Tačiau, V. Bartninko įsitikinimu, rašytojas ypatingas dar ir tuo, kad visgi sugebėjo nužengti nuo įprasto istorinio pasakojimo kanono. „Jis nekalba apie didžiųjų šeimų, didžiųjų valdovų gyvenimus, kas tuo metu buvo gan populiaru. Nedaug tokios grožinės literatūros šiais laikais, nedaug autorių, kurie rašo būtent tokiu būdu. Jam rūpėjo papasakoti kolektyvinio vieneto istoriją – ne paskirų žmonių, o visos valstybės gyvenimą, aprėpiant konkrečius individus“, – atkreipė dėmesį jis.

Dr. Vilius Bartninkas
Foto: Organizatorių nuotr.


Bandė atrasti Lietuvos šifrą

Anot pašnekovo, tokiu būdu P. Dirgėla tarsi pamėgino atsigręžti į istorikus ir filosofus, analizuojančius didžiųjų darinių raidą: „Jo literatūra tampa ypatinga – kas yra Lietuva iš principo, kokia jos idėja, kokios mintys ir vertybės ją sudaro? Taip jis tarsi bandė atrasti Lietuvos šifrą, kuris pasikartoja per istoriją, kuris tęsiasi, kažkuo pildosi ar išnyksta. Filosofuodamas mąstė apie istoriją, siekė užčiuopti Lietuvos esmę.“

V. Bartninkas sutiko su mintimi, kad ši P. Dirgėlos pastanga nepavaldi laikui, yra aktuali ir šiandien, tačiau rašytojas, anot jo, vienu metu sugebėjo ir „peršokti“ laiką, ir tuo pat metu būti „tam tikroje praeityje“.

„Vis tiek, kaip bežiūrėsi, nacionalinis epų rašymas – XIX-ojo amžiaus uždavinys. Pati ambicija gana sena, bet kita vertus, žiūrint į inovaciją – ji yra būtent mąstymo perspektyvos prasme. P. Dirgėlai rūpėjo paaiškinti ne vien senosios, bet ir moderniosios Lietuvos istoriją. Tie jo didieji kūriniai, kuriems ir atidengtas bareljefas – „Karalystės“ epas – pasakoja apie modernią Lietuvą, sukurtą Sąjūdžio. Tai naujas dalykas, tokių stambių kūrinių, kurie mėgintų apžvelgti naujosios Lietuvos istoriją – neturime. Galime užčiuopti, kas šiuo metu esame, kuo tapome po revoliucijos, kokiomis vertybėmis gyvename“, – galimybę, ieškomiems atsakymams surasti įžvelgė V. Bartninkas.

Kokie klodai slypi P. Dirgėlos pavartotoje „Žemės keleivio“ sampratoje? „Jo perspektyvoje mes visi esame keleiviai – nėra fiksacijos ar tam tikro taško, kur žmogus tarsi kažką pasieka, išsipildo ir išnyksta. Rašytojui regėjosi, kad visi tarpusavyje yra persipynę, susisieję – vienos patirtys veda į kitas, vieni veiksmai rišasi su kitų žmonių veiksmais. Vyksta tam tikra kelionė – vertybės, idėjos, siekiai, nebūtinai gali būti vieno asmens nuosavybė, jie gali persiduoti, tapti tęstiniu projektu. <...> Laikai skiriasi, bet yra kelionės momentas – keliauja ne vien žmogus, bet ir tapatybės, idėjų palikimas per istoriją“, – kalbėjo filosofas.

Žvelgdamas iš asmenybinės perspektyvos, kaip svarbiausią tapatybės elementą P. Dirgėla išskyrė integralumą. „Kad žodžiai ir darbai būtų vientisi, kad veiksmai atlieptų tam tikrą stovėseną, ji būtų pagrįsta veiksmais. Tu gali nesutikti su tam tikra vertybine konkrečia pozicija, bet jeigu asmenybė yra integrali, tuomet gali pasitikėti“, – aiškino jis.

Tam tikrą valstybės brandą, kai ji yra savarankiška ir savivaldė, P. Dirgėla metaforine prasme pavadino karalyste. Bet ta karalystė, V. Bartninkas pastebėjo, nėra specifinė.

