Nesijaučia likęs užribiuose ar praėjusiame laike
Neretai daug pasiekę kūrybos žmonės yra linkę užsidaryti praeityje, gyventi senesniais įvykiais, o per tai – nebematyti šiandienos. Visgi G. Padegimas patikina, šis sakinys tikrai ne apie jį. „Aš ir savo gyvenime, ir kūryboje nesijaučiau likęs užribiuose ar praėjusiame laike. Gal dėl to, kad visą laiką dirbu su jaunais studentais? Man likimas suteikė galimybę bendrauti su daugybe nuostabių žmonių, tarp jų ir dramaturgu Juozu Grušu (būdamas jaunas režisierius stačiau paskutines jo pjeses), ir su nuostabiu vertėju Vaclovu Šiugždiniu, kurį vadinome mokytoju, pamenu Edvardą Ragauską, teatralių Aurelijos ir Aldonos Ragauskaičių tėvą, kuris buvo pašto viršininkas... Daug iš jų sužinojau. Džiaugiuosi, kad mano spektakliuose debiutuoja jauni kūrėjai. Kai bendrauji su kitos kartos, žmonėmis įgyji patirties, sužinai naujų dalykų“, – sakė režisierius.
Teatro kritikai, kalbėdami apie G. Padegimo kūrybą pabrėžia, kad tai režisierius, kuris nori jausti šiuolaikinių meno krypčių pulsą. Tačiau kaip yra iš tiesų, kas yra svarbiau – išradimai ar per amžius susigulėjusi teatrinė patirtis?
„Nei tas, nei tas. Svarbiausias momentas būti autentišku ir sąžiningu savo kūryboje, dirbtinai negarbinti praeities, nesilaikyti kažko įsikibus. Niekada nebėgu paskui kažkokias madas – nei kūrybines, nei gyvenimiškas. Sąžiningai, ranką ant širdies padėjus – ką jauti, ką sugebi, tuo ir daliniesi. Man įstrigusi, vis kartoju režisieriaus Jevgenijaus Vachtangovo formulę: „Ne viskas, kas šiuolaikiška, amžina, bet viskas, kas amžina – šiuolaikiška.“ Kadangi su jumis dabar kalbame apie laiką (greit prabėgantį, laiko strėlė juda), aš vis dėlto galvoju, kad mano kūryboje pagrindinis vektorius yra laikas. Žmogus laike: kaip tos laiko upės pro jį prateka, kaip jį keičia, kaip jis su tuo laiku santykiauja, kaip dėstosi jame. Tai visada įdomi tyrimo tema“, – kalbėjo režisierius.
Aktyviai visuomeniniame gyvenime dalyvaujantis G. Padegimas buvo ir Sąjūdžio narys, bet savo kūryboje tikino vengiantis publicistinio-dokumentinio šiandienos atspindžio.
Su pastebėjimu, kad gyvenime viskas turi ryšį ir yra susiję, o laikas nėra tik išplėšta juosta prieš akis, G. Padegimas sutiko, nusistebėdamas, kad kartais bandoma supriešinti laiką. „Tarkim, sovietmetis. Tarsi tuo metu žmonės negyveno, nemylėjo, nestatė spektaklių, nestatė namų, nesodino medžių... Vyko gyvenimas, nors jis buvo kitoks, paremtas diktatu, su daug oficialaus melo, bet žmonės savo paprastuose kasdieniuose gyvenimuose darė daug nuostabių dalykų, kurie, iš esmės, padėjo pagrindą Nepriklausomai Lietuvai. Man būdavo keista, kai mano tėvai, kurių jaunystės metai Alytaus gimnazijoje prabėgo karo metu, pasakodavo, kaip jie su savo dramos mokytoja, mūsų pirmąja poete Brone Buivydaite spektaklius ruošė, buvo organizuojami vadinamieji robaksai (šokių vakarėliai – aut. past.). Kaip taip galėjo būti, juk vyko karas, kraujas liejosi! Jie man atsakydavo, kad tai juk „mūsų vienintelės jaunystės metai“. Dabar pradedu suprasti – tikrai, žmogus nepaisant visų aplinkybių turi gyventi tikrą, autentišką savo gyvenimą – tai yra vertybė – ir jam, ir visuomenei“, – įsitikinęs G. Padegimas.
