Pasienyje prastovėjo devynias valandas
Iš Kijevo K. Romašenko išvyko vasario 24-ąją, jau kitą dieną planavo skristi į Lietuvą, kur ketino dalyvauti pusantro mėnesio trukmės stažuotėje. „Pabudome anksti ryte, jutube sutuoktinis pamatė Putino-hitlerio pranešimą, jis paskelbė apie „specialią karinę operaciją“ Ukrainoje. Supratome, kad greičiausiai prasidės kariniai veiksmai, nes jis kalbėjo apie tai, kaip bus „išlaisvinamas“ Kijevas. Gyvename prie pat Kijevo...“, – pradėjo pasakojimą K. Romašenko.
Jau kažkokie daiktai buvo surinkti kelionei į Vilnių, tad šeima iškart pamanė nuvyksiantys į oro uostą pasikeisti bilietų. „Vėliau kažkaip intuityviai pajutome, kad oro uostai gali būti uždaryti. Pradėjome ieškoti, kur galima nusipirkti bilietus, bet jų, aišku, nebuvo. Nuvykome į pasienį. Labai ilga buvo ši kelionė, 27 valandas be pertraukos vairavau, prie sienos jau buvo nutįsusios ilgos eilės... Išvykome nežinodami, kas bus – dėl darbinių įsipareigojimų – jeigu šiandien nepateksime į Vilnių, vadinasi, reikia pabandyti patekti rytoj. Negalvojome, kad jau prasidėjo karas, kad mes bėgame, tiesiog vykome spręsti darbinių klausimų...“, – apie sukritusias aplinkybes pasakojo K. Romašenko.
Tik kelyje K. Romašenko prisipažino suvokusi, kokie įvykiai vyksta. „Psichologiškai tai tapo labai sunku... Sustojome Lvive, kad šiek tiek pailsėtume. Situacija pasieniuose įtempta, pradėjome ieškoti, kur ir kokie pasienio punktai mažiau apkrauti. Buvome su vaiku, atvykome prie sienos su Rumunija – kirtome ją, vėliau labai ilgai keliavome link Lietuvos, nes pervažiavome didžiąją dalį Vakarų Ukrainos iki sienos, paskui visą šitą kelią atgal – iš Europos pusės – Rumuniją, Vengriją, Slovakiją, Lenkiją. Galiausiai nusigavome iki Lietuvos, prie Vengrijos sienos mus pasitiko draugai, partneriai iš Alytaus miesto teatro, Inesa Pilvelytė, tai žmonės, kurie be galo drąsūs, nieko nepabijoję atvyko pasitikti, suprasdami, kad situacija kritinė, kad neaišku, kaip viskas pasisuks. Pasienyje prastovėjome devynias valandas“, – dalijosi išgyvenimais pašnekovė.
Atvykus į Lietuvą, anot K. Romašenko, atėjo suvokimo momentas – ką daryti toliau, kaip būti? Pradėjo rinkti paramą, priemones kariškiams Ukrainoje. Alytaus miesto teatre kovo 6 d. buvo parodytas ukrainiečių režisieriaus Stas Zhyrhov pastatytas spektaklis „Marytė“. Visos surinktos lėšos už šito spektaklio peržiūrą bus nukreiptos kultūrininkams Ukrainoje paremti. Palaikymas, anot K. Romašenko, dabar ypač svarbus – miestuose kritinė padėtis dėl infrastruktūros, trūksta maisto ir higienos produktų, vaistų – viskam reikia lėšų.
