J. Mannas knygą „Praha, iki pareikalavimo“, kurią Lietuvoje išleido leidykla „Sofoklis“, pristatė Vilniaus knygų mugėje, kur ir susitikome su juo pasikalbėti.
– Knyga „Praha, iki pareikalavimo“, nors yra grožinis, ne dokumentinis kūrinys, visgi didele dalimi yra grįsta Jūsų ir Jūsų šeimos biografija. Kaip supratote, kad jau atėjo tinkamas metas imtis tokios knygos ir papasakoti skaitytojams apie savo ir savo šeimos gyvenimą?
– Iš tiesų viskas prasidėjo nuo to, kad į mane kreipėsi leidykla ir paprašė parašyti šią knygą. Kurį laiką galvojau, kad atsisakysiu šio pasiūlymo, bet tada susimąsčiau – jei atsisakysiu dabar, daugiau manęs to jau turbūt neprašys. Tada sau pasakiau, kad priimsiu šį pasiūlymą, nes tai man bus proga ir galimybė tiesiog susidėlioti tas mintis, kurios jau ilgą laiką buvo galvoje, pagaliau jas tiesiog surašyti. Tiesą sakant, leidykla įsivaizdavo kūrinį ne visai taip, kaip tai norėjau padaryti aš – ne iš karto radome kompromisą, bet galiausiai leidykla knygą priėmė. Aš pats niekada negalvojau, kad turiu rašyti ją kaip savo autobiografiją – juk nesu koks, pavyzdžiui, Einšteinas, kuris galėtų tą savo autobiografiją rašyti. Tad nusprendžiau, kad tai bus tiesiog tam tikri reportažai iš tam tikro laikotarpio.
– Ar prieš tai giliai domėjotės savo šeimos istorija, buvote surinkęs reikalingą medžiagą, kalbėjęsis su savo šeimos nariais, ar teko specialiai šiai knygai atlikti papildomą tyrimą?
– Kalbant apie mano šeimą, viena jos dalis tiesiog yra žinomi rašytojai, o apie kitą mano šeimos dalį nežinau nieko, nes jie žuvo per Holokaustą. Tad apie tą giminės pusę, kuri yra žinoma – kaip ir viskas buvo aišku. Rašydamas knygą stengiausi kažką sužinoti apie tą šeimos pusę, kuri yra dingusi, bet, deja, nelabai pavyko. Tad yra faktai, kuriuos visi žino iš bendros istorijos, ir aš net bijau, kad nesužinojau daugiau negu žino daugelis iš jūsų.
– Knygoje supinate tikrovę su fantazija, ir bandote įsivaizduoti, kaip kas galėjo vykti. Ar tokį literatūrinį sprendimą priėmėte dėl to, kad, kaip sakote, nesisekė rasti faktinės informacijos, ar tiesiog mėgstate įsivaizduoti, kaip kas galėjo klostytis?
– Vaizduotė man visada buvo svarbi. Kai man buvo šešeri, nusprendžiau, kad būsiu rašytojas. Tuo metu man tai atrodė visiškai normalus dalykas, nes mano aplinkoje kiekvienas buvo rašytojas. Bet būdamas dvidešimties turėjau išvykti į Vokietiją, į kitą kalbinę aplinką, tad, galima sakyti, kalbą praradau – tada gyvenau iš vaizdų, nes dirbau su filmais, juos filmavau, rašiau scenarijus. Kai man pasiūlė parašyti knygą, pasakiau, kad pagaliau dabar aš būsiu rašytojas, iš to gyvensiu, ir tiesiog įsivaizduoti dalykus man tikrai suteikė didelį malonumą.
– Būti rašytoju iš tokios garsios šeimos – sunkiau ar lengviau: juk kartelė iškelta taip aukštai, kaip tik įmanoma? Apskritai, kokią įtaką Jūsų senelis ir jo brolis, nors jų ir nebuvote sutikęs gyvai, darė Jūsų gyvenimui ir Jūsų karjeros pasirinkimams?
– Nebūtinai ta kortelė turi būti aukšta, bet, pripažįstu, kad tai suteikia daugiau privalumų. Aš visada jaučiau, kad esu iš tos šeimos, kuria galiu didžiuotis. Galbūt tiesiog tas jų buvimas man suteikdavo protekcijas, apie kurias aš net pats nežinodavau. Aišku, kažkokios didelės estetinės įtakos nebuvo, nes augau kitoje kalbinėje aplinkoje.
– Knygos viduryje rašote, kad dar nesate apsisprendęs, ar rašysite ir, jei taip, ką rašysite apie savo tėvų santykius. Kas lėmė, kad visgi nusprendėte rašyti ir ar nusibrėžėte sau ribą, ko knygoje apie tai nebus?