Tačiau gyvenimo autentiškumas, deja, per tą kasdienį bėgimą ir nesusikoncentravimą į save tarsi išnyksta. Kaip pastebėjo G. Padegimas, užvis svarbiausias dabar tampa įvaizdis: „Ką apie mane galvoja, kaip aš atrodau – būtent tai ir yra šizofreninis kompleksas. Svarbu ne tai, kas aš esu, o kaip aš atrodau. Šiame pasaulyje būname trumpai (palygint su amžinybe), bet turime tokią nuostabią galimybę – būti savo gyvenimo autoriais, režisieriais ir aktoriais. Kaip dabar madinga sakyti – sukurti geresnę savo versiją – man tai atrodo įdomiausia ir perspektyviausia, ką mes galime gyvenime padaryti. Tai yra kiekvieno atsakomybė – niekas kitas už mus to nepadarys. Pradėdami nuo savęs, suteikiame pavyzdį jaunesnėms kartoms, tobulindami save darome pasaulį šiek tiek geresniu.“
Užduotis – ne iš lengvųjų! Ne kiekvienas to pasiekia kūryboje, ką jau kalbėti apie tikrą gyvenimą... G. Padegimas neneigė, tai viso gyvenimo užduotis ir tuoj pridūrė – žmogus nuo gyvūno skiriasi savo kūrybiškumu.
„Homo sapiens – gyvūnas, kaip ir visi kiti, su išlikimo instinktais... Kūryba – nebūtinai tik meninė. Kad ir kurioje srityje dirbtum, kūryba žmogui suteikia pilnatvę ir pasitenkinimą. Nerandantys savo vietos – nepatenkinti, nuskriausti. Tai Vyriausybė, tai aplinkiniai, tai artimieji ne tokie... Jie nesuvokia, nesusitaria su savimi, neranda kažkokios vidinės išlygos energijai, potencijai. Vaiko auklėjimas, kai formuoji, kai jam padedi suprasti pasaulį – nuostabi kūryba! Kiekvienas yra pašauktas, turi galimybę kurti – ir asmeniniame, ir visuomeniniame, ir profesiniame gyvenime“, – nė kiek neabejojo G. Padegimas.
Per kančias į žvaigždes
Kolegos kalbėdami apie G. Padegimą sako, kad jis siekia dvasiškai pakylėti žmones, nukreipti pozityvių paieškų linkme. Režisierius reaguodamas į apibūdinimą atsidūsta – gyvenime ir taip daug negatyvo.
„Liūdna, kad daug negatyvo, destruktyvumo matome ir mene... Taip, gyvenimas žiaurus, sudėtingas, jame daug purvo, juodos spalvos. Ir mano asmeninis gyvenimas nėra rožėmis klotas, su sunkumais, juos reikia nugalėti. Bet aš visada renkuosi akcentuoti šviesiąją gyvenimo pusę“, – sakė jis.
G. Padegimas pacitavo savo mylimą dramaturgą Torntoną Vailderį, kuris yra sakęs, kad „labai neprotinga garbinti gyvenimą, kai jis nuostabus, kai tau sekasi, bet dar kvailiau yra jį teisti, kai tau nesiseka.“
„Nuo kultinės mano biografijoje pjesės „Mano miestelis“ pastatymo šįmet sueina keturiasdešimt metų... Gyvenimas yra kaip vanduo, kaip oras – bespalvis ir bekvapis – kokiu tu jį padarysi, toks jis ir bus. Garsus aktorius ir režisierius Antonas Čechovas yra sakęs, kad jau kas kas, bet menininkas turi turėti sąmonėje, ar jis yra gėrio, ar blogio objektas. Menininko destruktyvumas kūryboje tiesiog pavojingas – užkrečia kitus žmones. Yra talentingų menininkų, kurių kalba įtaigi, tai veikia“, – įspėjo jis.
