D. Raustytė-Mateikė sako visada galvojusi, kad rašyti gali kiekvienas. „Negaliu tiksliai pasakyti, kad svajojau parašyti knygą, bet galbūt visada toks noras buvo. Kaip ir daugeliui žmonių, man atrodė, kad rašyti sugeba kiekvienas, kaip ir mokėti daugybos lentelę – čia turbūt nuo mokyklos laikų buvo toks įsitikinimas. Tad nuo mažų dienų buvo toks bandymas rašyti poeziją, kažkokius laiškus, dienoraščius, savo pastebėjimus. O kiek vėliau taip susiklostė aplinkybės, kad mano darbas siejosi su rašymu – dirbau viešuosiuose ryšiuose, žiniasklaidoje, bet tai nebuvo grožiniai tekstai. Bet prieš keletą metų pradėjau rašyti ir grožinius tekstus, ir taip jie po truputį pildėsi, pildėsi ir galiausiai išdrįsau pradėti galvoti apie knygos formatą. Tad labai džiaugiuosi, kad leidykla manimi patikėjo ir dabar jau galiu pristatyti savo pirmąją knygą“, – šypsojosi ji.
Kodėl ji pasiriko novelių žanrą? „Kai pradėjau rašyti grožinius tekstus, tai, aišku, buvo trumpesnės istorijos, o kuomet jau bandžiau apsispręsti, kuria linkme eiti, supratau, kad manyje yra tiek daug veikėjų, apie kuriuos noriu papasakoti, kad rašydama ilgo formato kūrinį aš galbūt dar neturiu tokių gebėjimų suvaldyti visus tuos veikėjus viename tekste, tai yra, romane, ir kad man paprasčiau yra rašyti noveles. Nors iš tikrųjų novelė irgi nėra toks paprastas žanras, kaip gali iš pradžių pasirodyti. Jis yra turintis savo labai aiškią struktūrą, ir panašiai, ir kai kuriuose kritiniuose straipsniuose teko skaityti, kad kartais romanas debiutuojantiems autoriams pasirodo paprastesnis formatas negu novelės, bet tiesiog taip nutiko, kad jaučiau, kad noriu papasakoti daugiau istorijų, ir vadinu tai treniruote prieš romaną“, – prisipažino D. Raustytė-Mateikė.
Pasak autorės, knygoje skaitytojai ras bendražmogiškas istorijas, tačiau dažniausiai jos turės ir platesnį kontekstą.
„Aš sakau, kad rašau apie mus ir stengiausi kurti tokias bendražmogiškas istorijas, ir rašau apie šiandieną, bet tikiuosi, kad laikui bėgant, taip pat bus aktualūs tie kūriniai. Pasakoju apie daug dalykų, kurie man pačiai yra svarbūs – žinoma, atsiremiu ir į žmonių santykius, ir į aplink vykstančius tam tikrus politinius, socialinius įvykius, ir jei pasakoju kažkokią, atrodo, paprastą istoriją apie žmonių santykius, aš visuomet noriu, kad fone būtų kaip antras planas ir kažkokie tam tikri pasauliui svarbūs, globalūs įvykiai. Tarkime, vieną istoriją, kuri vadinasi „Kaip gerai, kad šiandien antradienis“, mane įkvėpė papasakoti Lenkijos moterų pasipriešinimo prieš abortus simbolis, tai yra raudonas žaibas, kurį daugelis matėme galbūt žiniasklaidoje. Aš jį pamačiau Vilniaus gatvėje, kai buvo kažkoks mitingas, ir jis mane įkvėpė papasakoti apie dviejų buvusių mylimųjų susitikimą, kurio metu išaiškėja tam tikros paslaptys. Atrodo, tai galėtų būti tiesiog kasdieniška istorija apie dviejų žmonių santykius, bet fone, kaip jau minėjau, yra kažkokia globali svarbesnė tema. Tai maždaug tokia linkme ir parašyta ta knyga“, – pasakojo ji.
O kur jai pavyko rasti tobulų tokių žmonių, jei tokių tarp mūsų, regis, nebūna?
„Paskutiniu metu pradėjau tuo abejoti, kad nėra tų tobulų žmonių. Gal šiek tiek ironiškai kalbu, bet iš tikro taip atrodo, kad ypatingai socialinėje erdvėje tas tobulumas tampa tokia priemone pasislėpti nuo pasaulio, paslėpti tam tikras savo ydas. Tos tobulų žmonių istorijos, kurios kuriamos socialiniuose tinkluose, Instagrame, tie vadinami mūsų storiai, tai čia vėlgi paralelė tarp tų dviejų dalykų, kad mes gyvename tarsi tokį fragmentišką gyvenimą, tarsi tame fragmentiškame gyvenime, tose istorijose mes stengiamės transliuoti save kaip labai tobulas asmenybes, ir kartais tas tobulumas, priešprieša tarp tikrosios mūsų prigimties klysti ir sukuria tam tikrą pamatą šiuo atveju mano kūrybai“, – kalbėjo ji.
Savo knygą „Tobulų žmonių istorijos“ D. Raustytė-Mateikė taip pat pristatys ir Vilniaus knygų mugėje. Jos knygos pristatymo renginys vyks ketvirtadienį, vasario 24 d., 15 val., 15min salėje.
