šiuo tragišku metu visi išlaikytų sveiką protą“, – rašė jis.

Režisierius atkreipė dėmesį į tai, kad jau 2022 m. vasario 27 d. buvo viešai išpublikavęs savo nuomonę, kad „Rusijos karas prieš Ukrainą yra savižudiškas beprotybės veiksmas, kuris neišvengiamai sukels nusikalstamo Rusijos režimo žlugimą. Tai, ką dabar matome, yra gėrio ir blogio, tiesos ir melo kova, tikrai biblinis įvykis. Ukraina nugalės!“

Pasak S. Loznicos, jį taip pat labai sukrėtė akivaizdus ryžto trūkumas, kurį rodo daugybė institucijų, visuomenės veikėjų ir vyriausybių, galinčių padėti Ukrainos žmonėms ne tik savo žodžiais, bet ir greitais bei ryžtingais veiksmais.

„Dabar vykstanti humanitarinė tragedija didžiąja dalimi yra veidmainiškos politikos, kuria siekta nuraminti šį monstrą ir toliau tęsti verslą su Rusija, dalis. Vakarų politikai daugelį metų nusuko akis nuo Rusijos režimo nusikaltimų Čečėnijoje, Sakartvele, Kryme, Donbase ir kituose Europos bei pasaulio regionuose ir daro kompromisus, paremtus „pragmatizmo“ politika. Manau, laikas tarptautinei bendruomenei atsibusti, išmokti pamoką ir nugalėti rusų monstrą“, – tęsė kūrėjas.

S. Loznica pažymėjo, kad išėjo iš Europos kino akademijos, nes pirmasis jų pareiškimas, paskelbtas praėjus kelioms dienoms nuo karo pradžios, buvo per daug neutralus, bedantis, ir konformistiškas Rusijos agresijai – net neturėta drąsos karą vadinti karu.

„Pastarosiomis dienomis ir savaitėmis įvairioms tarptautinėms naujienų agentūroms ir žurnalistams iš Europos ir JAV aiškinau karo priežastis ir esmę, ragindamas tarptautinę bendruomenę prisijungti prie kovos su Rusijos agresija; dalyvavau daugybėje labdaringų mano filmų „Donbasas“ ir „Maidanas“ rodymų, kurių pajamos skirtos Ukrainai remti; evakavau žmones iš Ukrainos ir padedu pabėgėliams. Esu tvirtai įsitikinęs, kad karo tragedijos akivaizdoje reikia išsaugoti sveiką protą. Esu prieš savo kolegų, rusų kino kūrėjų, pasisakančių prieš Putino režimo nusikaltimus, boikotą“, – aiškią poziciją išsakė režisierius.

Jis prisipažino buvęs apstulbęs, kai perskaitė apie Ukrainos kino akademijos sprendimą pašalinti jį už tai, kad esąs kosmopolitas.

„Išvertus iš graikų kalbos, žodis „kosmopolitas“ reiškia „pasaulio pilietis“. Pirmasis žmogus, pasiskelbęs kosmopolitu, buvo senovės graikų filosofas Diogenas. Kosmopolitais save laikė stoikų filosofas Zenonas, taip pat Kantas, Voltaire'as, Diderot, Hume'as ir Jeffersonas. Nuo XVIII amžiaus kosmopolito apibrėžimas vartojamas apibūdinti asmeniui, atviram naujoms idėjoms ir laisvam nuo kultūrinių, politinių ir religinių prietarų. Tik vėlyvuoju stalinizmo laikotarpiu, prasidėjus antisemitinei kampanijai, kurią Stalinas pradėjo 1948–1953 m., šis terminas sovietiniame propagandiniame diskurse įgijo neigiamą atspalvį. Pasisakydami prieš kosmopolitizmą, ukrainiečių akademijos nariai pasitelkia tą patį Stalino sugalvotą diskursą, pagrįstą neapykanta, žodžio laisvės neigimu, kolektyvinės kaltės propagavimu ir bet kokių individualizmo bei asmeninio pasirinkimo apraiškų draudimu. O gal „akademijos nariai“ tiesiog prieštarauja Diogeno, Zenono, Kanto ir Voltaire'o vertybėms? Ar jie nusistatę prieš vertybes, sudarančias šiuolaikinės Europos, kuriai, kaip jie teigia, taip trokšta priklausyti, kultūros ir visuomenės pagrindą? Jaučiu poreikį pateikti tokį išsamų sąvokos „kosmopolitas“ apibrėžimą ir pagrindą, nes už buvusios sovietų imperijos ribų šias konotacijas žino tik profesionalūs sovietologai“, – kėlė klausimus kūrėjas.

Sergejus Loznica
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas


Režisierius paaiškino ir kaip jo filmai atsidūrė minėtoje programoje: Nanto universiteto (Prancūzija) rusų kalbos dėstytojai kasmet rengia filmų, sukurtų po Sovietų Sąjungos žlugimo susikūrusiose šalyse, festivalį. Festivalį finansuoja universitetas.

„Apie šį festivalį sužinojau iš Ukrainos kino akademijos pranešimo. Susisiekiau su festivalio organizatoriais ir jie mane informavo, kad „akademijos nariai“ ir ukrainiečių „kultūrinė bendruomenė“ iš esmės pritaria sprendimui rengti festivalį, tik reikalauja, kad visi programoje esantys filmai būtų pakeisti Ukrainoje sukurtais filmais arba filmais apie Ukrainą: „Siūlome pakeisti visos programos filmus Ukrainoje sukurtais filmais arba filmais apie Ukrainą, taip atribojant mūsų kultūrą nuo Rusijos kino...“ Festivalio organizatoriams atsisakius patenkinti „akademijos narių“ reikalavimus, jie buvo užsipulti ir sulaukė Ukrainos „kultūros bendruomenės“ įžeidinėjimų. Šių metų festivalio šūkis – „Entre Lviv et L'Oural“, kuris reiškia „Tarp Lvivo ir Uralo“, o ne „Nuo Lvivo iki Uralo“, kaip išvertė akademijos nariai“, – prasmę keičiantį netikslumą įvardino S.Loznica.

Dabar, kai Ukraina visomis jėgomis gina savo nepriklausomybę, pagrindinė sąvoka kiekvieno ukrainiečio retorikoje turėtų būti jo tautinė tapatybė, – rašoma Ukrainos kino akademijos pranešime. – Ne pilietinė pozicija, ne noras suvienyti visus protingus ir laisvę mylinčius žmones kovoje su Rusijos agresija, ne visų demokratinių šalių tarptautinės pastangos laimėti šį karą, o „tautinė tapatybė“. Deja, tai nacizmas. Ukrainos kino akademijos dovana Kremliaus propagandai“, – darė išvadą režisierius.