G. Padegimas įsitikinęs, kad menas turi būti tuo, kas žmogų palaiko, turi būti tarsi draugas:
„Draugas, kuris tave palaiko, padeda, tiki tavimi, o tu juo pasitiki visais gyvenimo atvejais. Būtent taip įsivaizduoju savo spektaklius, kurdamas apie juos taip galvoju. Nereiškia, kad tai turi būti rožinis, kvailas optimizmas, ne. Esu įsitikinęs, kad galima rodyti viską – ir nuogą kūną, ir žiaurumą. Klausimas, vardan ko?“
Jeigu dėl prašviesėjimo, G. Padegimą imponuoja popiežiaus šv. Jono Pauliaus II-ojo mintis. „Jis yra parašęs nuostabų laišką menininkams per 1999-ųjų Velykas. Tame laiške jis teigia, kad menas, net ir labai nutolęs nuo religinių raiškos formų, vis tiek savo esme artimas tikėjimo pasauliui. Tikėjimas ir menas – jie abu veda žmogų į išganymą, veda į pakylėjimą, išsivadavimą iš savo gyvuliškos prigimties, savo juodulių, nuodėmių – būtent pakylėja. Niekada to nepamirštu, kartoju ir savo studentams, tačiau ne visada bepavyksta tai perduoti... Niekada nestačiau ir nestatysiu spektaklių, kur specialiai norėsiu išgirsti savo neapykantą, norėdamas atkeršyti, išlieti savo destruktyvų pasąmoninį pradą. Aš manau, kad reikia jį suvaldyti einant pas kitus žmones, tiek privačiam asmeniui, tiek menininkui“, – apie galimą neigiamą emocijų atspalvį kalbėjo režisierius.
Viename savo interviu G. Padegimas sakė, kad tiki dėsningais atsitiktinumais. Kaip vieną tokių jis šiandien įvardina lygiai prieš metus gautą teigiamą koronaviruso testą. „Aišku, tuomet neapsidžiaugiau! Bet jau kitą dieną man paskambino Klaipėdos muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė, ir pakvietė statyti nuostabią Antonino Dvoržako operą „Undinė“, kurios premjera pasirodys šiomis dienomis. Ir juodulys, ir saulės blyksnis; Ir debesio apsiblausimas, ir prašviesėjimas – viskas eina kartu“, – apie lemtingus sutapimus kalbėjo kūrėjas.
Kalbomis sugrįžtame prie teatro. Neretai aktoriai išreiškia nuoskaudą, kad režisieriai yra per griežti, bendradarbiaujant tenka įdėti daug pastangų, kyla aštrių susidūrimų. Paklaustas, kaip kurti gražius santykius, kad nebūtų vienas viršesnis, o kitas tarsi pavaldinys, G. Padegimas kaip pavyzdį pateikė
„užprogramuotus antagonizmus“.
„Tarkim, pėsčiojo ir vairuotojo antagonizmas. Kai sėdi už vairo, tada svarstai, kur čia tas pėstysis lenda po ratais, o kai eini per gatvę – stebiesi, kur gi čia tas automobilis važiuoja tiesiai per kojas! Tai režisieriaus ir aktoriaus tam tikras antagonizmas yra užprogramuotas“, – nusijuokė režisierius, ir pridūrė nudžiugęs, kad penktadienį „Kauno dienos“ priede „Santaka“ pasirodė keleto aktorių atsiliepimai apie jį – visai kitokie, geri.
Į aktorius režisierius prisipažino stengiantis žiūrėti kaip į draugus, su visais susidraugaujantis, o vasaromis jie važiuojantys repetuoti ir svečiuotis į jo sodybą Dzūkijoje. „Paskutinė išvyka buvo repetuojant spektaklį „Pirmeiviai“, parašytą pagal mano pjesę, apie Lietuvos teatro pradininkus. Su jaunaisiais aktoriais važiuojame į sodybą, dalį dienos repetuojame, kartu ruošiame maistą, uogaujame, grybaujame, maudomės, dainuojame, vakarais laužus kūrename... Tas buvimas kartu mus suartina“, – tikino pašnekovas.
Teatras kaip „žmogiškumo parlamentas“
Pokalbiui einant į pabaigą išdrįstu papasakoti istoriją iš vaikystės, kai mes, vaikai, juokaudavome, kad Gytis Padegimas yra režisierius iš sudegusio teatro.
Linksmų istorijų, susijusių su pavarde, kaip atsiminė G. Padegimas, būta ne vienos. „Karjeros pradžioje, Jaunimo teatre, kai dar nebuvo pažangių technologijų, teatro moterys prieš premjerą rankiniu būdu taisė programėles, kur buvo išspausdinta ne Gytis Padegimas, o Gytis Pagedimas.
O kai su Šiaulių dramos teatru gastroliavome Kanadoje (sakykime, Kanados Palangoje) į sceną užlipo delegacija su vainikais, ir vadovas, sakydamas kalbą pareiškė: „Labai dėkojame už atvykimą, už gražų spektaklį Šiaulių dramos teatrui ir jo vyriausiam režisieriui Gyčiui... Padegėsiui“, – nuotykiais pasidalijo jis.
