Pradėjo gauti grasinimų

Pačią pirmąją karo Ukrainoje dieną paskelbusi peticiją, smerkiančią Rusijos veiksmus, ji sulaukė grasinimų ir priėmė sprendimą išvykti iš Maskvos. „Buvau pirmas žmogus teatro pasaulyje, tarp kultūros veikėjų, kurie pasirašė šią peticiją, susirinko daug parašų. Padariau tai feisbuke, reikia suprasti, kad Rusijoje socialiniai tinklai netgi svarbesni už kitus kanalus. Nepriklausomi medijos kanalai vienas po kiti uždraudžiami, o socialiniai tinklai visiškai kompensavo šį trūkumą. Publikacijos feisbuke prilyginamos publikacijoms spaudoje“, – pažymėjo M. Davydova.

Iškart, kaip pasakojo ji, po kokių dviejų ar trijų dienų žinoma intelektualė pradėjo gauti grasinimų – telefonu, elektroniniu paštu – iš nežinomų numerių, adresų. „Tokių grasinimų esu gavusi ir anksčiau, tiesą sakant, net nekreipiau dėmesio. Bet kai ant mano durų buvo nupaišytas grėsmingas, įsibrovimo į Ukrainą ženklas „Z“ , kuris žymi, turbūt, nacionalinius išdavikus (nežinau, kaip jie patys tai formuluoja). Bet suprantantys žmonės pasakė, kad iškilo tiesioginė grėsmė, kad man geriau kur nors išvykti. Šalis praktiškai jau buvo atsidūrusi „lockdown'e“, išvykti – lengva pasakyti, bet sunku padaryti“, – dalijosi patirtais išgyvenimais M. Davydova.

Šiandien ji dėkoja tiems žmonėms, kurie padėjo persikelti į Lietuvą, bet jų pavardžių neskelbia, nes tai, anot jos, liečia ir jų saugumą. „Jie mane iš tiesų išgelbėjo, prieš pat man išvykstant iš šalies buvo per vieną dieną priimtas įstatymas, pagal kurį bet koks žmogus, kuris rašo, karą pavadina karu, rengia peticijas prieš karą, pasisako prieš karinius veiksmus, virš jo „kabo“ baudžiamasis straipsnis. Net nežinau, ar jis turi atgalinę galią, bet vienaip ar kitaip atsidūriau tokioje situacijoje“, – konstatavo pašnekovė.

Tardymai, primenantys Stalino laikus

Nors tuo metu, kai M. Davydova vyko iš šalies, šis minėtas įstatymas dar negaliojo, vis tiek teatro kritikę pasienyje pusantros valandos tardė trys žmonės. „Apsirengę civiliais drabužiais, aiškiai ne pasieniečiai, kaip suprantu, specialių tarnybų tarnautojai. Jie uždavinėjo man plačius klausimus: ar bendradarbiauju su užsienio šalies agentais, ar festivalių nefinansuoja užsienio šalys. Ar nebuvo publikuojami žurnale „Teatras“ antivalstybiniai tekstai. Tokius tardymus esu mačiusi tik filmuose apie Stalino laikus... Atrodė, kad esu kokioje nors kinematografinėje realybėje, o ne tikrovėje. Tuo momentu, kai visa tai vyko, jutau kažkokį draivą, pradėjau dėstyti teatro istorijos paskaitas, apie geopolitiką, nes turėjau kažką kalbėti, kad mane paleistų. Aišku, kai iš ten išėjau, mane apėmė potrauminis sindromas. Pradėjo drebėti rankos...“, – apie ištrūkimą iš šalies pasakojo ji.

Tik kai jau kirto sieną ir atsirado Latvijos teritorijoje, iš draugų gavo nuorodas, kurias pasižiūrėjus tapo aišku, kad ant M. Davydovos namo buvo suinstaliuotos kameros, kurios ją sekė: „Dėl teatro kritiko, jie negaili pinigų, jėgų ir laiko – visas mano išvykimo procesas buvo nufilmuotas trimis rakursais ir įkeltas į „Telegram“, ten yra tokių kanalų, kurie, man regisi, taip pat sukurti spec. tarnybų. Šitie kadrai buvo lydimi taip pat Stalino laikų retorika – tėvynės išdavikė, palieka šalį sunkiu metu, vykit lauk, išdavikai.“

