Rašytojas kažkur galvoje

Literatas S. Parulskis pokalbį pradėjo nuo to, kad skaitant gerą literatūrą esą gali susidaryti įspūdis, tarsi jau esi viską girdėjęs ir skaitęs. Tad jis iškėlė rašytojo pensininko sąvoką, ar tokia iš tiesų egzistuojanti? S. T. Kondrotas žaibiškai sureaguodamas tarsteli, kad „jaučiasi pensininku, bet ne rašytoju.“

„O kur rašytojas?“, – nuostabos neslėpė S. Parulskis, ir šitas jo klausimas tarsi pakibo aukštai virš lubų...

S. T. Kondrotas krapštosi pakaušį – kažkur galvoje... „Reikia prisiversti atsisėsti, užrašinėti, o šiuo metu viskas lieka kaip pastabos. Visą laiką kokios nors mintys ateina, reikia pagyventi tam tikrą laiką, kad suprastum, kada tave užplūsta idėjos. Tačiau visos knygos jau parašytos... Beveik tą pačią dieną išgirsti, kad kažkam būtent šis tavo sumanymas jau šovęs į galvą“, – idėjų dubliavimasi pastebėjo autorius.

O kalbėdamas apie rašytojo identitetą S. T. Kondrotas atsigręžė į praeitį, į tuos laikus, kai būti rašytoju buvo tam tikra privilegija. „Tuo metu galėjai susilaukti daugiau dėmesio nei valstietis. Neatrodo, kad turėtume teisę į vaidmenį“, – viršenybe prieš kitus suabejojo jis.

S. Parulskis pasakojo pasibaisėjęs tądien, kai išgirdęs kolegos mintį, neva nėra tokio dalyko, kaip noras būti rašytoju, esą rašytojas – yra profesionalas, tai kaip amatas.

„Misija, pasišventimas – duota iš Dievo... Teoriškai, gal beždžionės neišmokintum rašyti, bet paprastą žmogų – galima išmokinti tam tikros technikos. Kursai? Aišku, man visai būtų norėjęsi gauti kokius nors kursus. Būčiau išmokęs pasidaryti planą ir jo laikytis, nes paprastai turėdavau jį galvoje – palengvintų“, – neneigė S. T. Kondrotas, kad tokia galimybe visai būtų pasinaudojęs, tobulinęsis.

Kaip pasiekti netobulo tobulumo?

S. T. Kondrotas kartu dirbdami su šviesaus atminimo kino režisieriumi Arūnu Žebriūnu buvo parašę scenarijų filmui „Turtuolis, vargšas“ (1982). Čia amatas? – pasiteiravo S. Parulskis.

„Taip, iš mano pozicijos – ką reikia, tą parašai... Galbūt su poezija turi laukti kokios nors būsenos. Bet kai kartą parašiau eilėraštį, jį pamatęs Antanas A. Jonynas sakė, kad daugiau nerašyk“, – juokavo prozininkas.

S. Parulskis prisiminė savęs jauno ir Mariaus Ivaškevičius kraustymąsi iš proto – kaip galima nenorėti rašyti, jeigu esi rašytojas? „Kokias dešimtis knygų parašėme, norėdami įrodyti, kad galime. Galbūt tai buvo klaida, – liūdnai tarstelėjo S. Parulskis, tačiau staiga atkuto, nutaręs bičiulį paprovokuoti. – Ar sovietmečiu būdavę knygų pristatymai?“

S. T. Kondrotas kiek pasimuistęs prisiminė, kad tais laikais, ko gero, tokių renginių neorganizuodavę. „Literatūros vakarai būdavo, suskirstyti kartomis, tokie... pagal amžių“, – nutęsė jis.

„Romanistas turėtų išnykti kaip viešas asmuo, – neužtikrintai kalbėjo S. Parulskis, tęsdamas klausimą bičiuliui: – Nestumi, neini kaip garvežys, kūryba pati turi skintis kelią?“

Anot S. T. Kondroto, tais laikais, kai vyko procesas, egzistavo tylus noras, kad kūrinys būtų kaip problema, kurią turi išspręsti. „ <...>Skaitys ar ne – buvo nesvarbu. Kad netobula tai – visada buvo aišku, bet kaip pasiekti netobulo tobulumo?“, – didįjį iššūkį įvardino S. T. Kondrotas.

S. Parulskis palietė ir paauglystės temą – ar S. T. Kondrotas anuomet neturėdavęs ką veikt, kad knygas skaitydavo? „Elektros nebuvo, ką veiktum tamsiais laikais prie žibalinės lempos“, – lyg juokais, lyg rimtai atsakė bičiulis.

Publikai subangavus, kalbintojas ramiu tonu, stengdamasis sulaikyti šypseną paklausia: „Kur tu gyvenai?“ S. T. Kondrotas nė kiek nesutrinka – namuose nebuvo įvesta elektros. „<...>Skaitymas didelis turtas. Pradeda lyti, visi vaikai išsiskirsto po namus, ir ką darysi“, – nusišypsojo jis.

Vilniaus knygų mugė'22, Sigitas Parulskis, Saulius Tomas Kondrotas (Evelinos Joteikaitės nuotr.)


