Istorija padiktavo žanrą
Pastaruosius porą dešimtmečių Mariaus Ivaškevičiaus vardas pirmiausia buvo siejamas su teatru ir dramaturgija. Visgi, po ilgos pertraukos jis nusprendė grįžti prie prozos – tiesiog istorijos apie Tomą Mūrą idėja jį pagavo ir nebepaleido. O kiekviena istorija, kaip sako M. Ivaškevičius, diktuoja savo žanrą – o ši pjesei tiesiog netiko.
Bet gal jis pats ir nejaučia didelio skirtumo, kokio žanro kūrinį rašyti?
„Yra skirtumas. Visgi pjesė yra toks kažkoks tranzitinis daiktas, kuris dar turi būti realizuotas teatre, ir net ją parašęs niekas nededa taško. Nors aš, tiesą sakant, dedu, jei leidžiu pjeses – po to, kai išeina premjera. Bet čia jau padarai viską iki galo ir įteiki skaitytojui. Ir šiaip skiriasi pats rašymo principas – čia tirščiau, daugiau“, – lygino jis.
M. Ivaškevičius prisipažįsta, kad romanas reikalauja ne tik daugiau laiko, bet ir pastangų.
„Aš vis tiek esu lėtas pjesių rašytojas, bet kiek man daugiausiai užtrukdavo, tai metus. Su romanu teko pabūti maždaug trejus su puse metų. Su mažiukais tarpais, bet vis tiek. Ir tai yra toks gabalas tavo gyvenimo, kuriam turi pasišvęsti, žinoti, kad ta idėja, ta knyga tave iš tikrųjų ves ir neatsibos“, – laidoje „ARTimai“ kalbėjo jis.
Personažas ir autorius: kiek juose bendro?
Pagrindinis romano „Tomas Mūras“ veikėjas – rašytojas, buvęs teatralas, negalintis atsiriboti nuo savo garsiausio kūrinio „Išsiveržimas“ šlovės. Kiek šis portretas atitinka patį M. Ivaškevičių?
M. Ivaškevičius pabrėžia – nors knygoje yra jo gyvenimo nuotrupų, ji, be abejo, yra ne apie jį patį.
„Tiesą sakant, tą, kad jis buvęs dramaturgas, aš net galvojau pakeisti, bet pradžioje taip parašiau, paskui galvojau, ką aš čia dabar bėgsiu nuo sąsajų su savo biografija“, – kalbėjo jis, pridurdamas net nepagalvojęs, kad „Išsiveržimas“ gali būti panašu į „Išvarymą“.
„Rašydamas tu neišvengiamai remiesi savo patirtimi ir į tą personažą, kuris yra absoliučiai ne tu – kito sudėjimo, kitos logikos žmogus – vis tiek dedi kažkokias savo gyvenimo detales, kurios yra arčiausiai tavęs. Na kam ten ieškoti toli, jeigu jos guli po ranka“, – pasakojo M. Ivaškevičius.
O tai, kad personažas yra perfekcionistas, ir nori pristatyti skaitytojams tik tokį kūrinį, kokio niekas anksčiau neparašė – gal tokia savybė lėmė ir ilgą M. Ivaškevičiaus prozos pertrauką?
„Ne, aš visgi netylėjau tuos dvidešimt metų, aš kūriau teatrui, ir iš tikrųjų parašiau gana nemažai – taip kad čia ne visai sutampa mūsų likimai ir biografijos. Bet kažkuria prasme dėl to perfekcionizmo, taip, jis yra, ir mano gyvenime, ir mano kūryboje – kai tą kartelę vis keli aukščiau ir aukščiau, ir tau kyla noras padaryti tai, ko dar niekas nedarė, bet tai yra toks didžiulis neįgyvendinamas iššūkis, kuris pradeda tave stabdyti. Ir dažnai būna tie užsikirtimai, kai reikia staiga save kažkokiu būdu blokšti atgal, ir pasakyti sau – parašyk, kaip tu gali, o ne kaip dar niekas nedarė“, – pasakojo jis.
Menininkai ir jų demonai
M. Ivaškevičius rašyti romaną „Tomas Mūras“ pradėjo gyvendamas rezidencijoje Vokietijoje, Bamberge – ten jam ir kilo mintis paanalizuoti menininko būseną.
„Rezidencija irgi yra tam tikras įdomus reiškinys. Ta prasme, kad yra pasaulyje sukurtos institucijos, labai gražios vietos, kur yra kviečiami rašytojai ir kiti menininkai, būti tokioje atskirtyje nuo buities, nuo šeimų, nuo visko ir atsidėti tik tai savo profesijai, pašaukimui. Būdamas ten kažkaip pradėjau matyti to pliusus ir tam tikrus įmanomus iškrypimus“, – pasakojo jis.
Dar anksčiau, kurdamas dramaturgiją apie Levą Tolstojų ar Adomą Mickevičių, analizuodamas jų gyvenimą, kūrybą, M. Ivaškevičius sako matęs, kad žmonės, kurie atsiduria šalia jų, tų genijų, dažniausiai yra nelaimingi: „Viena vertus, labai vilioja būti ten, šalia to dangaus, bet tas dangus dažniausiai visą savo aplinką išdegina“.
