Viskas yra žaidimas, net ir gyvenimas
Paklaustas, ar nejaučia spaudimo ir įsipareigojimo iš bienalės parvežti „Auksinį liūtą“ po to, kai jį laimėjo šiuolaikinės operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ autorės – Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė – menininkas sakė, kad veikiau jaučiasi pagerbtas ir dėkingas už „šį mandatą.“
„Tai erdvė, kurią kuriame visi – aš esu nedidelė to dalis, nešu plytą tam pastatui – man patikėta misija. Nėra taip, kad esu įpareigotas... Taip, aš jaučiu atsakomybę, suprantu lūkesčius, bet manau, kad mano kaip kūrėjo misija yra ta, kad visi suprastume: viskas yra žaidimas, net ir gyvenimas, nėra ko prarasti. Mano pasiūlymas yra labai rizikingas! Kompetentinga komisija turbūt irgi atsakingai nusprendė, kad būtent tokiu ėjimu galima rizikuoti – einu all in, rizikuoju, tikiuosi, kad man pavyks tą įtampą išlaikyti. O laimėti? Neturiu dėl to rūpintis, ne taip tai veikia. Tai yra ir politiniai dalykai, ir kiti. Tai man, iš kitos pusės, kaip tik visos rankos atrištos, galiu daryti tai, ką noriu – daug laisvės“, – apie įsitraukimą kalbėjo R. Narkus.
Kaip jau yra žinoma, Venecijos bienalei numatytas menininko projektas „Gut Feeling“ – kompleksiškas kūrinys, balansuojantis tarp realios ambicijos pakeisti pasaulį, antrepreneriaus užmojų, humoro ir fikcijos. Šiame projekte R. Narkus, bendradarbiaudamas su menininkais, mokslininkais, vietiniais Venecijos gyventojais ir smulkiuoju verslu, ketina įsteigti funkcionuojantį kooperatyvą. Lankytojas pateks lyg į kinų kvartalą ar kaimelį, kuriame vyks tikra menamo produkto gamyba – bus perdirbinėjamos invazinės jūržolės.
Būtent šios invazinės jūržolės iliustruos kultūrų maišymosi procesą. „Keista, kai sakai: štai tu augale, esi invazinis, nors mes jį atvežėme, neatkeliavo šiaip sau – konteineriai atgabenti laivais. Mes kalbame apie Wakame, rytuose garbinamą jūržolę (Undaria pinnatifida). Iš verslo pasaulio daug investuojama į jūržolių maisto industriją, tai irgi yra tam tikra panacėja – pamaitinti pasaulį. Ką reiškia būti invaziniu? Venecijoje šį augalą vadina kinietiška žole (nors augalas ne kinietiškas, bet sutampa su kiniečių kapitalo plėtra Venecijoje). Kuriame receptūrą, kaip tas jūržoles perdirbti, bandysime įdiegti į vietinių restoranų meniu. Kultūriškai svetimą maisto idėją, kuri neegzistuoja toje kulinarinėje tradicijoje“, – koncepciją nupasakojo R. Narkus ir pridūrė, kad instaliacijos dimensija – tarp funkcijos ir fantazijos.
Reikia naujos logikos
Šį sumanymą, regis, drąsiai būtų galima būtų pavadinti ir verslo modeliu, bet tai visgi meno projektas? „Jis, visų pirma, yra meno projektas! Ant sienos šiuo metu parašyta: „Visi yra menininkai, tačiau tik menininkai tai žino.“ Nežinau, kas yra menininkas, ir toliau nenoriu to žinoti. Kai man užduodavo klausimą, kuo tu nori būti užaugęs – aš nežinojau, kad noriu būti menininku. Kai buvau aštuonerių, svajojau, kad būsiu teisininkas, bet aš įsivaizdavau, kad tai yra kovotojas už teisybę“, – pasakojo R. Narkus.
Menininkas tikino tikįs, kad yra teisybė ir tiesa, bet ji „labai užpainiota ir paslėpta.“ „ Aš pats bandau ją išsiaiškinti, tam pasitelkiu nuojautą. Viso paviljono tikslas – pamatyti už visų verslo, politinių procesų, logiškų argumentų, kartais ir iracionalių sprendimų slypinčią prasmę; suprasti, kad mums reikia naujos logikos. Tuo pat metu kovoju savo vidinę kovą, kaip ir mes visi – tarp vartotojiško pragmatizmo, noro gyventi geriau. Aš esu tos pačios ekonominės sistemos dalis, man atrodo, kad mano, kūrėjo, darbas ir dominanti sritis – atskleisti mechanizmus, kaip yra kuriami troškimai“, – sakė pašnekovas.
Visiems suprantamas kūrėjo kelias: kūrybos nebūtų be gyvenimo, ir priešingai, – gyvenimo be kūrybos. Tačiau ne kiekvienas menininkas imasi atspindėti realią aplinką, kiti gi labiau linkę pasinerti į fantazijų pasaulį ir jame visiškai užsidaryti. Visgi tikrovė įvilkta į perkeltinę prasmę užduoda žiūrovui uždavinį – ką menininkas norėjo pasakyti? Tarkim, minėtasis projektas, kuris bus rodomas Venecijos bienalėje – duotuoju atveju, netgi visai gali patikėti, kad tai yra verslo planas, kad tai tikra.
Fantazija, anot kūrėjo, taip pat svarbi, bet į ją tikino žiūrintis praktiškai, kaip į įrankį, skirtą išplėsti etines ar moralines dimensijas. „Mums labai reikia fantazijos, kad galėtume įveikti ekonominę logiką. Menininko diplomatinė misija – kurti jungtis tarp skirtingų visuomenės grupių, kurti tas erdves, kur gali susitikti skirtingos pažiūros. Tokia siekiamybė... bet kartais meno kūrinys kaip tik tampa santykių aiškinimosi aikštele, kur reikia aptarti įvairius dalykus, ginčytis. Labai gerai, kad mes nesutariame. Kompromisas nebūtinai yra geriausias atsakymas“, – nebetęsė kalbos R. Narkus.
Kompromisas nėra geriausias atsakymas, – klausiamai pakartoju menininkui išsprūdusią mintį. Chm, visgi esame įpratę galvoti kitaip... Projekto „Gut Feeling“ aprašyme yra sakinys, kuris teigia, kad šiuo kūriniu bus „ieškoma prieštarų ir įtampų visuomenėje...“ Pirmoji sakinio dalis labai atpažįstama, tarsi apibrėžianti susiklosčiusią dabartinę situaciją. Visgi antroji jo pusė „nusodina“ – tų įtampų bus ieškoma visuomenėje „veikiamoje progreso idėjos“. Šito kaip tik ir trūksta, dabar vyrauja ne progreso, o greičiau destruktyvumo, regreso elementas. Galbūt būtent todėl sunkiai prieinamas tas kompromisas? R. Narkus atkreipė dėmesį, kad tai ir yra demokratijos paradoksas – priešingos idėjos, anot jo, kaip tik plečia akiratį.
Kartą atradęs – vėl ieškai
Menininkai linkę į savo kūrinius sudėti filosofinio užtaiso, tačiau ar įmanoma pasiekti kito žmogaus smegenis per meno kūrinį, kažkokių tiesų į jas „prikapsėti“? R. Narkus pastebėjo, kad klausimas, ar tarp menininko, ir to kito, kuris eina jo vedamas juntamas bendradarbiavimas, yra amžinas.
„Kūriniai yra tam tikra terpė. Kaip ta terpė tave paveiks, pats kūrėjas dažnai irgi negali atsakyti. Kūrinys truputį yra tokia... juodoji skylė, ten veikia visai kita fizika. Priklauso nuo to, su kuo tu esi, su kuo ateini. Matau labai daug kūrinių, tikrai nėra taip, kad visi patinka. Labai retai atrandu kūrinių, kurie paliečia. Kartą tai atradęs vėl ieškai, bet tai neatsitinka taip dažnai. Dėl to reikia visiems nusiraminti: ne visi meno kūriniai vienodai visiems patinka, ne visiems vienodai ir turi patikti – viskas gerai“, – kalbėjo R. Narkus.
Tačiau dažnai menininkams kliūva už tai, kad savo kūriniais jie prašauna kažkur „pro šalį“, ir negana to, šį nesuprantamą meną siūlo giliai analizuoti.
Gaila, kai pats save suvalgai
Sugrįžtu prie anksčiau išsakyto R. Narkaus teiginio – menininkas turi pareigą. Ar ją pajusti gali kiekvienas kūrėjas, o gal tai veikiau išskirtinumas? Atsakydamas R. Narkus pasitelkė metaforą:
„Yra daug akmenų, gali prie vieno jų prieiti ir paklausti – ar tu jauti pareigą? Čia panašiai, vienas jaučia, kitas – ne, ir tu nieko nepadarysi. Kartais tas, kuris nejaučia pareigos irgi atlieka savo misiją. Supranti, kad ne viskas yra apie pareigas ir atsakingą požiūrį. Visi negali jausti pareigos, bet aš – jaučiu. Mielai jos nejausčiau, bet... Nemanau, kad tai padaro mane kažkuo geresniu ar išskirtinesniu už tą, kuris to nejaučia. Jisai taip pat gali augti, būti be tikslo“, – tikino R. Narkus.
Anot jo, ne ką mažiau svarbu suprasti, kad neprivalome vykdyti kažkokių misijų. „Nuo ko ir pradėjome pokalbį – esą būtinai reikia kažką gyvenime pasiekti ir padaryti. C'mon, chill-out“, – laisviau žvelgti į gyvenimą ragino pašnekovas ir pridūrė, kad jeigu visi lipsime per galvas ir bandysime padaryti kuo daugiau – taip neišeis. Reikia rasti erdvės džiaugtis buvimu, paprastu žiūrėjimu į dangų, suprasti, kad tai brangu ir vertinga.
Dabar žodis „vartotojiškumas“ – ant bangos. Pretenzijų dėl to, kad per daug visko vartojame nemąžta. Tačiau jeigu atsitiktų taip, kad visiškai nebenorėtume nieko turėti, tiesiog taptume gamtos dalimi, ar vis vien būtume vartotojais? Galbūt tai neišvengiamas žmogiškumo bruožas... Problema, R. Narkaus manymu, slypi tame, kad tiesiog nebegalime įsivaizduoti kitokio gyvenimo. „Atrodo, kad kitaip gyventi neįmanoma. Nuolat to bandydavau perklausti savęs. Dabar atsakymą žinau, bet jo nesakysiu“, – paslaptingai pritilo menininkas.
Bet juk tai itin svarbi žinutė, – spaudžiu pasidalinti įžvalga. „Geroji dalis ta, kad visi jį žinome. Galime įsivaizduoti tą tikrovę šiek tiek kitokią... Nieko nesakau, dabar mes gyvename geriausias savo dienas, daug dalykų darome teisingai. Noras ieškoti ir atrasti yra susijęs su vartojimu, tai yra ciklas. Gaila, kai pats save suvalgai“, – išmintingą tiesą atskleidė R. Narkus.
R. Narkus gimė 1983 m., Vilniuje. Vilniaus dailės akademijoje baigė fotografijos ir medijos meno bakalauro bei magistro studijas, vėliau tęsė studijas Sandberg institute Amsterdame. 2017 m. metais surengė asmeninę parodą Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, 2015 m. jo kūriniai buvo eksponuoti Juliette Jongma galerijoje Amsterdame, 2014 m. asmeninė paroda surengta Tenderpixel galerijoje, Londone. Dalyvavo ir tokiose grupinėse parodose kaip XII Baltijos trienalė, V Marakešo bienalė, ViennaContemporary bei kitur. R. Narkus yra eksperimentinės inžinerijos stovyklos “eeKūlgrinda” organizatorius, „Autarkia“ menininkų dienos centro steigėjas bei patafizinio instituto Vilniuje įkūrėjas. 2014 m. Lietuvos kultūros ministerija R. Narkų apdovanojo Jaunojo menininko prizu už reikšmingus pasiekimus vizualiųjų menų srityje.
