Jurgis Mačiūnas – „Fluxus“ diktatorius, laiką pralenkęs kūrėjas ar „menas visiems“ idėjos autorius?

Meno tyrinėtojai kalbėdami apie Jurgio Mačiūno asmenybę šiandien vis garsiau pabrėžia, kad jis neabejotinai turėjęs utopinės visuomenės svajonę, kurioje menas – gyvenimo būdas. „Fluxus“ judėjimo tėvu vadinamo menininko veikla, anot jų, „deformavo sustabarėjusį meno pasaulį.“ Žmonių protus mąstyti įvairiau provokuojantis kūrėjas siekė įrodyti, kad meną galima rodyti bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokia forma. Kūrybingus žmones į bendruomenes burdavęs J. Mačiūnas po savęs paliko nemažą palikimą.

Visi gali žaisti, kurti meną

Tai, kad „Fluxus“ judėjimo atlasus braižiusio, meno ir gyvenimo teritoriją išplėtusio kūrėjo galvoje susigulėjo tokia mintis, esą idėjos gali būti konceptualusis menas – vien to, anot menotyrininkės Laimos Kreivytės, yra daug. Visgi, pripažįsta ji, meno lauke nuveikta kur kas daugiau.

„Fluxus“ judėjimas, anot L. Kreivytės, buvo tarsi pastanga išjudinti suvokimą, kas tai yra menas.

„Kad tai nėra elitistinis dalykas – visi gali žaisti, kurti meną, perdirbti viską, ką tik susigalvoji, tai gali būti linksma ir žaisminga. J. Mačiūnas yra perdirbęs... mišias (yra surengtų „Fluxus“ mišių aprašymas). Manau, visiems pravartu pasisemti tokio mąstymo žaismės, gyvenimo džiaugsmo“, – sakė L. Kreivytė, Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) rodomos parodos „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“ kuratorė.

2021-aisiais menininkui J. Mačiūnui būtų sukakę 90 metų, o „Fluxus“ judėjimas skaičiuotų 60 gimtadienį, nors dėl tikslios jo pradžios ar pabaigos datų nėra griežtai sutariama.

„Buvo įdomu pasižiūrėti ne tik istoriškai (ką, aišku, galime padaryti, nes turime originalią kolekciją), koks ryšys su dabartimi, su Lietuva. Kas vyko ne tik Niujorke, bet ir kitur, kaip aktualizavosi J. Mačiūno idėjos, kaip jos buvo susijusios su Lietuvos nepriklausomybe. J. Mačiūnas su Vytautu Landsbergiu buvo klasiokais, 1966-aisiais jie pradėjo susirašinėti. V. Landsbergis įsijungė į fluxinę veiklą, pasiūlė savo idėjų, surengė „Fluxus“ akciją tuometiniame Pedagoginiame universitete su studentais. Atgavus Nepriklausomybę kaip tik ir buvo daugiausia „Fluxus“ žaidimų“, – pažymėjo L. Kairytė.

„Fluxus džinai“

Parodoje, tęsė ji, galima pamatyti Kęstučio Grigaliūno, Redo Diržio bei Kazio Venclovo „Fluxus popiežių“ (2000), čia J. Mačiūnas stovi kaip popiežius, taip pat yra Akademinio pasiruošimo grupės – Mindaugo Ratavičiaus ir Giedriaus Kumetaičio „Fluxus džinai“.

„Du kineskopuose įsikūniję „Fluxus džinai“ – V. Landsbergis ir J. Mačiūnas. Paralelės šiek tiek užkabina tą atgarsį, atsiritusią bangą, sujudėjusią Nepriklausomybės laikais, susipynė meno ir politikos pasakojimai“, – sakė kuratorė.

L. Kreivytė atkreipė dėmesį į parodos pavadinimą „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“, ir užbėgdama už akių iškart patikslino, kad jame nėra įsivėlusios klaidos.

„Būtent biografika. Tai nėra tik J. Mačiūno biografija, nors jis yra pagrindinis herojus. Menininkas studijavo daug dalykų: architektūrą, meno istoriją, taip pat ir grafiką – grafinį dizainą. Būtent J. Mačiūno grafika tapo skiriamuoju „Fluxus“ bruožu: jis apipavidalino leidinius, J. Meko žurnalo „Film Culture“ numerius, kitiems menininkams darė katalogus (Yoko Ono parodai yra sukūręs įspūdingą, didžiulį katalogą), kitų menininkų raidinius dizaino darbus; Grafika susipynusi su biografija“, – į žodžių žaismo skambesį ragino įsiklausyti menotyrininkė.

