Poetas Andrij Liubka rašo:

Trečiadienio, vasario 23 d., vakare su draugais nuėjome į Kijevo kino teatrą pažiūrėti naujo ukrainiečių režisieriaus filmo. Puikiai pavakarieniavome, išgėrėme gerą butelį vyno, o tada nuėjome miegoti.

Nuėjome miegoti sėkmingais žmonėmis, kaip viduriniosios klasės atstovai – turėdami planų mėnesiui į priekį. Buvome normalios Europos šalies piliečiai. Ketvirtadienio rytą planavau pabusti, apsivilkti baltus marškinius, sėsti į lėktuvą ir vykti į Vilnių, kur Knygų mugėje turėjau pristatyti savo naują knygą. Žodžiu, įprastas, kasdienis gyvenimas, kaip ir šimtai milijonų kitų Europos gyventojų.

Bet ketvirtadienio rytą pabudome pragare. Kijevas bombarduotas tamsoje, šunys tai kaukė iš baimės, tai lojo, žiūrėdami į dangų. Akimirką atrodė, kad visa tai – tik blogas sapnas. Sprogimai iš toli nuskambėjo kaip kažkas iš ano pasaulio: taip nutinka, kai vonioje paneri po vandeniu, o širdis garsiai plaka ausyse. Atrodė, kad kažkur giliai mūsų viduje sprogsta sviediniai. Pasakysiu tiesą: buvo baisu.

Nuo to laiko praėjo šešios dienos, per kurias sprogimai ir mirtys mums tapo kasdienybe. Iš taikių ir gana paprastų žmonių, kurie naudojasi programėlėmis ir mėgsta juokingus memus internete, pavirtome į žmonių organizmus, kurie turi vieną tikslą – išgyventi, apsaugoti artimuosius, išsaugoti namus ir valstybę.

Prieš savaitę tarp savo pažįstamų aš vienintelis tikėjau Rusijos puolimo pradžia, bet net neįsivaizdavau, kad mano šalies sostinėje bus bombarduojami miestai, vyks gatvių mūšiai. Laikykite mane naiviu, bet aš tikėjau, kad po Antrojo pasaulinio karo toks karas Europoje nebeįmanomas, kad visi išmokome bent kokią pamoką. Aš buvau neteisus.
Andriy Lyubka
„Ketvirtadienio rytą pabudome pragare. Kijevas bombarduotas tamsoje, šunys tai kaukė iš baimės, tai lojo, žiūrėdami į dangų. Akimirką atrodė, kad visa tai – tik blogas sapnas. Sprogimai iš toli nuskambėjo kaip kažkas iš ano pasaulio: taip nutinka, kai vonioje paneri po vandeniu, o širdis garsiai plaka ausyse. Atrodė, kad kažkur giliai mūsų viduje sprogsta sviediniai. Pasakysiu tiesą: buvo baisu“

Tai ne tik karas, tai kažkas daug baisesnio – Ukrainoje šiandien vyksta masinis žmonių naikinimas. Tai ne karas, kai dvi armijos susitinka mūšio lauke. Tai nusikaltimas, kai Rusijos kariai niekšiškiausiu būdu puola taikius Ukrainos miestus. Rusijos kariai vilki Ukrainos karines uniformas, užgrobia Ukrainos kovines mašinas, gaisrines ir greitosios pagalbos automobilius ir puola kaip teroristai. Civiliais drabužiais vilkintys Rusijos diversantai skverbiasi į taikius Ukrainos miestus ir rengia terorą, nevengdami civilių žudymo ir bandydami sėti paniką. Ar tai karas? Tai yra terorizmas, prieš kurį net Talibanas atrodo kaip moralės ir karinės garbės pavyzdys.

Rusai mūsų miestuose pasirodo su baltais medicininiais chalatais, su mūsų ugniagesių gelbėtojų uniformomis, ant drabužių ir įrangos kabinasi Ukrainos vėliavas, deda sprogmenis gyvenamuosiuose rajonuose, paima įkaitais civilius. Tai ne dviejų armijų karas, o naujos filmo „Svetimas“ serijos scenarijus, kai priešas ant tavęs lipa iš kiekvieno plyšio ir užkampio, kaip nežinomu virusu užkrėstas zombis. Tai ne tik nusikaltimas, bet ir gėda, bailumas ir niekšybė. Visada maniau, kad karininkai tokios niekšybės nesugeba, bet pasirodo, kad Rusijos kariuomenėje karinės garbės samprata atrofavosi. Kaip rusų tauta, kuri vis dar tyli ir neprotestuoja prieš šį šlykštų karą.

