Spektaklio „Kaip jums patinka“ rodymui pritaikytą rūsio kavinės patalpą VMT ketina paversti naujų, eksperimentinių, į jauną publiką orientuotų meno renginių erdve, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Kai mūsų, tūkstantmečio vaikų, karta yra kaltinama visa ko seksualizavimu ir bandymu tapatybės klausimus nagrinėti tik per seksualumo prizmę, man atrodo, jog geriausias atsakymas į tokį kaltinimą – taip atrodo todėl, kad pasaulis prarado visą kartą apie tai anksčiau galėjusių kalbėti žmonių. Man nesuprantama, kai galvojama, kad žmonių dvasinės problemos yra didesnės už iššūkius, susijusius su žmogaus identitetu. Bet juk dvasinės problemos ir kyla žmogui, turinčiam vienokį ar kitokį identitetą. Žmogus nuolat permąsto save ir savo vietą visuomenėje – jei tai nėra ontologinė būties problema, tada aš nežinau, kokios yra tos problemos“, – teigia U. Bartoševičiūtė
Spektakliui pasirinkusi W. Shakespeare’o klaidų komediją „Kaip jums patinka“, kūrėja neslepia atlikusi gana radikalią jos adaptaciją: iš kone trisdešimties pjesės personažų spektaklyje liko tik šeši, taigi kūrybinis procesas toli gražu neapsiribojo tarnavimu žymiojo klasiko tekstui, o vyko laikantis pjesėje įžvelgtos lyties takumo (angl. gender bending) perspektyvos. Rozalinda, kurią Shakespeare’o laikais vaidindavo aktorius vyras, pjesėje persirengia vyru Ganimedu, tad šis keliagubas virsmas tapo akstinu režisierei nagrinėti Rozalindos personažo lyties arba bendriau – tapatybės – kaitą. Kitas išeities taškas – transseksualumo ir queer problematika, kuri Lietuvoje vis dar nesulaukia adekvataus dėmesio.
„Šis klausimas yra be galo sudėtingas ir vaidybos, ir režisūros atžvilgiu, nes kuriame ties reprezentavimo etikos riba, kadangi atstovaujame Lietuvoje ypač diskriminuojamai žmonių grupei. Realiame gyvenime tai juk nėra tik travesti efektas, tik persirengimas, nėra tik pasinaudojimas išvaizda. Tai – tapatybės sampratos kismas,“ – temos pasirinkimo motyvus atskleidė režisierė.
Spektaklio kūrėjai, savitai išnaudodami Vilniaus mažojo teatro rūsio kavinės patalpą, pakvietė į iliuzinę Vilniaus metro stotį (scenografė – Ieva Rojūtė). Vaizdo projekcijų menininkas Kristijonas Dirsė šią požeminio pasaulio, metro iliuziją pripildė intensyvaus miesto ritmo, išplėtojo atspindžio temą, taip pat gyvą aktorių vaidybą keitė filmuotos scenos. Spektaklio kompozitorė, 2020 m. „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Marija Paškevičiūtė, leidosi į viduramžių miesto garsyno ir šiuolaikinio megapolio garsų sąsajų, žemo dažnio garsų kaitos paieškas, spektaklyje visa tai supindama su populiariąja muzika ir taip antrindama režisierės žaidimui su laiko perspektyva.
„Spektaklis išties intensyvus, išsiskiriantis ypatinga eklektika“, – teigia U. Bartoševičiūtė. Kostiumai įkūnija tos pačios eklektikos, nenuoseklumo, artėjimo prie kičo, camp stilistikos dvasią (dailininkė Liucija Kvašytė).
Kūrybinė komanda: režisierė ir adaptacijos autorė – Uršulė Bartoševičiūtė, pjesės vertėja – Tautvyda Marcinkevičiūtė, scenografė – Ieva Rojūtė, kompozitorė – Marija Paškevičiūtė, kostiumų dailininkė – Liucija Kvašytė, vaizdo projekcijų menininkas – Kristijonas Dirsė, režisierės padėjėja – Vilija Žebrauskienė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys.
Vaidina: Rozalinda / Ganimedas – Milda Noreikaitė, Orlandas – Karolis Kasperavičius, Senasis hercogas – Edmundas Mikulskis, Selija – Indrė Patkauskaitė, Naujasis hercogas Frederikas – Arvydas Dapšys, Juokdarys Galąstuvas – Agnė Šataitė.
„Lenkiu galvą prieš visus, šiuo metu leidžiančius premjeras ir repetuojančius. Visus, dirbančius savo darbą. Nesinori tuščiažodžiauti. Ukraina kraujuoja ir gina visos Europos laisvę. Padėkime jai pinigais, mitinguose, suteikdami namus, savanoriaudami. Eikime į teatrą, jei matome prasmę. Neikime – jei nematome. Naudokimės savo laisve, kol mūsų visų broliai ir seserys ukrainiečiai už savo laisvę kovoja kruviną karą“, – teigia rež. U. Bartoševičiūtė.