– Aš nepasakojau tiek, kaip atrodo skaitant. Tikrai pasilikau daug paslapčių (šypsosi).
– Ir mums kalbantis ne kartą užsiminėte, ir knygoje kalbate apie kalbinę aplinką, apskritai nagrinėjate, kas apibrėžia žmogaus tapatybę, kad anksčiau esminis faktorius šiuo klausimu buvo religija, bet jos vaidmuo mažėja. Kas, Jūsų nuomone, dabar yra esminis faktorius, apibrėžiantis žmogaus tapatybę: kalba, religija, gimimo vieta...?
– Vietos kultūra, aišku, kalba, taip pat šeima, pasakos – jos man atrodo labai svarbios.
– Jūs pats esate gimęs tuometinėje Čekoslovakijoje, po to teko gyventi daugelyje vietų, bet visgi knygos centrine ašimi pasirinkote Prahą, ką matome ir iš pavadinimo. Kodėl, kuo šis miestas Jums ypatingas?
– Aš gyvenu ir Prahoje, ir Berlyne, ir, nors Prahoje praleidžiu turbūt daugiausiai laiko, visada jos labai ilgiuosi – jaučiuosi labai susijęs su šiuo miestu.
– Kai knygoje pasakojate apie istorinius įvykius, 1938 m. Čekoslovakijoje, rašote, kad čekoslovakai viską matė labai nerealistiškomis spalvomis. Ar tai panašu į tai, ką mes matome dabar?
– Jiems atrodė, kad ta situacija, kuri gali įvykti, yra nereali. Bet nematau paralelių su tuo, kas vyksta šiandien.
– Apskritai knyga pasakoja ne tik šeimos, bet ir laikmečio istoriją. Kaip Jums atrodo, ar žmonės pasimoko iš istorijos nekartoti jau padarytų klaidų?
– Dabar puikiai matome, kad kai kas iš tų klaidų geba pasimokyti, o kai kas, deja, ne.
– Kita svarbi knygos tema yra emigracija: rašote, kad emigrantai emigracijoje sapnuoja emigrantiškus sapnus. Tai Jūsų asmeninė patirtis? Ką Jūs pats sapnuodavote?
– Ilgą laiką galvojau, kad tai mano asmeninė patologija, bet po to išsiaiškinau, kad tai yra bendrai yra sociologinis dalykas, ir kad tokius sapnus sapnuodavo kiekvienas emigrantas. Dažnas pavyzdys, kad sapnuoja, kaip nori grįžti namo, grįžta, bet nėra to, ko tikėjosi – visada būna kažkoks nepateisintas lūkestis. Arba nori grįžti namo, išvažiuoti, bet jau nebegali – vienaip ar kitaip ta schema kartojasi kiekvieno gyventojo pasąmonėje.
– Kas lemia, kad lieka noras grįžti? Juk yra tokių, kurie susikuria patogų gyvenimą svetur, pripranta prie aplinkos ir to noro grįžti gal net nebėra.
– Reikia atskirti politinę ir ekonominę emigraciją. Politiniai emigrantai privalo išeiti visiškai nelauktai, tiesiog čia ir dabar, ir niekada negali grįžti. Reikia suvokti, kad politinės emigracijos metu, kai staiga tiesiog turi išeiti, yra atkertama viskas – aplinka, kurioje žmogus gyvena, jo draugai, jo meilės ir tiesiog yra aiškiai suvokiama, kad viso to negalėsi grąžinti. Tai yra visiškai skirtingas dalykas, negu kai, pavyzdžiui, mano dukra išvažiavo dirbti į Angliją, ji ten dirba, gyvena, bet ji turi galimybę grįžti, aplankyti mamą, pabūti ir vėl išvažiuoti. Čia yra du skirtingi dalykai.
– O jūs pats, dabar ir ateityje – su kokia šalimi save siejate? Ir kokie Jūsų tolimesni planai po šios knygos – grįšite prie filmų, rašysite naujas knygas?
– Po šios knygos jau parašiau naują trumpų novelių knygą. Šįkart tai jau niekuo nesusiję su biografija, nors, aišku, vis tiek viskas, ką rašai, išplaukia iš tavęs kažkokiu būdu. Dabar rašau dar vieną romaną ir filmų scenarijus. Ir nors negyvenu jokioje Karibų jūros saloje, kur kažkada labai norėjau gyventi, man dabar labai gera Prahoje ir Berlyne (šypsosi).
– Knygoje pasakojate apie Europą – gal turite jai kokį palinkėjimą, dabar vėl išgyvenant sunkius laikus?
– Pagrindinis mano noras, prašymas, palinkėjimas būtų, kad nieko baisaus, apie ką aš savo knygoje pasakoju, neatsitiktų.
