Kai lengvų sprendimų nėra

Filmą „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ kartu kūrė Ukrainos ir Lietuvos kino komandos. Viskas prasidėjo nuo to, kad režisierė Iryna Tsilyk Ukrainoje dirbo kino stovykloje, skirtoje vaikams, kad jie per kūrybą lengviau išgyventų sunkias patirtis – taip susipažino su Annos dukromis, iš kurių viena svajojo tapti kino operatore, kita – režisiere. Visa jų šeima – itin kūrybingi, visi groja kokiais nors muzikos instrumentais, ir net karo žiaurumus bandė malšinti kūryba. Vėliau I. Tsilyk apie šią šeimą papasakojo Giedrei Žickytei – ši sako iškart supratusi, kad nori prisidėti papasakojant pasauliui šią istoriją.

Anna prisimena, kad kai prieš aštuonerius metus prasidėjo karas, jis prasidėjo jų mieste – tada daug kas nesuprato, kas tai yra, o dabar karą išgyvena visa šalis: „Mes kare gyvenome visą tą laiką, taigi aš gerai žinau, kaip dabar jaučiasi Ukrainos žmonės. Tai, kad mes tarsi ir priprantame prie įvykių, nė kiek nemažina širdies skausmo, o tai, kad dabar esame taikoje, jį dar labiau stiprina – juk mano šalies žmonės kariauja, žūsta, vaikai gimsta slėptuvėse nuo bombų, rusų kareiviai apšaudo automobilius, ant kurių stiklų užklijuoti užrašai, kad juose sėdi vaikai. Jų tai nestabdo, jiems atrodo, kad mūsų šalį tiesiog galima sunaikinti, nušluoti nuo žemės paviršiaus ištrinti. Kodėl? Visus tuos karo metus aš nerandu atsakymo į šitą klausimą.“

„Aš kiekvieną dieną dėkojui Dievui, kad atsirado žmonės, kurie padėjo išvažiuoti“, – graudinosi Anna, pasakodama, kad 2014 metais nusprendė pasilikti, nes turėjo sergantį tėvą.

„Tai buvo sunkus sprendimas. Jaučiu, kad atėmiau vaikystę iš savo didžiųjų vaikų – jie net žaidimų aikštelės savo gyvenime nematė. Mano vaikai beveik visą vaikystę praleido rūsyje. Kai gimė mažoji, nusprendžiau, kad nenoriu atimti iš jos vaikystės, bet manęs iki šiol neapleidžia išvadystės jausmas, kad išvažiavau, palikau savo šalį“, – prisipažino ji.

Anna sakė, kad kai kurie žmonės ją vadina heroje, bet ji savęs tokia nelaikanti: „Lengva būti heroju, kai šalia turi tiek daug draugų, žmonių, pasirengusių palaikyti, kurie padeda, kaip gali“.

Košmariška kelionė į Vilnių

Anna pasakojo, kad šeimai ruošiantis važiuoti link Kijevo, jų mieste jau prasidėjo apšaudymai, dingo šviesa, tad teko ruoštis prie žvakių ir žibintuvėlių. Atvykus į Kijevą, tada dar taikų miestą, jiems tai buvo džiaugsmas. Planavo pabūti porą dienų, nes reikėjo sutvarkyti vieno iš vaikų dokumentus, ir tuomet tęsti kelionę – bet tada prasidėjo karas. Po dviejų dienų šeima iš buto, kuriame buvo apsistojusi, persikėlė nakvoti į metro, kur buvo saugiau.

„Ryte metro užblokavo, nes buvo laukiama didelių apšaudymų. Mes likome be maisto, be vandens – tada nusprendėme, kad aš grįšiu namo pasiimti daiktų, vėliau grįšiu pas vaikus ir keliausime toliau. Bet kai grįžau, metro buvo uždarytas – likau atskirta nuo vaikų per vieną metro stotelę, man buvo didžiulis stresas, kai negalėjau iki jų nusigauti“, – pasakojo ji.

Galiausiai, laimei, jiems pavyko rasti vieniems kitus – tada laukė kelionė į Lvivą traukiniu, kur jų kupė vietoj 6 žmonių važiavo 17, kaip panašiai ir visose kitose.

„Buvo labai sunki kelionė, nes labai daug žmonių evakuojasi, tai, kad esi mama su vaikais, nereiškia, kad praleis – visi išvažiuoja su vaikais, senukais, kartu su gyvūnais, visi verkia, visa stotis paskendusi raudose“, – pasakojo Anna.

