Karo pabėgėliu tapęs ukrainiečių skulptorius apie Gyvačių salą: šįkart ji sudrebino visą pasaulį

Prieš vykdamas iš Varšuvos į Lietuvą, skulptorius Volodimyras Ivanovas peržvelgė čia gyvenančio savo draugo feisbuko profilį ir ten atrado garsiąją žinutę rusų laivui: „Rusijos karo laive, eik na***.“ Sala, V. Ivanovo pastebėjimu, gyvena savo magišką gyvenimą – primena netikėtus, bet svarbius momentus: „Šįkart ji sudrebino visą pasaulį, – šypsodamasis kalbėjo jis ir pridūrė, kad keiksmas šioje situacijoje buvo neišvengiamas. – Jeigu toje situacijoje būtų atsidūręs Achilas ar bet kuris kitas kariškis – būtų atsakę lygiai taip pat. Tai ir sukelia pagarbą – tai nėra brutalus keikimasis. Šitaip šiuolaikiniame pasaulyje persipynė kultūra, menas, militarizmas ir keiksmai.“

Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje internete pasirodė garso įrašas, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp Gyvačių saloje dislokuotų Ukrainos karių ir Rusijos karinio jūrų laivyno karininko. Prie salos priartėjusio Rusijos karo laivo karininkas sako: „Tai karo laivas. Tai Rusijos karo laivas. Siūlau sudėti ginklus ir pasiduoti, kad būtų išvengta kraujo praliejimo ir bereikalingų aukų. Priešingu atveju būsite subombarduoti.“ Tačiau ukrainiečių kareivis atsako: „Rusijos karo laive, eik na***.“

Šis nepakartojamas epizodas karo pradžioje, vėliau lietuvių išplatintas pačiose įvairiausiose erdvėse, skulptoriui priminė jo asmeninį santykį su Gyvačių sala, mitą, kurį jis buvo sukūręs prieš gerus keturiolika metų.

Tai – sala

Gyvačių sala (Ostrov Zmeinyi) yra Juodojoje jūroje tarp Ukrainos ir Rumunijos. „2008-aisiais Rumunija padavė į tarptautinį arbitražą Ukrainą, jie norėjo gauti teritorijos – povandeninio šelfo, nes ten buvo nafta. Tačiau reikėjo įrodyti, kad tai ne sala, o uola. Ukraina tvirtai laikėsi savo – tai sala“, – pažindino su istorija V. Ivanovas.

Ukrainos užduotis, kaip pasakojo pašnekovas, buvo įrodyti, kad sala gyvuoja kaip visavertė teritorija – turinti savo paštą, ten vyksta rinkimai.

„Sala – 500 x 600, ten gyveno 30-35 žmonės. Reikėjo parodyti, kad sala gyvena pilnavertį gyvenimą, tad prezidentui Viktorui Juščenkai pasiūliau ten suorganizuoti parodą. Jau po dienos kartu su muitininkais skridome į salą, kad apsižiūrėčiau, pasiruoščiau. Muitininkai, atlikę inspekciją, išskrido. Gan specifinis jausmas, kai stovi tokioje mažoje saloje ir matai, kaip išskrenda sraigtasparnis, o tu lieki. Iki kranto 40 kilometrų. Savaitę pragyvenau toje saloje, o po keturių mėnesių atvyko prezidentas į atidarymą. Jei dėl salos vyksta arbitražas, paklausiau, kodėl šios parodos neparodyti Ženevoje? 2008-ųjų rudenį – ji ten išvyko“, – vykusią kovą dėl salos prisiminė skulptorius. Čia pat pažymėjo, kad ši sala kaip gyvenvietė tebuvo iki 2014-ųjų. Kai Rusija užėmė Krymą, okupavo ir uolas, o kai prisiartino prie salos – ją teko militarizuoti.

Gyvatės sala besidomintis skulptorius pabrėžė, kad apskritai ją gaubia labai įdomi istorija. Minėtoje ekspozicijoje, kaip pažymėjo skulptorius, buvo rodomi darbai, susiję su antika, senovės Graikija.

„Graikai nuo seno įsikurdavo palei Viduržemio jūrą, kad būtų arčiau civilizuoto pasaulio, taip apgyvendino ir Juodosios jūros perimetrą. Mitologijoje yra siužetas – kai Achilas žuvo Trojoje, jo motina Tetidė, jūrų nimfa, kreipėsi į Poseidoną su prašymu, kad šis duotų jos sūnui žemės, kuri priklausytų tik jam. Poseidonas pažadėjo, kad Achilas jau rytoj gaus žemės, ant kurios žmogaus koja nebuvo įžengusi. Per naktį sukūrė uolą, kuri tapo Gyvačių sala. Nuo to laiko tai – Achilo teritorija. Mane įkvėpė ši idėja, kad pats herojiškiausias europinės civilizacijos karys visiems laikams įsikūrė Ukrainos žemėje“, – magišką mitologijos jėgą įžvelgė menininkas.

Simboliška? „Manau, kad kariuomenės šlovė prasideda nuo Achilo, bet ją visgi lydi kita koncepcija, esą viskas prasidėję nuo kazokystės. Gan sudėtinga karius įtikinti įsikvėpti šia idėja, bet Achilą visgi verta prisiminti“, – neabejojo skulptorius.

Bėgant nuo karo menininkui subrendo idėja – parodą reikia vėl parodyti. „Užsidegiau šia idėja – sugalvojau ir planą A, ir B. Jeigu darbai išliks per karą, tai juos pamatys ne tik Gyvačių sala, Kyjivas, Ženeva, bet ir Vilnius, Varšuva. O jei ne – pabandysime padaryti virtualų skaitmeninį memorialą šiam projektui“, – planavo ukrainiečių skulptorius.