Ji pažymėjo, kad parodoje nėra skirties tarp meno kūrinio ir realaus dokumento. „Iškabinti J. Mačiūno pasai – viename jų matyti, kad pats sau darėsi nuotrauką. Gyvenimo chronologiniai įvykiai surašyti paties J. Mačiūno, kartu rodomi grafiniai darbai, „Fluxus“ leidybos tarybos sudarytas laikraščio titulinis puslapis, – vardijo parodos eksponatus pašnekovė ir pridūrė, kad tarp jų ir atkurtas, žaismingas objektas. – J. Mačiūnas kūrė absurdiškų patirčių, viena tokių – žaisti stalo tenisą su kiauromis raketėmis. Jos kreivos, su didžiule skyle.“

Skirtingų „imperijų“ valdytojai

Su pastebėjimu, kad J. Mačiūnas tarsi kiek yra užgožtas Jono Meko asmenybės, L. Kairytė nenorėjo sutikti, anot jos, abu kūrėjai „valdė skirtingas imperijas.“

„J. Mekui pasisekė ilgiau gyventi, kol žmogus yra tarp mūsų – tęsia darbus, sulaukia ir teisėto įvertinimo, pagarbos ir dėmesio tai veiklai. J. Mekas buvo avangardinio, nepriklausomo kino tėvas, rūpinosi išsaugojimu, sklaida, rodymu; J. Mačiūnas įkūrė „Fluxus“ judėjimą, rengė koncertus, pasirodymus, įvykius, performatyvius veiksmus, parodas. Jie užėmė tarsi skirtingus veiklos laukus“, – sakė ji.

J. Mačiūno ir „Fluxus“ reikšmė dailės istorijoje, menotyrininkės manymu, nė kiek ne mažesnė nei J. Meko kino istorijoje.

„J. Mekas sukūrė poetinę dienoraštinę dokumentiką – savo individualų balsą nepriklausomame mene. J. Mačiūnas – „Fluxus“ pokštaujantį stilių. Kad jie bendradarbiavo – mums svarbus dalykas, nuo to tik įdomiau. Parodoje kaip tik rodomas J. Meko sukurtas filmas apie J. Mačiūno gyvenimą. Tarp kitko, nors ir skirtingų charakterių asmenybės, jie vienas kitą veikė – J. Meko sūnus Sebastianas prisimena, kad tėvui J. Mačiūnas darė įtaką muzikos pasirinkimams – jam patikusi baroko muzika, italų kompozitoriaus Claudio Monteverdio kūriniai. Negalėčiau pasakyti, kuri asmenybė didesnė – jie abu dideli“, – konstatavo menotyrininkė.

Neretai kalbant apie „Fluxus“ judėjimą jo idėja priskiriama J. Mekui. Vis dėl to, kaip pastebėjo L. Kreivytė, kino avangardistas „Fluxus“ dalyvavo tik fragmentiškai. „Pats savęs beveik nelaikė fluxsistu. Jeigu peržvelgt „Fluxus“ antologijas, tarp „Fluxus“ menininkų J. Meko pavardės nėra. Kūrėjai bendradarbiavo kaip panašių idėjų turintys žmonės, kaip lietuviai – vienas kitam padėdami“, – apie kolegišką bendradarbiavimą kalbėjo L. Kreivytė ir pažymėjo, kad kiekvienas šių menininkų sugebėjo įsirašyti į istoriją nekopijuodami vienas kito, sukurdami savo formatą.

J. Mačiūnas gimė 1931-aisiais, Kaune. Į klausimą, ar gimimo vieta galėjo nulemti kūrybinį menininko potencialą, suformuoti asmenybę, L. Kreivytė negalėjo atsakyti vienareikšmiškai, – galbūt. Iš Kauno J. Mačiūnas išvyko būdamas jaunas – 1944-aisiais su tėvais pasitraukė į Vokietiją, kur trejus metus lankė lietuvių gimnaziją.

„Sunku bandyti nuspėti ar nujausti paties miesto įtaką. Galbūt tokiame amžiuje didesnį poveikį turi šeima. Tėtis architektas, mama – baleto šokėja. J. Mačiūnas buvo ligotas, su seserimi būdavo Šveicarijoje, gydėsi sanatorijose. Tuo metu jam, vaikui, be jokių nuskausminamųjų išpjovė apendicitą! Tokie dalykai galbūt labiau paveikia nei gyvenamoji vieta. Kaunas – modernus ir šiuolaikiškas miestas, tuo metu – sostinė. Visgi, po Kauno atvykus į Niujorką, dar kitoks poveikis – industrijos ir mastelio. Niujorko J. Mačiūno gyvenime daugiau. Netgi Vokietijoje yra rengęs „Fluxus“ koncertus. Tačiau to nepriklausomo, prasimušančio, besikuriančios valstybės Kauno pėdsakas galbūt įsirašė, kas gi pasakys“, – samprotavo L. Kreivytė.

Laiko dimensija – įsiklausymui

J. Mačiūnas turbūt pats nenumanė, kad su savo idėjomis jam pavyko „peršokti“ laiką. Laikas, anot L. Kreivytės, įdomiai veikia. Vienas dalykų, kurį rūpėjo parodyti ir šioje parodoje, L. Kreivytės teigimu, – laiko dimensija, kuri buvo svarbi ir Johnui Cage'ui, sukūrusiam kūrinį „4'33” – jame nėra nė vienos natos, tik tyla, skirta įsiklausyti.