Retrospektyviai žvelgdama į praeitį, į tai, kas vyko paskutiniuosius metus, M. Davydova pastebėjo, kad kažkokia visų šių šiandien vykstančių įvykių linija buvo matyti. „Viskas vis labiau uždara, konservatyvizmas, besiribojantis su totalitarizmu. Bet tai, kas nutiko vasario 24 d., Rusiją suskirstė į dvi dalis – iki ir po. Kad ir kokie būtų draudimai, neoficiali cenzūra (oficiali neegzistavo), ideologinis spaudimas, bet buvo galimybė visa tai apeiti, kurti talentingus dalykus, nepaisant visos neraminančios atmosferos. Festivalius „NET“ turėjome lapkričio ir gruodžio mėnesiais 2021-aisiais. Užsienio kolegos sakė, kad nuostabūs festivaliai, kad Rusija gali didžiuotis, kad iki šiol, per kovidą, sugebėjome organizuoti tokius renginius. Maskvoje vyko parodos... Nemaloni politinė situacija netrukdė Rusijai ir jos miestams likti kultūrinėmis pasaulio sostinėmis. Apie tai kalbu su pasididžiavimu. Bet tai, kas atsitiko vasario 24 d. – absoliučiai nubraukia visas galimybes, kurios buvo anksčiau, deja. Po šalies uždarymo, praėjus dviem karinių veiksmų savaitėms, mes esame pasiekę tokį uždarumą... Irano lygio. Ir judame link Šiaurės Korėjos“, – liūdnai konstatavo garsi kultūros veikėja.
Marina Davydova
„Tokius tardymus esu mačiusi tik filmuose apie Stalino laikus... Atrodė, kad esu kokioje nors kinematografinėje realybėje, o ne tikrovėje. Tuo momentu, kai visa tai vyko jutau kažkokį „draivą“, pradėjau dėstyti teatro istorijos paskaitas, apie geopolitiką, nes turėjau kažką kalbėti, kad mane paleistų. Aišku, kai iš ten išėjau, mane apėmė potrauminis sindromas. Pradėjo drebėti rankos...“

Visapusiškai atskirti nuo pasaulio

Greičiausiai, kaip spėja ji, greitu laiku bus atjungtas internetas visoje Rusijos teritorijoje. „Ar galite tai įsivaizduoti? Užblokuoti opoziciniai kanalai, radijo stotys. Ką reiškia užblokuoti internetą – kaip tokį? Tai pilna izoliacija! Jeigu anksčiau žmonės galėjo gauti bent kokią alternatyvią informaciją, tai dabar tie, kas liko Rusijoje, bus visapusiškai atskirti nuo pasaulio. Labai daug ženklų, kad taip ir bus... Be galo užjaučiu Ukrainos žmones, kurie sėdi slėpdamiesi nuo bombų, teka ašaros matant ir skaitant kaip bombarduojami gimdymo namai Mariupolyje.. bet tai kas vyksta su Rusija – tai taip pat tragedija. Likę giminaičiai tiesiog verkia – jie supranta, kam yra pasmerkti. Viskas labai sudėtinga“, – apmaudavo ji.

M. Davydova atkreipė dėmesį, kad Rusijoje – finansinis ir ekonominis kolapsas, parduotuvių lentynose dingsta produktai. „Peterburge išpirktas visas cukrus, todėl, kad žmonės bijo. Peterburgo, kuris išgyveno Leningrado blokadą, žmonių genetinėje atmintyje užrašyta, kad reikia kaupti atsargas, jie ruošiasi baisiems laikams... Tokio pasiruošimo siaubui nebuvo net sovietmečiu“, – pažymėjo pašnekovė.

Įvardinti priežastis, kas nutiko šiandieninėje Rusijoje, M. Davydova nesiryžo. „Nesu politologė, sunku kelti versijas, bet akivaizdu, kad jeigu mes už skliaustelių išmesime paprastus žmones, kurie absoliučiai išplautomis televizinės propagandos smegenimis, ir kalbėsime apie politinį šalies elitą – įtariu, kad tas elitas pats yra siaubo būsenoje nuo to, kas dabar vyksta. Didelė dalis ciniškai nusiteikę, bet tuo pačiu už valdžios palaikymą jie galėjo vaikščioti į pramogas, ilsėtis Nicoje ir Rivjeroje... o dabar? Prasminga savęs paklausti, kodėl aš pardaviau sielą, jeigu sėdėsiu uždarytas Šiaurės Korėjoje. Sprendimą šios beprotiškos operacijos priėmė siauras ratas – matosi iš posėdžio, daugelis nesuprato, kas vyksta, patyrė baimę. Esu įsitikinusi, kad tolimesnė situacija priklausys nuo rusų elito. Kaip jie sugebės su visu tuo susidoroti – neturiu atsakymo. Žmonės nieko negalės padaryti, jie išsigandę, išplautomis smegenimis. Taikiomis demonstracijomis (jau daug kartų tai sakiau) neįmanoma nieko išspręsti“, – įsitikinusi M. Davydova.