Tarp šio siaubo yra ir kita realybė – ukrainiečiai, bandantys išsaugoti savo žmogiškąjį orumą. Šimtai tūkstančių bėga nuo apšaudymo, o milijonai ukrainiečių kituose miestuose susivienijo, kad juos pasitiktų, pamaitintų, sušildytų ir suteiktų stogą virš galvos. Žmonės atveria savo namų duris nepažįstamiems žmonėms. Nuo ryto iki vakaro dirba savanoriais, įrenginėja mokyklų sporto sales pabėgėliams priimti, perka vaistus frontui, audžia kamufliažinius tinklus Ukrainos kariams.

Šią baisią valandą pedagogai ir psichologai bando žaisti su pabėgėlių vaikais, o žmonės atneša jiems žaislus. Visi šie nuostabūs žmonės bando tramdyti ašaras, neša humanitarinę pagalbą ir greitai sugrįžta į savo automobilius, kad išlietų emocijas jau ten. Mes neleidžiame sau verkti, nes turime laikytis ir nudžiuginti vienas kitą. Bet verkti nori visi – iš gailesčio ir pykčio. Apraudoti seną gyvenimą, kuris vos prieš šešias dienas buvo normalus ir niekada nebebus toks, koks buvo.
Andriy Lyubka
„Tai ne dviejų armijų karas, o naujos filmo „Svetimas“ serijos scenarijus, kai priešas ant tavęs lipa iš kiekvieno plyšio ir užkampio, kaip nežinomu virusu užkrėstas zombis. Tai ne tik nusikaltimas, bet ir gėda, bailumas ir niekšybė. Visada maniau, kad karininkai tokios niekšybės nesugeba, bet pasirodo, kad Rusijos kariuomenėje karinės garbės samprata atrofavosi. Kaip rusų tauta, kuri vis dar tyli ir neprotestuoja prieš šį šlykštų karą“

Šiomis akimirkomis, kai rusai apšaudo daugybę mažų ir didelių Ukrainos miestų, mano šalies prezidentas prašo ES suteikti Ukrainai narystės perspektyvą. Aš nebalsavau už Zelenskį ir man svarbu tai pabrėžti, nes mes kovojame ne tik už Ukrainą, bet ir už Europą.

Mes kovojame už demokratiją, už piliečio pasirinkimo teisę ir už valstybės apsisprendimą, už žmogaus teises ir žmogaus orumą. Turime skirtingas politines pažiūras, kalbame skirtingomis kalbomis, meldžiamės ar laikome save agnostikais, skaitome skirtingas knygas ir klausomės skirtingos muzikos, tačiau šiandien visi esame vieningi ir pasirengę mirti už teisę į už prigimtinį skirtingumą. Nes tai yra Europos pagrindas, pagarbos visiems skirtingiems, bet vienodai gražiems žmonėms. Rusija nori sunaikinti šią įvairovę, ji siekia sunaikinti Ukrainą tik todėl, kad nesame tokie, kaip jie, nes turime įsivaizdavimą apie mūsų ateitį.

Todėl labai palaikau prezidentą Zelenskį ir kreipiuosi į visus geros valios žmones Europoje: pripažinkite mūsų teisę ateityje tapti ES nare, siųskite mums paramos ženklą. Vėliau, po karo, susitarsime dėl sąlygų ir procedūrų, o dabar reikia vieno, kad šioje aklinoje tamsoje tavo švyturys atsiųstų mums šviesos spindulį, parodantį kelią. Nes labiausiai dabar mums reikia vilties, nes būtent ji mums suteikia stiprybės ir drąsos. Suteikite mums šią viltį, parodykite, kad nesame vieni.

Šį tekstą rašiau valandą. Ir tai buvo nuostabi valanda, nes neskaičiau žinių apie sprogdinimus ir mirtis. Ką šiandien galiu padaryti, tai rašyti. Kadangi esu rašytojas, tai mano darbas, nors dabartinėmis sąlygomis ir gėdinga apie tai kalbėti. Jie bando mus sugrąžinti į pitekantropą, urvų laikus, kai nereikia jokios literatūros. Tai šių laikų kova su tamsia praeitimi, 2022-ųjų karas su zombiais, kurie be jokios priežasties nusprendė sugriauti mūsų gyvenimus.

Šeštą dieną vyksta karas. Jau šeštą dieną gyvenu jausmu, kad visi nardome po vandeniu ir girdime širdies plakimą, nors iš tikrųjų tai griaudėjantys sprogimai mūsų dar visai neseniai – ramiuose miestuose. Padėkite mums išnerti iš šio baisaus vandens. Neleiskite mums uždusti.

Andriy Lyubka, kovo 1 d., 2022 m.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Dalintis
Nuomonės