Užmigus sapnuojasi taika

Dėl gimtąjį šalį užklupusio karo menininkui teko palikti ne tik namus Kyjive, bet ir savo dirbtuves, kūrinius.

„Kyjive yra visame pasaulyje garsus E. O. Patono suvirinimo elektra institutas. Dvidešimt penkerius metus mano dirbtuvės buvo įsikūrusios šiame institute, turėjau prieigą prie šiuolaikinių suvirinimo elektra technologijų. Šis institutas tapo mano mecenatu... Dabar sudėtinga – pamečiau ryšį su savo suvirintoju, kurti naujus darbus bus problematiška“, – apmaudavo V. Ivanovas.

Tačiau kitos išeities, nei bėgti nuo karo į saugų prieglobstį, anot jo, nebebuvo... „Kai prasideda bombardavimai ir apšaudymai – sėdi namuose. Vėliau tu atrandi tūkstančius savo namų garsų, kurie gali pasirodyti įtartini ir pavojingi. Kas nors spausdina rašomąja mašinėle – pamanai, kad šaudo. Kai įsiklausai, pradedi girdėti viską – ir lėktuvus, ir šaudymus, ir sprogimus... Viską gali išgirsti, karas taip veikia psichiką“, – apie žiaurią realybę pasakojo skulptorius V. Ivanovas, kuriam kartu su žmona, dukra bei katyte Sonia teko palikti savo šalį kaip karo pabėgėliams.

„Išgirdęs apie oro pavojų perspėjantį sirenos gausmą, einu link lifto šachtos, nes tai pati patikimiausia namo konstrukcija – namas nugrius, o ji liks stovėti. Sėdžiu šalia tos šachtos, laiptinė pustuštė, nes beveik visi jau išvykę, tokia tyla ir staiga – griausmas. Pamaniau prasmegsiu, o ten – tiesiog liftas pradėjo veikti... Kai tikiesi raketinių, artilerinių smūgių ar antskrydžių šį garsą priimi taip, tarsi raketa būtų pataikiusi į stogą. Supratimas keičiasi“, – apie nuolatinės įtampos atmosferą prakalbo V. Ivanovas.

Kai kas dvi ar tris valandas skelbiamas oro pavojus, V. Ivanovas tęsė, užmigus sapnuojasi taika. „Tačiau atvykus į Lenkiją, miegodamas sapnavau karą. Tokia fantasmagorija, psichodelika“, – apie persimaišančias emocijas kalbėjo pašnekovas.

Vilniuje besisvečiuojantis skulptorius kol kas dar nežino, kur su šeima apsistosią. „Irgi kūrybinis procesas. Atsiveria netikėtos galimybės, o tikėtos – užsidaro. Dukra – architektūros studentė, dabar Lenkijoje studijuoja nuotoliniu būdu, galbūt jai pavyks užbaigti šį semestrą, matysime. Klasikinis atvejis – kiekviena nauja problema atneša naujas galimybes. Tokia baisi bėda, bet aš sutinku žmones, kurių nebuvau matęs daugiau nei dvidešimt metų. Vilniuje paskutinį kartą buvau 1989-aisiais roko festivalyje – buvau ukrainiečių roko grupės „BB“ prodiuseriu. Buvau atvykęs ir 1988-aisiais, tuo laiku, kai vyko protestai prieš trečiąjį Ignalinos atominės elektrinės bloką“, – prisiminė menininkas.

Skulptorius prisipažino Lietuvą mylįs, jam patinkanti šalies istorija. „Juntama tai, kad turime bendrą istoriją – Nei Latvijoje, nei Estijoje šito pojūčio nėra. Lietuvos kultūra – nesvetima. Galbūt man taip regisi dėl turimų istorinių žinių, kurios tarsi hipnotizuoja – jaučiu artimumą. Patinka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpis. Įdomi simbiozė, manau, kad tai buvo Europos Sąjungos vaizdinys, viena kitą užpildanti kultūra. Nebuvo tokio supratimo arba tu, arba aš“, – liūdnai atsidūsta pašnekovas.

Paklaustas, kokia bus Ukraina, kai baigsis karas, V. Ivanovas nuleidęs galvą pripažino: vaizdas bus liūdnas: „Bet užtat visas pasaulis, manau, lengviau atsikvėps. Tai bus paskutinis Rusijos fiasko, taip jau išėjo, kad tai teks padaryti mums – neturėjome kitos išeities. Istorija taip sutvarkė, kitų variantų nėra. Didžiulį poveikį turi moralinė, emocinė, informacinė ir finansinė viso pasaulio parama, tai – pakelia dvasią.“

Rusija, anot V. Ivanovo, pasirinko savo likimą. „Bus izoliacija. Du šimtus metus rusų kultūra buvo pervertinta, ne tokia didi, kaip rusai apie ją kalba. Sakoma, kad Putinas turi du pasiekimus – pergalę Antrajame pasauliniame kare ir skrydį į kosmosą. Rusija per paskutiniuosius trisdešimt metų be nuovargio nieko daugiau pasauliui nedavė, todėl dabar toks revanšas vyksta. Juokiamės, kai sako, kad kaltas Putinas, jei jo neliktų – atrastų naują. Taip paprasčiau, tokia rusiška psichologija: „mes maži žmonės, tegu valdžia sprendžia“... Jie patys pasirinko savo likimą. Pabandė šį likimą mums primesti, bet mes jo nesirenkame. Viską išspręs ginkluotos Ukrainos pajėgos“, – įsitikinęs skulptorius.