Keletas Czesławo Miłoszo minčių apie knygos „Pavergtas protas“ gimimą:
„Sunku keliomis eilutėmis apibūdinti šią knygą. Joje bandau atvaizduoti, kaip veikia žmogaus mąstymas liaudies demokratijose. Kadangi mano stebėjimų objektas buvo rašytojų bei menininkų gyvenimas, tai knyga pirmiausia yra nelyg šių grupių, kurios tokios įtakingos Varšuvoje, Prahoje, Budapešte bei Bukarešte, aplinkos studija.“
„Manajam krašte gana vėlai – 1949–1950 metais – iš rašytojų ir menininkų pareikalauta be išlygų pripažinti „socialistinį realizmą“. Tai buvo tolygu šimto procentų filosofinės ortodoksijos reikalavimui. Nustebau konstatuodamas, kad to neįstengsiu. Daugelį metų vidujai ginčijausi su šia filosofija, taip pat ir su keliais ją priėmusiais bičiuliais. Emocinis pasipriešinimas nulėmė, ir aš negrįžtamai ją atmečiau. Bet būtent todėl, kad ilgai svarsčiau visus argumentus, dabar galiu parašyti šią knygą. Ji yra bandymas aprašyti dialogą su pasisakiusiais už stalinizmą, taip pat tai dialogas su pačiu savimi. Joje po lygiai stebėjimo ir savistabos.“
„Kyla klausimas, kodėl aš, nepritardamas ortodoksijai, sutikau būti administracinės ir propagandinės mašinos sraigteliu, nors, būdamas Vakaruose, galėjau lengvai nutraukti ryšius su sistema, kurios bruožai vis labiau ryškėjo mano tėvynėje. Tikiuosi, kad mano bičiulių ir kolegų metamorfozių analizė bent iš dalies atsakys į šį klausimą.
Per visus šiuos metus jaučiausi galįs jau laisvai judėti, tačiau tik įkandin vilkdamas ilgą grandinę. Toji grandinė buvo ne tik išorinė, bet ir – kas galbūt svarbiausia – slypėjo mano viduje.“
Karlas Jaspersas, vokiečių filosofas, psichologas ir psichiatras, pratarmėje 1974 m. vokiškajam knygos leidimui rašė:
Skaitome Miłoszą, rašytoją, kuriam ryšių su gimtosios kalbos aplinka nutraukimas paliko neslopstantį skausmą ir nuolatinę abejonę dėl savosios būties prasmės. Skaitydami šį veikalą, mes, rodos, klausomės autoriaus pokalbio su pačiu savimi. Kas atsitinka žmogui, netekusiam pagrindo po kojomis? Šiandienos pasaulyje tokių yra milijonai. Miłoszas nekalba apie elementariausius dalykus: žinome, kad kiekvienas, apleidęs valstybės ribas (kitaip nei iki 1914 metų), atsiduria ir už teisės ribų. Tokiu būdu neturįs kurios nors valstybės paso pasaulio pilietis traktuojamas kaip nevisateisis žmogus (ypač ryškiai tai parodė Hannah Arendt puikioje savo knygoje apie totalitarizmą). Miłoszas žvelgia plačiau. Ir įgijęs kitą pasą, nebeatrasi savo šaknų. Kas dvasinga, dora, žmogiška? – klausia jis. Tai klausimai, į kuriuos mūsų šimtmetis atsako tikrove, formuojančia bendro likimo žmones, kuriems ir atstovauja knygos autorius. Taip pati žmogiškojo buvimo patirtis įgalina juos būti pasaulio piliečiais.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš lenkų kalbos vertė Almis Grybauskas, viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė.