„Kaip mes skaičiuojame laiką, kaip jį suvokiame? Parodoje yra kūrinys „Pavėlinti Naujieji metai“ – menininkai sugalvojo, kad Naujus metus reikia atšvęsti per Velykas! „Fluxus” tebėra aktualus, tokiu bus visą laiką. Gyvenimo tempas intensyvėja, daugiau reikalaujama iš žmogaus, kad jis būtų efektyvus, aktyviai dirbtų. Žmonės pervargsta, perdega, praranda sugebėjimą džiaugtis, neranda laiko laisvalaikiui, sau patinkančiai veiklai. Tam ir reikalingas išlaisvinantis, juokaujantis, visko pernelyg rimtai netraktuojantis požiūris. Kita vertus, nepasakysi, kad J. Mačiūnas ant visko nusispjovęs, jis buvo politiškas menininkas – yra suskaičiavęs kokie genocidai vyko pasaulyje, kas kiek išžudęs“, – daugialypiškumo svarbą pabrėžė L. Kreivytė.

Tarp „Fluxus“ menininkų, J. Mačiūno bendražygiai: Henry Flynt, Ben Vautier, Dick Higgins, Yoko Ono, George Brecht. J. Mačiūnas, anot L. Kreivytės, tarsi jungiamoji grandis. Paprašyta išskirti labiausiai mačiūnišką kūrinį, ji paminėjo iš išorės ne iškart identifikuojamą autoriaus darbą. Jame esą nėra atpažįstamos grafikos, bet tai yra pasakojimas, parodantis, kaip galima kurti legendą paremta tikrove.

„Jame rašoma, kad 1976-aisiais kažkas nusamdė italų mafiją, besigviešiančią Soho, menininkų gyvenamojo kvartalo, kurio idėjos autorius ir buvo J. Mačiūnas. Nusamdyti banditai turėjo jį sumušti už nesumokėtą elektrą. Gerai, kad tuo metu menininkė atidarė duris, taip jis išliko gyvas, bet prarado akį. Šią istoriją J. Mačiūnas atpasakojo gan žaismingai, norėčiau, kad lankytojai atkreiptų dėmesį į šį biografinį pasakojimą, paremtą faktais, į kuriuos jis pats pažvelgė menininko žvilgsniu“, – kalbėjo L. Kreivytė.

Visą laiką grynino idėjas

J. Mačiūnas mirė būdamas vos 46-erių, pakirstas onkologinės ligos. Galima tik įsivaizduoti, kiek daug šis menininkas būtų sukūręs, jei gyvenimas jam būtų suteikęs tokį šansą...

„Be jokios abejonės! Bet iš kitos pusės, jis buvo tiek įsijautęs į meninę kūrybą, tiek daug dirbo, gal iš dalies dėl to ir sudegė, neturėjo laiko skleistis... Galva pramušta idėjų, buvo plačių pažiūrų, atviras žmogus. „Fluxus“ laikomas vienu iš tų judėjimų, kuris buvo atviriausias – niekas nesigilino, kas ką veikia ar kokios yra orientacijos. Nors pats J. Mačiūnas mėgo spręsti, kas „Fluxus“, o kas ne. Jis buvo diktatoriukas, sudarinėjo sąrašus, jo manymu, netinkamus išmesdavo, irgi žinomas jo pomėgis. J. Mačiūnas visą laiką grynino idėjas, stengdavosi apibrėžti, kas tai yra „Fluxus“, palaikė gyvybingumą. Nepaisant to, kad „Fluxus“ idėjos labai gyvos ir iki šiol inspiruoja menininkus, istoriškai tas judėjimas ir pasibaigė su J. Mačiūno mirtimi“, – įsitikinusi L. Kreivytė.

Paklausta, kokį J. Mačiūno gyvenimo faktą galima būtų pavadinti lūžio tašku, L. Kairytė sakė, kad to padaryti, ko gero, nėra įmanoma – menininko gyvenimas vieni sukrėtimai: „Kodėl jį inspiravo vieni ar kiti dalykai? Tai lėmė žmonės, su kuriais jis susipažino, mokslai, kuriuos jisai baigė. Mums, lietuviams, įdomesnis faktas – J. Mačiūnas su Almu Šalčiu įkūrė AG galeriją, ji kurį laiką veikė. Galbūt pats svarbiausias dalykas – buvo jo supratimas, kad vis dėlto neužtenka burti menininkus, daryti kažką kartu, o reikia bandyti visa tai kažkaip įvardinti, įrašyti į istoriją. Bet visų svarbiausia – jo kūrybinė energija, demokratinis požiūris, kad menas visgi turėtų būti suprantamas ir prieinamas visiems, kad kiekvienas galėtų jį įsigyti.“

Kiekvieną vasario savaitgalį (nuo vasario 4 d.) specialiu meno maršrutu „SU-MENĖK“ nemokamai kursuojančiu autobusu galima nuriedėti aplankyti ir Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) rodomos parodos „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“, kuri bus rodoma iki vasario 21 d.