Nuolat vyksta atakos
Paklausta, kokia kitų Kijevo teatro „Zoloty vorota“ darbuotojų padėtis, K. Romašenko pasakojo, kad vienas iš šio teatro artistų dabar fronte. „Mes jį palaikome, pasako, ko trūksta, mes kooperuojamės... Yra dalis kolegų, kurie dabar yra Europos teritorijoje – kas Lenkijoje, kas Vokietijoje, kas Lietuvoje – jie daro maksimaliai viską, kad palaikytų mūsų kareivius, kovotojus: renka humanitarinę pagalbą, lėšas, dirba ties kultūriniais projektais. Nes kaip sakė Vinstonas Čerčilis: „Jeigu nėra kultūros, už ką kariaujame?“ Mūsų jėgos pozicija tame, kad nežiūrint į karą, į nieką – mes turime tęsti darbus, kurti ukrainietišką produktą, tapti dar stipresniais ir galingesniais – duoti kultūrinį atsaką Rusijos agresoriams“, – ryžto kovoti nestigo K. Romašenko.
Deja, kaip pastebėjo K. Romašenko, visoje Ukrainos teritorijoje dabar nėra nė vieno saugaus regiono – sirenos kaukia visur, žmonės paromis negali išeiti iš slėptuvių, nes nuolat vyksta atakos.
„Prieš kelias valandas sužinojau, kad į gretimą namą, kur netoliese aš gyvenu – sprogmuo pataikė į stogą, viskas užsidegė... Nežinau, kokia situacija, prapuolė ryšys, nebėra interneto. Žmonės slėptuvėse. Bet mūsų kariuomenė duoda stiprų atkirtį okupantams, jie blokuoja juos iš visų pusių, daugelyje regionų dabar vyksta rimti kariniai veiksmai. Priešui visiškai tas pats – ar gyvenamasis namas, ar vaikų darželis, ar ligoninė – manipuliuoja tuo, bando įsiveržti gilyn. Bet Ukrainos kariuomenė – supermenai, herojai, kurie neduos užkariauti jiems nė kampelio mūsų žemės“, – patriotiškai kalbėjo teatro vadovė.
Visa K. Romašenko šeima likusi Ukrainoje. „ Ir sutuoktinis, ir mano tėvai liko Kryme. Jie nespėjo atvykti. Vyro mama – Odesoje; tai labai sudėtinga situacija – aš su vaiku čia, Lietuvoje. Nuolat stengiamės palaikyti ryšį, bet kiekvienas pasiekiantis pranešimas arba skambutis – kaip sirenos kauksmas – tu nežinai, kokia naujiena tavęs laukia...“, – graudinosi ji.
Karas visuose frontuose: kultūrinėje erdvėje taip pat
Ką pasakytų apie raginimus nemaišyti kultūros su politika? „Pasakyčiau, kad bet kokia tauta, kuri turi identitetą, kodą, turi aiškiai suprasti, kad negali kultūra stovėti šone nuo politikos. Bet koks sveiko proto žmogus pasižiūrėjęs suvoks, kokiais mechanizmais veikė Rusija kaip agresorė – informacinius ir kultūrinius įrankius jie į kovą paleisdavo pačius pirmus. Propagandą turi atremti visos Europos šalys, suprasti, kad kultūra negali būti apolitiška savo prigimtimi. Apie ką kalbame, dėl ko statome šitą pasaulį? Taip, žinoma, meninės išraiškos priemonės gali būti absoliučiai skirtingos, bet jeigu mes stovėsime nuošalėje tų įvykių, kurie dabar vyksta, kokia bus mūsų socialinė pozicija, kokia teatrų, filharmonijos funkcija – kalbėti, kad viskas gerai, kai taip nėra?“, – klausimą kėlė K. Romašenko.
Šios dienos kontekste nereikia nei Puškino, nei Čechovo? „Supraskite, jeigu dabar teatras ima ir nusprendžia pastatyti Puškino ar kito, kokio nors šiuolaikinio autoriaus kūrinį – koks tikslas to teatro, kodėl? Argi nėra kitos dramaturgijos, kuri daug teisingiau atspindėtų tuos įvykius, kurie dabar vyksta? Taip, besąlygiškai, Puškinas ne prie ko šitoje situacijoje, bet tai karas. Karas visuose frontuose. Kultūrinėje – informacinėje erdvėje taip pat“, – konstatavo teatro vadovė.
