Pastarosiomis savaitėmis S. Aleksijevič tikino atidžiai stebėjusi, kas vyksta Ukrainoje, tačiau prisipažino vis dar negalinti suvokti, kad prasidėjo karas ir tikri karo veiksmai.
Rašytoja prisiminė dar vasario pradžioje diskutuodama su vokiečių ir rumunų rašytoja Herta Müller ją įtikinusi, kad „Putinas nėra pamišęs“, negali taip pasielgti. „Pasirodo, kad gali“, – apgailestaudama dw.com sakė Nobelio premijos laureatė.
Ar turinti supratimą, kam Putinui reikalingas karas? S. Aleksijevič manymu, jis jaučiasi kaip mesijas. „Retas žmogus gali tiek ilgai išbūti valdžioje ir atsispirti jos pagundai, kaip, pavyzdžiui, pavyko Angelai Merkel. Po dviejų kadencijų žmogus pradeda atsiskirti nuo tikrovės, jis gyvena savo erdvėje, kuri pastatyta iš bendravimo su aplinka gabalėlių. O tokie žmonės daugiausia bendrauja su saugumo pajėgomis. Aleksandras Duginas 1990-aisiais, demokratijos laikais, buvo laikomas marginalu. O šiandien tai – Putino aplinkos filosofas“, – pažymėjo garsi rašytoja.
Volodymyras Zelenskis kreipėsi ne tik į Ukrainos žmones, bet ir į rusus: ragino juos protestuoti prieš karą. Tačiau kad Rusija pabus, S. Aleksijevič sakė turinti didelių abejonių.
„Galbūt tik tada, kai pasirodys pirmieji karstai. Kažkodėl atrodo, kad mirčių bus daug. Rusijos tautai reikia laiko. Jai dabar kažkokia mažakraujystė, atrodo, kad ji yra letargo sapne dėl to, ką patyrė, dėl to, kad visuomenėje daug nutylėta. Tai taip svarbu. Vokiečiai kalba ir kalba apie nacizmą, nors tiek metų praėjo. Jau dabar kai kurie net prieštarauja: „Kiek galima atgailauti?“ O jie atgailauja ir atgailauja, nes tikriausiai nepasitiki žmogaus prigimtimi. Ir tai duoda vaisių: gyventi šioje visuomenėje malonu, valdžia yra protingos daugumos rankose“, – kalbėjo S. Aleksijevič.
Greičiausiai, anot rašytojos, žmonės išeis ir protestuos Vokietijoje, Portugalijoje, Ispanijoje. O dėl rusų – ji nežinanti. „Su baltarusiais aiškiau: išeiti į gatvę dabar reiškia sėsti į kalėjimą, kur iš žmonių žiauriai tyčiojamasi“, – neslėpė ji.
S. Aleksijevič mano, kad šiandien „putiniška“ Rusija yra sužeista, pažeminta imperija, o tokios valstybės pajėgios baisiems veiksmams. To pavyzdys – nacistinė Vokietija 1930 m.
„Tai, ką stebime šiandien, yra 1930-ieji, kai Vokietijoje į valdžią atėjęs žmogus pasakė: „Pakelsiu jus, klūpančius, mes būsime didelė valstybė“. Jis pradėjo lygiai taip pat: grąžino „savo“ žemes – Sudetų žemę, Lenkijos teritoriją. Ir tada jis išvyko užkariauti viso pasaulio. Mano nuomone, taip ir prasideda fašizmas. Visiškai aišku, kad Putinas nesustos ties Ukrainos bombardavimu, Ukrainos teritorijos tikrai bus okupuotos, prasidės ilgas partizaninis karas. Juk ukrainiečiai nėra tie žmonės, kuriuos galima tiesiog išvaikyti“, – niūrias prognozes atskleidė rašytoja.
S. Aleksijevič pabrėžė, kad ukrainiečiai visgi nenorėjo kariauti ir nuolat ieškojo būdų, kaip derėtis dėl Donbaso, o dabar daugelis yra pasirengę ginti savo Tėvynę.
„Apskritai man šiandien net neužtenka žodžių suvokti tai, kas atsitiko, ir aiškiai pakomentuoti“, – apgailestaudama kalbėjo rašytoja.
Anot S. Aleksijevič, Aliaksandras Lukašenka žino, kad yra Putino valdžioje, tačiau negali nepalaikyti Rusijos: tik taip jis esą gali išlaikyti valdžią.
„Nemanau, kad jis nori dalyvauti kare su ukrainiečiais. Tačiau jis bus „pastatytas“ prieš faktą. Jis bus aplietas krauju, nes jie negyvena pagal diplomatijos, pilietinės visuomenės dėsnius. Visa tai, nesinori tarti šių žodžių – banditiški supratimai“, – pastebėjo S. Aleksijevič.
Šiomis dienomis S. Aleksijevič, išklausiusiai Putino paskaitos apie Lenino klaidas, iškilo klausimas: iš kur jis prisigaudė šios netiesos? „Ar tą pusiau žinojimą jam įteigė neraštinga aplinka? Tarsi Ukraina būtų netyčinė šalis, su daugiau nei 40 mln. gyventojų. Nors ji kovojo už save ir savo laisvę su Jekaterina II“, – istoriją priminė rašytoja.
Rašytoją kalbinusi Vera Nerush pastebėjo, kad ukrainiečiai Rusijos priešais tapo jei ne šimtmečiams, tai tikrai dešimtmečiams. Kaip šioje situacijoje nesupykdyti ukrainiečių ir baltarusių – Rusijos kariuomenei atėjus taip pat ir iš Baltarusijos teritorijos?
„Lukašenka turėtų apie tai pagalvoti, jei jau vadina save vyriausiuoju vadu. Priešingu atveju ši atsivėrusi žaizda ilgam išliks istorijoje. Ukrainiečiai pastaruoju metu patyrė tiek daug išbandymų, yra daug aukų. Smūgis iš Baltarusijos jiems – kaip dūris į nugarą, išdavystė. Neseniai žiūrėjau reportažą, žurnalistai kalbėjosi su Baltarusijos ir Ukrainos pasienyje gyvenančiais žmonėmis. „Baltarusiai yra mūsų broliai, jie niekada į mus nešaudys“, – sakė ukrainiečiai. O baltarusiai atsakė labai panašiai: „Ką mums ukrainiečiai padarė? Nieko.“ Paprasti žmonės yra protingesni už politikus. Šiandien mūsų visuomenės juos aplenkė“, – neabejoja rašytoja.
Ukrainiečiai, S. Aleksijevič pastebėjimu, yra labai išdidi tauta: „Visą vaikystę praleidau tarp jų. Kad ir ką jie dabar bedarytų – vaikščiotų gatvėmis, kalbėtųsi vienas su kitu – virš jų dabar karas. <...> Baisu įsivaizduoti, kas nutiks žmonėms, kurie kariaus. Juk jie manė gyventi ateitimi, o ne praeitimi...“