„Jis tarsi nurodo ir kalba apie Mindaugo karalystę – tolimesnės valstybės paveldėtą statusą. Idėjine, vertybine prasme, tai jam yra brandos valstybė – bendruomenė jau turi tam tikrą savo savarankiškumą, yra pati savo sprendimų lėmėja, tokiu būdu jinai yra kažkas daugiau negu vien tik žmonių susirinkimas bet kurioje vietoje. P. Dirgėlos manymu, mes vis dar turėtume būti karalyste, bet ne ta prasme, kad turėtume karalių, o kad išlaikytume tą brandą, kurią kadaise mums davė Mindaugo Lietuva“, – aiškino filosofas.

Literatų gatvėje atidengtas bareljefas Petro Dirgėlos „Karalystei“


Maži laimėjimai veda į didelius pralaimėjimus

V. Bartninkas neabejojo, tai vertingos pamokos dabarties žmonėms: „Tarsi gyvename kitais laikais, kitomis aplinkybėmis, bet mūsų rūpesčiai ir vargai yra tie patys – vis dar „kalamės“ su stipresniais kaimynais. Klausimas, ar reikia nulenkti galvą ir parduoti trąšas, ar pakelta galva stovėti už savo poziciją? Ar yra gerai kovoti už kitų žmonių laisvę, ar vis dėlto geriau apsirūpinti savo materialinę gerovę? Šitos dilemos, šitie klausimai tokie patys, kokie buvo kilę istoriniams veikėjams iš įvairiausių laikotarpių.“

Visais laikais yra aplinkybių, kurios vilioja, sukuria klaidinantį saugumo jausmą, tačiau maži laimėjimai, V. Bartninko įsitikinimu, veda į didelius pralaimėjimus.

„P. Dirgėlos sugebėjimas parodyti, kaip viskas persipina, kaip susikuria tinklas – ypatingas. Visi sprendimai kaupiasi, susideda vienas iš kito, ir staiga valstybė tampa kažkuo kitu – ne preke, kuria gali prekiauti, parduoti ar mainyti. Rašytojas parodė, kad mes nuo šito negalime pabėgti, kol nelaikysime savęs karalystės vertais žmonėmis. Kol tai neįvyks, tol ir kankinsime save šitais klausimais“, – paralelę išvedė V. Bartninkas.

Paklaustas, ar neįvyktų pokyčių, jei skaitytume ir cituotume ne George Orwell „Gyvulių ūkį“, o atsisuktume į savo kūrėjus ir čia ieškotume pavyzdžių, V. Bartninkas prisipažino, kad jam, dirbančiam su filosofine literatūra, ypač liūdna dėl to, kad neskaitome to, ką patys parašome.

Nėra pokalbio

„Lietuvoje yra nusistovėjęs stiprus dalykas – nėra pokalbio. Visi rašo tik sau, bet nebando kalbėtis su aplinkui esančiais žmonėmis, juolab, kad tos idėjos yra vertos diskusijų. Tu gali nesutikti, gali prieštarauti. Galbūt P. Dirgėla turi valstybės koncepciją, kuri nepatinka, gali su ja nesutikti, bet tas nesutikimas nėra išreiškiamas viešai. Kritika nėra formuluojama, į tokius dalykus žiūrima asmeniškai, norisi visiems būti pačiais geriausiais“, – įžvalgomis dalijosi filosofas.

Pasak jo, yra ir kita aplinkybė, kodėl P. Dirgėlos kūriniai nėra visuotinai populiarūs – autorius rašė sudėtingai, jo veikalai ne kiekvienam įkandami. „Tai ne populiarioji literatūra, kur tu gali atsisėsti ir per vakarą perskaityti. Čia reikia dirbti su savimi, sutelkti dėmesį, sugebėti mąstyti skaitant – tai nėra lengva literatūra, tai labiausiai ir trukdo jį įsisavinti. P. Dirgėla pripažintas autorius, laikomas labai svarbiu, gavęs Nacionalinės kultūros ir meno premiją, bet aš manau, jis buvo ir išlieka labai siauro rato profesionalų, ekspertų skaitomu tekstu“, – pažymėjo V. Bartninkas.