Patiems teatrams, anot G. Padegimo, „sudegti“ negresia, anot pašnekovo, jis išliks tol, kol bus poreikis gyvai bendrauti vienam su kitu. „O tas poreikis bus, kol bus gyvi žmonės. Kad ir kaip gyvenimas įtrauktų į virtualybę, karantinas, pandemija tik paspartino to procesą – vieni kitų pasiilgome, norėjome susitikti, net pažeisdami draudimus! <...> Tai vienas pagrindinių žmogiškų instinktų, jeigu jis išblės, drauge su juo – ir žmonijos gyvybingumo pagrindas.“
Teatras, G. Padegimo žodžiais tariant, visais laikais buvo „žmogiškumo parlamentas“. „Apie ką kalbama Seime? Apie ekonomiką, karybą, gynybą, o kur kalbama apie bendravimą, psichologines problemas, žmogų, jo buvimą kultūroje, laiką? Šitomis temomis kalba teatras, jis gyvybiškai būtinas dvasinės visos visuomenės sveikatos palaikymui. Anksčiau tai darydavo religija, bet kadangi jos reikšmė nori nenori pasaulyje sumažėjusi, menas užpildo tą tuštumą, o žmogus, banaliai kalbant, ne vien ekonominiais rodikliais gyvas – reikia dvasinės duonos“, – įsitikinęs jis.
Atgalios atsigrįžęs režisierius G. Padegimas šiandien sako teatrui atidavęs didelę dalį savo gyvenimo: „Galima sakyti, kad teatras iš manęs daug paėmė, kaina, kurią aš sumokėjau už tai didelė, o grąža – sunku pasakyti... bet taip susiklostė. Džiaugiuosi, kad mano spektakliai per penkiasdešimt metų palietė daugybę žmonių, gavau grįžtamąjį ryšį. Man nuostabu matyti, sakykime, Onutę Kolobovaitę, kuri dainuoja operoje „Undinę“, ilgai jos negirdėjome, gyveno Rygoje. Debiutavo ji kažkada jau minėtoje „Ugnies medžioklėje su varovais“. Matau, kaip ji subrendo, kokia tapo profesionalia dainininke, asmenybe – aš prisidėjau prie to proceso! Tokių asmenybių galiu daug daug paminėti. <...> Mano veikla, mano buvimas šitame pasaulyje prasmingas, o kokią kainą sumokėjau – asmeninio gyvenimo – kita medalio pusė, istorija šitą pusę nutyli...“
Ar yra laimingas? Režisierius atsakymą nutęsia. „Kaip čia pasakius... nežinau. Ar žmogus gali būti laimingas? Laimė ir laimingumas, man regisi, yra tuščios sąvokos. Stalino laikais skundžiamo, tremiamo ir galų gale sunaikinto poeto Osip Mandelstam žmona yra rašiusi atsiminimuose, kad vieną kartą, kai jie eilinės tremties metu sėdėjo kažkokiam bendrabutyje ant geležinės lovelės – jinai jo paklausiusi: „Osip, ar mes kada nors būsime laimingi su tavimi?“ Atsakydamas jis tarė: „Laimingi? O ką tai reiškia – mes turime būti sąžiningi, dori, kūrybingi, įdomūs (visi epitetai, kokie tik gali būti), o laimė ir laimingumas – viso to suma. Jeigu to nebus – nebūsi laimingas.“ Laimingumas pats savaime susideda iš daugelio aspektų – vertybių, bendravimo su kitais žmonėmis... Gal ir aš esu laimingas?“, – retoriškai paklausė G. Padegimas.
Kiek patylėjęs režisierius priduria: žmogui visada kažko trūksta, toks jau jis yra. „ Man norisi spektaklių, kelionių, naujų draugų, arba su senaisiais, ištikimais bičiuliais praleisti daugiau laiko. Norisi paties gyvenimo! Man atrodo, kad aš mažai gyvenau. Turiu tokią nuostabią bičiulę, jai 97-eri. Neseniai ji man pasakė: „Gyti, jeigu mano gyvenimas prasidėtų dabar, tai žinočiau kaip gyventi, kaip protingai jį išdėstyti. Tai va... Žmogaus gyvenimas, jis toks greitas, bet kai tu jau suvoki, ir supranti išmintį – tai tas laikas baigia ištiksėti“, – skėstelėjo rankomis jis.
