Leidiniui pristatyti skirtą renginį moderuos dailėtyrininkė Skaidra Trilupaitytė, apie neoficialaus sovietmečiu Lietuvoje ir Maskvoje vykusio meninio gyvenimo liudininkus, greta sovietinės ideologijos valdomo oficialiojo dailės gyvenimo egzistavusią neoficialiąją meno sceną ir sovietmečio bohemą pasakos visame tame dalyvavęs Vladimiras Tarasovas, apie parodos ir leidinio istoriją kalbės LNDM direktorius, parodos „Protesto menas“ kuratorius, leidinio sudarytojas ir teksto autorius Arūnas Gelūnas.

Tie, kas negyveno sovietmečiu, sunkokai gali įsivaizduoti ano meto taisykles, atmosferą ir gyvenimo principus. Į paviršių vis iškylančios detalės apie planinę ekonomiką, deficitą, stiklinius pieno butelius vis dėlto sunkiai susidėlioja į bendrą mozaiką, kiekvienas, gyvenęs anuo metu, savaip prisimena šią epochą. Turint mintyje meno pasaulį, iškyla prisiminimai apie meno tarybas, kūriniams keltus reikalavimus ir skirtingus įkainius, informacijos trūkumą ir kelionių į užsienį negalimybę bei apie daugybę kitų dalykų, kuriuos ir dabar gerai prisimena vyresnio amžiaus autoriai. Tačiau tai – toli gražu ne viskas. Greta oficialiosios meno scenos egzistavo ir kita, oficialiai nepripažinta, bet labai aktyvi neoficialioji scena.

Septintasis–devintasis XX a. dešimtmečiai Sovietų Sąjungoje, vadinami ideologinio atšilimo laikotarpiu, tapo ir kultūrinio sąjūdžio periodu. Maskvoje susiformavo dailininkų konceptualistų ratas – menininkai, vėliau tapę ryškiausiomis šios krypties tarptautinio masto žvaigždėmis. Ilja Kabakovas, Erikas Bulatovas, Griša Bruskinas ir kiti autoriai, kurių iki šiol galbūt neatrado Lietuvos žiūrovai. Lietuvoje tuo metu kūrė Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė, Vitas Luckus, Algimantas Jonas Kuras, Valentinas Antanavičius ir kiti, rengę pirmuosius neoficialius performansus ir parodas butuose, o ne parodų salėse – tie, kurie vėliau buvo pavadinti „tyliojo modernizmo“ menininkais.

Galima visiškai be ironijos sakyti, kad atšilimo laikotarpis Sovietų Sąjungoje buvo vienas įdomiausių laikotarpių istorine, kultūrine ir menine prasme. O tarp Maskvos ir Vilniaus kaip koks nenuilstantis mediatorius kursavo džiazo muzikantas V. Tarasovas. Žmogus, pažinojęs visą tuometį meninį maskvietiškąjį ir vilnietiškąjį avangardą, mezgęs ryšius ir palaikęs juos, draugavęs su dailininkais, poetais ir muzikantais. Ta draugystė ir tapo V. Tarasovo kolekcijos pagrindu.

Kaip sako jis pats, „daugiau nei 30 metų mes visi buvome viena šeima“. Nė vienas kūrinys nebuvo pirktas, visus darbus V. Tarasovui su dėkingumu už jo kūrybą ir draugystę padovanojo patys autoriai. O 2020 m. sausio 6 d. V. Tarasovas savo penkis dešimtmečius kauptą kolekciją padovanojo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Ši kolekcija tapo atsinaujinusio Radvilų rūmų dailės muziejaus parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ pagrindu, jai skirtas ir išsamus leidinys „Draugų muziejus. Vladimiro Tarasovo kolekcija Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose“.

Šis leidinys – tai proga susipažinti su audringa ir daug kam nežinoma neoficialiąja Maskvos ir Lietuvos meno scena. Apie tai, kaip kolekcija formavosi ir pateko į muziejų, pasakoja leidinio sudarytojas ir parodos kuratorius dr. Arūnas Gelūnas. Prancūzų meno istorikas, parodų kuratorius Jeanas-Hubert’as Martinas aptaria Maskvos konceptualistų kelius į Vakarų meno sceną, menininkų kontaktų tinklą ir V. Tarasovo kaip menininkų pasiuntinio vaidmenį. Jis kaip menininkas ir mediatorius tapo dviejų protesto kupinų pasaulių jungiamąja grandimi.

Galiausiai leidinyje pristatomi visi kolekciją sudarantys kūriniai, tarp jų ir tie, kurių šiuo metu nėra galimybės pamatyti Radvilų muziejaus ekspozicijoje. Kolekcijos ašį sudarančių vadinamųjų Maskvos konceptualistų kūriniai dera su Lietuvos tyliųjų modernistų kūryba. Tai 487 meno kūriniai, sukurti 115 autorių iš 17 šalių dešimtimis skirtingų technikų. Kolekcijoje esama net septynių garsiųjų, aštuntajame dešimtmetyje sukurtų I. Kabakovo albumų. Labai įdomi ir vertinga darbų ant popieriaus (269 kūriniai) dalis – vieno įtakingiausių, smarkiai veikusio netgi paties I. Kabakovo kūrybą, bet Lietuvoje beveik nežinomo Maskvos konceptualisto Jurijaus Sobolevo grafika, kandžiai ironiški Grišos Bruskino „enciklopediniai“ lakštai ir garsaus rusų rašytojo Andrejaus Bitovo montažai, kuriais jis kuria ironiškus naratyvus apie Aleksandrą Sergejevičių Puškiną, mėgstamą savo literatūrologinės analizės objektą. Netikėtų ir gaivių Lino Leono Katino penkiolika cinkografijų iš „oranžinio“ ciklo (1970), Erikas Bulatovas, vienas ryškiausių maskvietiškojo konceptualizmo atstovų.

Svarbią kolekcijos dalį sudaro aliejumi ir kitomis technikomis ant drobės, medžio lentos ar kartono sukurti 54 darbai, asambliažai, skulptūros ir samizdato leidiniai. Skaitytojas taip pat galės pasimėgauti ištisos lietuvių garsenybių plejados nematyta aliejine tapyba: Algimanto Jono Kuro, Arvydo Šaltenio, Dalios Kasčiūnaitės, Leopoldo Surgailio, Raimundo Sližio, Ričardo Povilo Vaitiekūno, Algimanto Švėgždos ir Igorio Piekuro darbais.

Šis leidinys – tarsi muziejaus dalis. Muziejaus, kuriame atsispindi protestas prieš oficiozinius menui keltus reikalavimus. Tai tekstai ir vaizdai, pasakojantys apie sovietmečio andergraundą, džiazo koncertus ir peržiūras dailininkų dirbtuvėse, apie keliones ir pokalbius, apie antisovietinį meną, draugystę, virtusią kolekcija, ir kolekciją, virtusią muziejumi. Tai puiki proga sužinoti apie prieš pusę amžiaus virusį kultūrinį gyvenimą ir pamatyti kūrinius, kurie anuomet nebūtų galėję išvysti parodų salių.