Patrauklesniu autoriumi, tęsė jis, P. Dirgėlą galbūt padarytų tai, jei apie jo kūrinius nebūtinai kalbėtume kaip visumą, bet atkreiptume dėmesį į tam tikrus vaizdinius, išsakytas idėjas, argumentus ar metaforas. „P. Dirgėlos labai turtinga kalba, gilios įžvalgos, manau, kad mes galime ne vien tik aptarinėti jo literatūrinę, idėjinę pusę. Galbūt tai ir būtų tas tiltas, kuris leistų mums jį labiau įsisavinti“, – pasvarstė filosofas.

Literatų gatvėje atidengtas bareljefas Petro Dirgėlos „Karalystei“


Pilies ir karūnos motyvai

Literatų gatvę papildžiusiame bareljefe galima įžiūrėti pilies kontūrus, karūnos motyvą, skirtingų religijų simboliką, kurią gaubia baltų kosmologinė visatos samprata.

„Bareljefo idėja susijusi su prieš kelis metus Dirgėlai kurtos atminimo plokštės koncepcija. Naudojau panašią simboliką, kurią rašydamas epą savo piešiniuose–schemose vaizdavo pats autorius. Grafikos išraišką transformavau į bareljefą, simbolizuojantį Karalystės kaip visumos ir harmonijos jungtį“, – pasakojo bareljefą sukūręs dailininkas Gediminas Šibonis.

„Karalystė“ – kaip gera šachmatų partija, daug yra užkoduota. Pilnas, prasmingas tekstas, kiekvienas žodis yra gyvas ir savo vietoj. Dirgėla rašė iš pašaknų, tas ir jaučiasi, tas ir traukia. Ir jo fantazijos man prie širdies. „Karalystė“, o ir kiti Petro kūriniai, traukia savo tikrumu, kviečia sugrįžti prie jo knygų“, – sako renginį epo ištraukomis įgarsinęs aktorius Vytautas Rumšas.

***

P. Dirgėla gimė 1947-aisiais Žvaginiuose, Klaipėdos raj. Rašytojas vasario 21 dieną būtų šventęs 75 metų jubiliejų. Įdomi detalė – ilgus metus rašytojas savo gimtadienį minėjo būtent vasario 10-ąją. Nesusipratimą lėmė gimimo liudijime įsivėlusi klaida. Mirė 2015-aisiais, Vilniuje.

1965–1972 m. VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1970–1972 m. „Gimtasis kraštas“ redakcijos, 1972–1973 m. ir 1975–1976 m. Lietuvos kino studijos darbuotojas. 1990-1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1972 m.

Pradžioje kūrė drauge su broliu Povilu Dirgėla, maždaug nuo 1981 m. – vienas. P. Dirgėla sostinės Tuskulėnų gatvėje gyveno ir kūrė 1982–2015 metais, iki pat mirties.

P. Dirgėla buvo apdovanotas Simono Daukanto premija (1989), Lietuvos rašytojų sąjungos premija (2003), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (1997), Už literatūrinės raiškos simfoniškumą romanų cikle „Karalystė“ P. Dirgėla 2003 metais pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Garsiausi autoriaus istoriniai romanai: „Kūlgrinda“, 1984, „Joldijos jūra“, 1987–88, „Anciliaus ežeras“, 1991.

Ciklą „Karalystė“ sudaro: „Benamių knygos“, 1997, „Ceremonijų knygos“, 2002, „Vilties pilnųjų knygos“, 2003, „Alibi knygos“, 2004.

P. Dirgėla yra išleidęs novelių apysaką „Mažas vaikelis su senelio lazda“, 1982, eseistikos kūrinių: „Vėtrungiškoji dalia“, 1986, „Minijos žemė“, 1988, „Tranų pasaulis“, 1990, „Gyvenimo intriga“, 2001

Išleido romanus „Begalybės riba“, 2003, „Alibi knygos“, 2004, apsakymą ir romaną „Arklių romansai“, 2005, novelių rinkinį „Jauno faraono vynuogynuose“, 2008. Kūrinių išversta į anglų, lenkų, latvių, rusų ir kt. kalbas (išversti ir skaitomi 10 kalbų).