Ir tai, jo nuomone, nepriklauso nuo laikmečio. „Mes žinome pavyzdžius, kurie baigėsi kažkokiomis dramomis ir tragedijomis. Matyt, buvo ir laimingų rašytojų šeimų, bet tiesiog jos neįdomios. Laimė mums, kaip skaitytojams ir žiūrovams, nėra įdomi, mums reikia aistrų ir žiežirbų. O šiais laikais, manau, esmė nepasikeitė. Kūryba yra toks daiktas – knygoje nemažai apie tai kalbama – tie demonai, tas talentas tave bando, jis labai egoistiškas, bando traukti iš visko, kas gali atitraukti tavo dėmesį, paimti tavo meilę, jis kovoja ir kovoja su tau pačiais artimiausiais žmonėmis“, – kalbėjo jis.
Nenori dirbtinių skandalų
Romaną „Tomas Mūras“ išleidusi leidykla „Tyto Alba“ skaitytojams jį pristato kaip atvirą, skausmingą ir šokiruojantį. Nesunku nuspėti, kad pastarasis apibūdinimas – dėl detaliai aprašytų sekso scenų. Bet M. Ivaškevičius čia nieko šokiruojančio nemato.
„Visi tie dalykai įrašyti ne mano – čia jau yra leidyklos tekstai ir jie taip mato. Manęs tokia knyga nešokiruotų. Bet jei kažkam moters spenelis reiškia pornografiją, tai taip, jį šita knyga šokiruos. Žinot, kaip ir su daugeliu savo kūrinių – aš nežinau, ko laukti. Galbūt bus visiška tyla. O gal bus liepsnos ir skandalas, gal mėnesį slėpsiuos ir negalėsiu į gatvę išeiti, nežinau“, – svarstė jis.
O ar jam pačiam tai svarbu? „Gal įdomu. Turbūt blogiausia knygai, bet kuriam kūriniui, kai jis taip kažkur nugrimsta nepastebėtas arba mažai pastebėtas. Vis tiek žmogus į jį sudeda didelę dalį savo gyvenimo ir yra didžiulis nusivylimas, jeigu taip praeina, sakykim, na, ok. Be abejo, norisi skaitytojų, norisi nuomonių, norisi gal net diskusijų. Ko nesinori, tai kažkokių dirbtinių skandalų“, – sakė knygos autorius.
Meilės ir laisvės konfliktas
Bandant apibendrinti pagrindines knygos temas, galima apsistoti ties amžinosiomis vertybėmis – meile ir laisve.
„Knyga turėjo išeiti vasario 15ą dieną. Pagalvojau, tokia labai įdomi diena – jokia, tarp meilės dienos, vasario 14-os, ir tarp laisvės dienos, vasario 16-os. O vasario 15 nuskriausta – pagalvojau, gal reikėtų paskelbti ją mielos laisvės ir laisvos meilės diena“, – juokėsi M. Ivaškevičius.
„Bet taip, manau, kad žmogui tie dalykai – meilė ir laisvė – labai svarbūs, ir jie dažnai tarpusavyje konfliktuoja. Dažnai mes patirdami meilę prarandame laisvę, ir atvirkščiai. Jeigu norime bėgti nuo meilės, bėgame į laisvę. Bet šiuo atveju tai turbūt yra žmogaus, to personažo, toks dvigubas noras ir meilės, ir laisvės. Nesakysiu, išsipildantis, ar ne. Toks beveik apsėdimas“, – pasakojo jis.
Pasak M. Ivaškevičiaus, jis ne tik skaitytojams nenori atskleisti, kuo viskas baigsis – tai nustebino ir jį patį, nes iš pradžių buvo sugalvojęs visai kitokią pabaigą: „Yra bendras kūrinio planas, bendra kryptis, bet jis nuolat pildosi detalėmis, kurių tu nežinai – tuo ir yra įdomu. Vakar orangutangų nebuvo, o šiandien jų yra, ir jie užtvindo, paima didžiąją tavo dėmesio dalį. Tiesą sakant, netgi finalas, aš ne tokį jį įsivaizdavau, bet paskui pats herojus tarsi pradeda likimą imti į savo rankas ir tu supranti, kad taip, kaip tu planavai, būti nebegali. Turi būti šitaip“.
Kokie apskritai jam kilo iššūkiai rašant šį romaną – gal jų jau nebėra, kai amatas per tiek kūrybos metų jau įvaldytas ir aišku, kaip tai reikia daryti?
„Niekada neaišku, kaip rašyti. Čia ir visa tragedija, bet kartu ir laimė, kad pradėdamas kiekvieną kūrinį tu esi kaip naujokas. Ir nėra tikėjimo, ypač, jei grįžti į žanrą po dvidešimties metų, tau atrodo, kad gal čia labai blogai darai tą, ką anksčiau galbūt sugebėjai daryti. Todėl, ačiū Dievui, to jausmo, kad aš viską moku, viską žinau, nėra, nes manau, kai jis atsiras, bus pabaiga“, – sakė M. Ivaškevičius.
Visą pokalbį su M. Ivaškevičiumi žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