Menas, K. Romašenko įsitikinimu, tai vienas stipriausių ginklų, kuris egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje: „Deja, matome, kad diplomatinės derybos neduoda norimų rezultatų. Tai nėra diplomatų kaltė, suprantu, kad jie daro tai, ką gali, bet jie turi rėmus. Užtat menas rėmų neturi. Tai toks formatas, kuriame galima prisibelsti prie pačių bejausmiškiausių širdžių, tai gali suteikti viltį ir tikėjimą, palaikyti dvasią. Tai toks formatas, kuris gali suteikti žmonėms supratimą, kad mūsų pasaulis labai trapus. Jeigu mums atrodo, kad šiandien esame saugūs, tai vieną dieną, ketvirtą ryto Putinas-hitleris gali įrašyti video kreipimąsi ir pasakyti – tu neturi nei kultūros, nei šalies; ši teritorija bus mano, ir tuo viskas baigsis. Svarbu suvokti, kad kultūra ir menas – ta kalba, kuri sugeba vienyti šalis, o ne jas padalinti.“
Būtina „kurti kultūrinės grupės desantą“
Ji pažymėjo, kad šiomis dienomis daug bendravusi su Lietuvos teatrų vadovais, Kultūros ministerijos atstovais. „Noriu išreikšti didelį dėkingumą – visi konsoliduojasi šiuo klausimu, visi aiškiai supranta. Jeigu kalbame apie dabar veikiančius dramaturgus, daugelis teatrų iš repertuarų išėmė projektus rusų autorių, kurių pozicijos nežino. Teatro bendruomenė suvokia, kad jeigu šičia nebus vienybės, vieningo šalies piliečių nusistatymo – tai bus eilinis pralaimėtas informacinis karas, to negalima leisti. Reikia sustabdyti tai, kas dabar vyksta Ukrainoje. Reikalinga parama – ir finansinė, ir žmogiškųjų resursų, ir kultūrinė, ir informacinė – visapusiška“, – sakė pašnekovė.
K. Romašenko atkreipė dėmesį, kad dabar pagalbos reikės daugeliui ukrainiečių, migruojančių iš karštų taškų. „Jiems nėra kur dingti, jie palieka šalį. Tarp jų – įvairių kūrybinių profesijų žmonės. Ministerija galėtų inicijuoti komunikaciją su migracijos tarnyba, sukurti portalą, kur galėtų užsiregistruoti visi migruojantys kultūros veikėjai, kad visos Lietuvos kultūros įstaigos turėtų prieigą prie šių duomenų. Kad tie, kurie turi pasiūlymų ar vykdo projektus – galėtų pakviesti Ukrainos specialistus darbui. Turėtų būti sukurta kultūrinė palaikymo Ukrainai programa, kur dalyvautų ir ukrainiečių, ir lietuvių kultūrininkai. Tokiu būdu būtų kalbama apie tas problemas ir situaciją, kuri šiandien yra – apie karą. Kad kurtų performansus, spektaklius ir kt. Tai irgi atkirtis agresoriui“, – pasiūlymų bendradarbystei pateikė pašnekovė.
Jos manymu, būtina inicijuoti projektus, „kurti kultūrinės grupės desantą“. „Šį desantą išlaipinti įvairiose Europos šalyse – trumpam periodui, dviem trim savaitėms – čia kurtų, o ten rodytų. Bet iš kai kurių taškų pasiekti pasienį reikia palaikymo – ir iš Ukrainos pusės, ir iš partnerių – įveikti šį kelią, saugiai pasiekti sieną. Kalbame daugiausiai apie moteris, nes dauguma vyrų yra pašaukti, o kurie ne – šitą periodą galėtų išnaudoti prasmingiems kultūriniams projektams. Kultūrinį paveldą išsaugant taip pat reikia pagalbos – sprogdinami muziejai... Bet man pats svarbiausias faktorius – žmonės. Karas baigsis, Ukraina laimės, kas toliau ją statys? Jeigu yra bent mažiausia galimybė išsaugoti žmonių gyvybes – reikia dėl to padaryti viską“, – baigdama pokalbį sakė ji.