Reikia, kad galva būtų aštri kaip skustuvas

Pokalbiui įpusėjus neapsieita ir be gilesnių apmąstymų apie pasaulį, sielą be ribų, ekspromtu nuskambėjusią S. T. Kondroto mintį galima įsirašyti į citatas, nors S. Parulskis šmaikštavo, jos nesupratęs: „Jeigu tu galvoji apie visatą, tai tavo vidinis pasaulis joje be ribų.“

Neliko užmirštas faktas, kad S. T. Kondroto rašymo ciklas sulėtėjo pasitraukus iš Sovietų sąjungos.

„Reikėjo valgyti, lieka laikas, kuris lieka... Negali priešokiais nieko daryti, reikia įsigyventi į tą procesą, būti tame procese. O kai jame nesi, aišku, viskas sutrūkinėja, pasidaro sunkiau“, – konstatavo jis.

S. Parulskis negalėjo atsistebėti, sakydamas, kad yra autorių, kurie ir priešokiais – krapšto, lipdo, netgi dideles knygas. „Galbūt, bet amžius, alkoholizmas, žinai... Reikia, kad galva būtų aštri kaip skustuvas“, – tarsi teisindamasis dėl rašytojiško „aplaidumo“ kalbėjo S. T. Kondrotas.

Ko pavydintis prozininkams, S. Parulskis tęsė, kad keliais štrichais šie geba „sustatyti“ laiką ir erdvę į vietą, sklandaus perėjimo, madingos eseistikos. Yra pradžia, nuo kurios atsispiriant sklandžiai pereinama prie konteksto – šitaip gražiai gimstanti beletristika.Tačiau S. T. Kondrotas tikino, kad jam niekada nerūpėję laikytis kokio nors žanro, darantis tai, ką nori.

Knyga – priemonė prieš atminties ribotumą? Pasak S. T. Kondroto, kai yra daug minčių, jas turi užrašyti. Paklaustas, dabar, kai erdvėje vis labiau populiarėja įvairios laikmenos – ar knyga dar tebėra svarbi, S. T. Kondrotas sakė, kad jam šiuolaikinių technologijų priemonės patogios palaikyti ryšį, susirasti informaciją, bet su knyga – atrandamas pasaulis.

„Kalbu apie grožinę literatūrą, ji kaip psichodeliniai narkotikai, betgi ne, tokių nėra – kur galėtumei atsidurti kitoje tikrovėje, praleisti ten daug laiko“, – apie meilę literatūrai prabilo populiarus autorius.

Pusiau metafiziniais principais

S. Parulskis pasakojo, kad kai Frankfurto knygų mugėje išvydęs kauges knygų, kokį mėnesį negalėjęs atsitokėti, buvo sunku toliau rašyti.

S. T. Kondrotas nesureikšmindamas rašymo proceso jam atsakė manantis, kad jeigu kolega užsiimtų kita mėgstama veikla, dėl to visai galėtų nesukti sau galvos. Kaip pavyzdį pateikė fotografiją, kuri jo gyvenime esą atsirado „pusiau metafiziniais principais“.

„Mano senelis iš motinos pusės Seredžiuje buvo fotografas, vėliau ištremtas į Sibirą. Tačiau jo namų palėpėje buvo fotoaparatų, objektyvų, gausybė jo nuotraukų. Pirmąjį fotoaparatą „Smena“ gavau dovanų būdamas dešimties, nuo to laiko šį bei tą fotografuodavau. O kai Laisvosios Europos radijas buvo uždarytas 2004-aisiais, sugalvojau tapti fotografu“, – pasakojo apie netikėtus gyvenimo posūkius S.T. Kondrotas.

Situacija, anot jo, vėl pasikartojo, kaip ir su kitomis „genialiomis idėjomis“. „Tuo pat metu atsirado skaitmeninė fotografija ir milijonams žmonių kilo tokia pat „geniali“ mintis. Todėl kai JAV atėjau į rinką ir pasiūliau savo kaip fotografo paslaugas, niekas net akių nepakėlė“, – pasakojo jis.

Bet likimas S.T. Kondrotą atvedė prie daiktų fotografijos – įvairioms parduotuvėms reikėjo prekių nuotraukų. Įkurta fotografijos studija tapo komerciškai sėkminga, daugelis daiktų, kuriuos galima įsigyti „Amazon“ internetinėje parduotuvėje, pasak jo, fotografuota S.T. Kondroto studijoje.

S. T. Kondrotas, prozininkas gimė 1953-aisiais Kaune. 1971 m. baigė Vilniaus 21-ąją vidurinę mokyklą, 1976 m. – psichologiją ir filosofiją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Dirbo Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, Lietuvos dailės institute filosofijos dėstytoju. 1986 m. emigravo į Vakarus. 1989–2004 m. Laisvosios Europos radijo bendradarbis Miunchene/Prahoje Nuo 2004 m. gyvena JAV. 2004–2013 – nepriklausomas fotografas, (Los Andželas). Nuo 2013 – kompanijos STK Photo – LA, Inc. prezidentas.

Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2014 m.

Sovietmečiu pasirodžiusių novelių knygos „Pasaulis be ribų“, romanų „Žalčio žvilgsnis“ bei „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ autorius. Šiuo metu S.T. Kondrotas užsiima vertimais iš anglų į lietuvių kalbą.