Kaip ji pastebėjo, baltarusių protestai buvo daug aktyvesni nei rusų, dalyvavo milijonas žmonių, galybė demonstrantų, bet tai, anot M. Davydovos, nieko nepakeitė. „Jeigu valdžios rankose yra visos jėgos struktūros, jeigu jų atstovai pasiruošę taikius mitinguotojus sumušti, prieš ginklą, prieš stiprią fizinę jėgą – ką tu gali priešpastatyti?“, – beviltiškai klausė pašnekovė.

Kolektyvinės dėmės visada paslepia tikrus kaltininkus

Rusijoje kuriantys kūrėjai pateko į bendrą katilą – jų kūrybą pasaulis nusprendė ignoruoti. „Turiu teisę pasakyti, daug kuo rizikavau kalbėdama atvirai Rusijoje, tai galiu būti sąžininga ir čia, šitoje sienos pusėje. Manau, kad atšaukimo kultūra (cancel culture) labai prieštaringa. Ji niekaip nepadeda kovoti su putinizmu, visiškai ne. Juo labiau pačioje Rusijoje tai išnaudoja, kad parodytų, kokia stipri rusofobija pasaulyje. Pasižiūrėkite, uždraudė Čaikovskį, Puškiną – jūs įsivaizduojate, kaip mūsų nekenčia pasaulis? Būtent todėl turime kovoti, taip, valgysime tik duoną su vandeniu, bet užtat neleisime sunaikinti mūsų šalies ir kultūros. Štai tokia retorika. <...> Manau, kad tokių žmonių kaip Oskaras Koršunovas buvimas teatro erdvėje, ji buvo naudinga – pagrindinė užduotis išlaikyti Rusiją užsienio civilizacijos lauke. Aišku, dabar tai labai sudėtinga, bet pats atvykimas daugelio režisierių, kuriuos ir pati kviečiau – ilgą laiką leido tai išlaikyti. Jeigu to nebūtų nebuvę, šitų kolaboracijų – viskas būtų buvę atsitikę dar anksčiau – taigi tai neteisinga logika. Aišku, tie veikėjai, kurie atvirai palaikė karą, arba bailiai tylėjo visą šitą laiką, – pati tokiu atveju sakau, nereikia su jais bendradarbiauti. Turiu griežtą poziciją šiuo klausimu. Priešais yra grupė asmenų, kurie veda į kolapsą pačią Rusiją, ir grasina visam pasauliui. Tai ne visa Rusija, tai tik menka Rusijos dalis, taip išėjo, kad šalis tapo jų įkaitais“, – tautos su politiniu žiedu netapatino M. Davydova.

Kolektyvinės kaltės idėja, anot M. Davydovos, išbandyta Vokietijoje galbūt ir teisinga, bet ten, anot jos, buvo kitokia situacija – fašizmo idėjos buvo įsismelkusios giliai į visuomenę. „Bet prisiekiu, vadinamasis rušizmas ( neologizmas) nespėjo įsismelkti į visuomenę. Naujas ženklas „Z“ atsirado prieš dešimt dienų, o vokiečių svastika egzistavo daugelį metų prieš prasidedant karui. Vienu metu prasidėjo įsiskverbimas į svetimą teritoriją ir dirbtinė „fašizacija“. Tai trumpas laiko tarpas, todėl sutapatinti visuomenę su šia ideologija – dar per anksti. Didesnė dalis žmonių visiškai su ja nesusijusi. Kolektyvinės dėmės visada paslepia tikrus kaltininkus, kaip tik yra labai svarbu įvardinti konkrečias asmenybes, kurių vardus visi žinome. Jie turi prisiimti atsakomybę už visa tai, kas vyksta“, – pabrėžė ji.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją