Ignas Kazakevičius: vienu meno kūriniu galima atverti daug durų

Vos prieš mėnesį pirmą kartą duris atvėrė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus (LDS KS) galerija „Drobė“. Galima būtų drąsiai teigti, kad šiandien tai gan įdomus fenomenas, nes galerininkai vienu balsu teigia, kad ši veiklos sritis yra kone stipriausiai nukentėjusi nuo pandemijos, dauguma dar tik stojasi ant kojų, o čia, štai, prašom, atsidarė nauja meno erdvė. Paklaustas, iš kur radosi šitiek optimizmo, LDS KS pirmininkas Ignas Kazakevičius tikino, kad jį nulėmęs „tikėjimas ir matematiniai apskaičiavimai“.

„Kaip rodo praėjusių metų pavasariai, pandemijos šiuo metu nuslūgsta – draudimai panaikinti, tikėkimės, kad virusas nebegrįš. Šį startą pradėjome dar praėjusių metų rugsėjį – kartu su LDS KS taryba nusprendėme, kad mums reikalinga erdvė ne vien tik meno kūrinių prezentacijai, ne vien tik autorių parodoms, bet ir Kauno skyriaus iniciatyvų vystymui, prieš išleidžiant jas į plačius vandenis“, – sakė menotyrininkas I. Kazakevičius.

Nesukaustyti fasadinio šerkšno

Jo manymu, tokia eksperimentinė galerinė erdvė pasiteisins labiau nei įprasta, kurioje galioja komercinė praktika ir paveikslų pardavimai. „Be abejo, šią veiklą taip pat vystysime, tai yra įdomu. Manau, kauniečiams patiks, tuo labiau, kad Kaunas šiemet – Europos kultūros sostinė. Norime būti srovėje, gaudyti upėtakius, o ne užsidaryti ežerėlyje ir žvejoti karosus“, – šmaikštavo pašnekovas.

Naujoji meno galerija „Drobė“ įsikūrė pastate, kuris pastatytas dar 1920-aisiais. Kaip pasakojo I. Kazakevičius, tai seniau buvo vilnonių audinių fabrikas, audęs įvairaus tipo audinius: „Galima sakyti, kad tai tekstilės pramonės pradžia Kauno mieste. Fabrikas sėkmingai gyvavo ir sovietmečiu, ir po Nepriklausomybės atgavimo. Tačiau ilgainiui vis sunkiau tapo kovoti su užsienio šalių konkurencija, nebepajėgė savęs išlaikyti, 2008-aisiais galutinai bankrutavo. Turtas keliavo iš rankų į rankas, kol galiausiai surado šeimininką. Nuspręsta, kad čia turi būti verslo ir kultūros oazė. Taip, tikrai galima pavadinti oaze, nes kaip ir minėjau, yra tokiame rajone, kuris mutuoja, kinta, sparčiai plečiasi ir vystosi. Beregint, kas mėnesį po naujieną.“

Drobės fabrikas, anot jo, pasirinktas neatsitiktinai, – tai industrinis objektas, tapęs kūrybiniu lopšiu.

„Būsime apsuptyje mums palankių ir pažįstamų verslų. Mūsų įsiliejimas čia – savalaikis, nes mes esame vienintelė ir, beje, pirmoji galerija Kaune, įsikūrusi ne centre, kaip įprasta, ne senamiesčio zonoje, bet tokioje veiklioje zonoje, kurioje reikia pasitempti, „palaikyti“ eterį, – į dinamiškai kintančią aplinką atkreipė dėmesį LDS KS pirmininkas. – Tuo pačiu nesame sukaustyti to fasadinio šerkšno, tos visos madingos Laisvės alėjos aplinkos, nesame įpareigoti vitrininės kultūros, mums tiesiog norisi būti – išbandyti savo jėgas. Ir, kaip minėjau, skatinti naujas iniciatyvas, kurių yra susikaupę daug.“

Ar kūrėjų labai nenugąsdins šioje erdvėje nuolat vykstantis kismas? I. Kazakevičius sakė išgirdęs įvairių nuomonių – vienų manymu, esą geriau jau jie būtų nesikraustę, pasilikę Rotušės aikštėje.

„Tačiau ten mes turėjome tik du biuro kabinetus, o čia galime pasimodeliuoti ekspoziciją, nusistatyti apšvietimą, prototipus, pasidaryti netgi portfolio... visa tai gali įvykti per vieną vakarą. Toks procesas turėtų būti suprastas ir palaikytinas, juolab kad to nedarysime kiekvieną dieną. Galerijos durys atviros – laukiame lankytojų įvairaus formato meninėse edukacijose, galimi privatūs užsakymai, jeigu norima pabūti su menu, arčiau meno, prie meno, pabendrauti, galbūt išbandyti savo jėgas kartu kuriant parodas – tai viena iš meninės edukacijos formų, kurios niekas dar aktyviai nevysto, bet, manau, ji galėtų būti sėkminga“, – pasvarstė I. Kazakevičius.

Svarbiausia – turinys

Menas, I. Kazakevičiaus pastebėjimu, įdomus tuo, kad meno kūriniai neturi nei finansinės maržos, nei yra apibrėžti laike ir erdvėje, nebent paveikslo formatais. „Visa kita sukuria atmosfera, kurią ir kuria meno galerijos ar įvairios meno bienalės. Dėl to tose galerijose atsiranda ir menininkai, ir meno kolekcijos, būtent to tikiuosi ateityje“, – vylėsi LDS KS pirmininkas, su nauja galerija pradėjęs dirbti šią vasarą, prieš pat Jonines.

Menas, kuris telkiasi loftuose, apleistuose fabrikuose pats iš savęs atrodo jaunatviškas, asocijuojasi su avantiūra. Paklaustas, kaip tokias vietas pavyksta paversti meninėmis aplinkomis, I. Kazakevičius pažymėjo, kad ne tiek svarbu vieta, svarbiausia – turinys, kuris jai pristatomas.

„Kaip jis pateikiamas, kaip apie tai pasakojama... Mes susidūrėme su pandemijos laikotarpiu, beveik dvejus metus buvome prikaustyti prie ekranų, reikėjo išmokti transliuoti žinią, taip pat įtikinamai, lyg tai darytume per parodos atidarymą, per gyvą susitikimą su lankytojais. Be abejo, ekrane dingsta ir mimikos, ir gesto svarba... Daug ko teko išmokti, manau, tie dalykai galėtų būti sėkmingai pritaikomi internetiniuose kanaluose, o kol kas įvyko pirmoji paroda“, – į pastarųjų dienų įvykius atsigręžė I. Kazakevičius.

Meno galerijoje „Drobė“ simboliškai pristatomi visi menininkai (451 narys) Kauno skyriui priklausę nuo 1989-ųjų, kai sąjunga įsikraustė į Rotušės aikštėje esančias patalpas iki pat 2021-ųjų, kai išsikraustė į „Drobę“.

„Šis periodas vėlgi simboliškai sutapo su Nepriklausomybės atgavimu ir visų meninių judėjimų pradžia. Kaunui 1989-ieji labai svarbūs, tuo metu prasidėjo grupės „Post Ars“ veikla, radosi performatyvioji kultūra. Ekspozicija buvo sukurta taip, kad kiekvienam nariui tektų po gabalėlį erdvės, po lapą meninei išraiškai. Paprašėme menininkų vizualizuoti tą laikotarpį – į jį pažvelgti per save: kuo buvo svarbūs tie prabėgę 32-eji metai? Sulaukėme piešinių ir tekstų įvairovės, įdomių interpretacijų, paroda yra marga ir polemiška. Sužaidėme biurokratiją – ją vizualizavome spalvomis ir tekstais, ką ir daro sąjunga kiekvieną dieną – kaupia archyvą, seka menininkų veiklą, ją registruoja“, – paaiškino pašnekovas.

Jis pažymėjo, kad galerijos įsikūrimo pradžioje nenorėję išskirti nė vieno autoriaus dėl to, kad niekas nebūtų pirmas. „Nėra nei pirmųjų, nei paskutinių, kiekvienas menininkas yra svarbus, kiekvienas turi savo žanrą, stichiją, stilių, braižą, koloritą, galų gale – gyvenimo būdą. Visi yra teisūs, turi skirtingas nuomones ir charakterius. Kaip visa tai sutelkti į vieną parodą? Reikėtų trisdešimt metų ją konstruoti, o šįsyk reikėjo parodyti viską suspaustame laike ir erdvėje. Džiaugiuosi, kad į parodą atėjo daug žmonių, vis dar eina ir eina, paroda tęsiasi. Sekančios ekspozicijos bus skirtos Kauno gyvenimui – kokios trys parodos iš eilės bus dedikuotos svarbesniems Kauno įvykiams“, – planais pasidalijo I. Kazakevičius.

Kelionė Kauno laiku

Šie metai, neabejojo jis, bus paskirti išskirtinai Kaunui, bendradarbiaujantiems miestams, organizacijoms, jų iniciatyvoms.

„Nesinorėtų bandyti aplenkti Kauno kultūros sostinės srauto ar bėgti prieš jį – ne vienas menininkas yra sukaupęs daug gerų idėjų, archyvų, neeksponuotų kūrinių. Kai kuriuos jų atėjo laikas parodyti, nes istorija linkusi kartotis kas trisdešimt metų, tik nauja išraiška. Ši galerija taip pat viena iš naujos išraiškos formų. Deja, sąjungoje, tenka pripažinti, trūksta jaunų narių – su jų iniciatyvomis, pasaulėžiūra, požiūriu, kuris užkuria ir palaiko. Viskam reikia laiko, taip pat ir pasitikrinimui – ar tikrai einame tuo teisingu keliu?“, – kalbėjo pašnekovas.

Kokiai meno sričiai skirsiantys daugiausia dėmesio? „Viskam, įskaitant ir audiovizualinę raišką! Visi menininkai ją naudoja, nebūtinai tiesiogiai savo kūryboje – bendradarbiauja su kitais autoriais, kviestiniais parodos dalyviais, kuria kaip ansamblis, kolektyvas – tie miksai neišvengiami. Parodos apšvietėjas, dizaineris – jis taip pat svarbus dalyvis“, – pažymėjo I. Kazakevičius.

Su pastebėjimu, kad, matyt, tokį požiūrį turėti įpareigoja šiuolaikinio meno galerijos statusas, LDS KS pirmininkas sakė turintis tikslą pristatyti meną šiuolaikiškai, suprantama kalba meno vartotojui, netaikant į kažkokią grupę. Paraleliniai renginiai, kurie vyks parodų metu – minėta edukacija, filmavimai, interviu – tą patį turinį pateiksime vis kitai vartotojų grupei. Jeigu atlaikysime šitą spurtą dar pusę metų – tai viskas susistyguos“, – įsitikinęs I. Kazakevičius.

Šiandien I. Kazakevičius tikino esantys atviri visiems, išklausantys visas nuomones iš šalies, taip pat ir kolegiškų institucijų. „Mielai draugausime su Kauno technologijos, Vilniaus Gedimino technikos universitetais. Mes puikiai siejamės ir per dizainą, ir šiuolaikinio meno estetiką. Šiuolaikinio meno pristatymo kalba gali būti ir labai kasdieniška, ir ne. Tas archyvas, trisdešimties metų sankaupa – gali būti labai gyva. Esu gyvo archyvo šalininkas. Istoriją, kuri buvo papasakota prieš kelias dešimtis metų galima papasakoti gyvai ir įdomiai dabar, nes jau yra atskaitos taškas, moralas – yra iš ko pasimokyti, ką įvertinti. Viena paroda, vienu meno kūriniu galima atverti daug durų“, – tiki pašnekovas.

Meno galerijos „Drobė“ organizuotoje „Parodoje Nr. 1” lankytojai galėjo palikti savo žinutę. „Sukursime riboto leidimo knygą – vieną, archyvinį egzempliorių. Kitaip tariant, atšviežinome archyvą, o po trisdešimties metų vėl pasižiūrėsime – savotiška laiko kapsulė! Kviečiu visus į kelionę laiku, Kauno laike“, – nelikti abejingais ragino I. Kazakevičius.