Tik nuo Lvivo, kur juos pasitiko draugai, kelionė buvo paprastesnė. „Lenkijoje aš supratau, kad visas pasaulis mus užjaučia ir mus palaiko. Lietuvoje mus pasitiko mūsų angelai Giedrė ir Agnė (renginių organizatorė Agnė Grigaliūnienė, kurios namuose šeima apsistojo – red. pastaba). Dabar virš mūsų taikus dangus, bet širdyje tikrai neramu“, – kalbėjo moteris.

Apie ateitį kalbėti anksti

Ką toliau darys Anna su šeima, jie dar nėra nusprendę – kol kas svarbiausia visiems yra tiesiog šiek tiek pailsėti ir atsigauti, ką nelengva padaryti nuolat girdint žinias iš Ukrainos. Anna sunkiai rinkdama žodžius pasakojo neseniai kalbėjusi su Donecke gyvenančia seserimi, kuri pasakojo, kad juos neseniai vėl apšaudė ir jai vos pavyko išsigelbėti.

„Kasdien gauname tokias žinias, nėra nė vienos ramios vietos Ukrainoje. Aš aštuonerius metus sau užduodu klausimą, už ką ir kodėl? Deja, mums nėra į tai atsakymo. Mes ne teroristai, mes taikūs piliečiai, mes gyvename Europos centre, mes nekvietėme Rusijos“, – kalbėjo ji.

Paklausta, apie ką svajoja jos vaikai, Anna apgailestavo, kad jie nemoka to daryti.

„Mano vaikai net negali svajoti – jie visą vaikystę prabuvo tokiose situacijose, karo strese, kad jie nežino kaip būti vaikais, kaip svajoti. Mes įpratę, kad nuolat kažkur kažkas šaudo, ar dar kažkas vyksta. Kai prasidėjo karas, mes beveik metus miegojome rūsyje. Mes tik pradedame svajoti, pradedame galvoti, kad galėsime kurti kitus planus – ne tik kaip išgyventi, ar turėsime ką valgyti, ar bus šviesa. Stengsimės svajoti“, – pažadėjo ji.

Visos lėšos už filmą – Annos šeimai ir kitiems kūrybinės grupės nariams Ukrainoje

Šiandien, kovo 7 dieną, 19 valandą, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ įvyks ypatingas filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ seansas ir susitikimas su ilgą kelią nuo Donbaso iki Lietuvos įveikusia filmo heroje. Anna yra pasiryžusi liudyti apie karo nusikaltimus.

Žinomos Lietuvos kino režisierės G. Žickytės prodiusuotas filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ dabar kaip niekada aktualus. Šviesa ir viltis jame gyva taip pat, kaip gyva Annos meilė Ukrainai. Kūrybos procesas filme atskleidžia, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Visos už bilietus surinktos pajamos bus skirtos Annos ir jos vaikų naujo gyvenimo pradžiai bei Ukrainoje likusiems filmo kūrybinės grupės nariams.

Ukrainiečių režisierė I. Tsilyk savo filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša keturių vaikų mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Kinas kine ir varganoje karo nualintoje buityje išsiskleidęs kūrybos procesas atveria, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Mamai ir keturiems jos vaikams traumos transformacija į kūrybą yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.

Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavęs ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelnęs, kelią Europoje pradėjęs Berlyno kino festivaliu, Niujorko publikai pristatytas „MoMa“ modernaus meno muziejuje, apsukęs 70 tarptautinių festivalių, pelnęs daugiau nei dvidešimt tarptautinių apdovanojimų bendras ukrainiečių ir lietuvių kūrėjų kino dokumentikos darbas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth is Blue as an Orange“) rodomas Lietuvos kino teatruose. Visos, už bilietus surinktos lėšos bus perduotos nuo karo nukentėjusios herojės Annos šeimai bei Ukrainoje likusiai filmo komandai.

Kartu su ukrainiete režisiere I. Tsilyk filmą kūrė ir lietuvių komanda – garso režisierius Jonas Maksvytis, koloristas Jonas Sunklodas ir studija „Madstone“, montažo režisierius Danielius Kokanauskis. Filmo prodiusere tapo dokumentinių filmų kūrėja G. Žickytė. Filmą prodiusavo „Albatros Communicos“ (Ukraina) ir „Moonmakers“ (Lietuva).

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją