Tačiau konkrečios biografijos ir buities detalės visada pereidavo dvigubą ugnį – ne tik degimo krosnies, bet ir fantazijos. Todėl dailininkės sukurtos figūrinės kompozicijos, dekoratyviniai pano, intrjero ir eksterjero keramika pasižymi pakylėtumu, romantišku tikėjimu meno ir vaizduotės galia. Čia susijungia realus gyvenimas ir pasakų pasaulis, iš kurio tiesiai į parodą leidžiasi septyniasdešimt žydrųjų paukščių.

Septyniasdešimties metų gyvenimo kelią ir intensyvų kūrybos procesą apibendrinanti O. Kreivytės-Naruševičienės paroda taip ir pavadinta – „Žydrosios paukštės beieškant“. Tai tik ketvirtoji personalinė keramikės paroda, nes menininkė pasižymi ne tik pavydėtinu darbštumu, bet ir nepaprastu reiklumu sau, atsakomybe prieš jos kūrybos vertintojus ir žiūrovus.

Neabejotinas keramikės darbų ryšys su liaudies menu yra ne tik tiesioginės patirties, bet ir rimtų klasikinės formos studijų rezultatas. Šia linkme skulptūriškai mąstančią keramikę kreipė ir profesorius Juozas Mikėnas, negailėjęs laiko konsultacijoms. Lietuvių keramikos patriarchas Liudvikas Strolis, kuris nuoširdžiai domėjosi ir vertino buvusios studentės darbus, taip rašė pirmosios jos personalinės parodos kataloge: „Jos kūriniai yra labai paprastų formų, žmogiški, visiems suprantami ir sykiu meniški“.

Vėlesni skulptūriniai darbai tampa vis labiau apibendrinti, žmonių figūros įgauna iškilmingos statikos ir rimties: moteris, sėdinti su vaisių krepšiu ar vaiką apglėbusi močiutė savo monumentalumu labiau primena didingus kalnus ar uolas nei gyvąją gamtą. Čia išryškėja ir menininkės polinkis į telkiančią formą – ne tik atskirų jos dalių sukauptumą, bet ir savotišką magnetizmą, kitų kūnų pritraukimą. Ji ne tik grynina formą iki tobulo vientisumo, bet ir ieško joje judėjimo, plėtimosi, sklaidos galimybių. Dailininkė mėgsta daugianares kompozicijas, o abstrakčius elementus dažnai grupuoja į svotiškas šeimas.

Ankstyvojoje dailininkės kūryboje tas figūrų suaugimas į vieną buvo dar ryškesnis. Moters ir vaiko su paukščiais vaizdinys ilgainiui išsivysto į kompleksišką formų pasaulį, kur susipina žmonės, gyvuliai, buities rakandai. Šeima kaip didelis glėbys, apglėbęs vaikus, bites, linus, puodus, tai savotiška procesija, kurios veikėjai neša, augina, dalija, joja, važiuoja, dainuoja, meldžiasi, laukia. Klasikinė formą išgryninanti ir nuo buitiško konkretumo apvalanti tradicija skulptūrą dažnai paverčia alegorija ir nurodo simbolines vertes.

Žvelgiant į dekoratyvinę kompoziciją „Užuovėja“ net negali pasakyti, ar figūrą iš šonų gaubiančios formos – milžiniški delnai, ar giria, ar tiesiog apibendrinta plastinė forma, sudaranti foną ir išreiškianti globos idėjas. Formos išlaisvinimas, jos sklendimo erdvėje fiksavimas leido sukurti ir nepaprastai išraiškingus paukščius – kurie taip pat gali būti augalai, figūros ar bangos. Plastikos daugiareikšmiškumas išlaisvina vaizduotę, tačiau po išorine laisve juntama tvirta klasikines pamokas išmokusios menininkės ranka.

Be neoklasicistinės tradicijos atgarsių, rodančių tvirtą vakarietiškos kultūros pagrindą, parodoje išryškinamas ir liaudiškasis jos keramikos elementas. Tačiau ir liaudiškumas čia suvokiamas moderniai, kaip tam tikras archainis erdvinis kodas. Neatsitiktinai vieni ryškiausių liaudiškos tematikos O. Kreivytės-Naruševičienės darbų – dekoratyviniai pano „Aukštaitija“ bei „Šventė“ ir monumentalūs architektūrinių formų koplytstulpiai.

1982-aisiais sukurtas dekoratyvinis pano „Iš pašto istorijos“, kur kiekvienai naujai pašto gabenimo priemonei (pradedant balandžiais, baigiant laivais, lėktuviais ir palydovais) skiriamas atskiras paveikslėlis, savo fragmentišku komponavimu labiau primena šiuolaikinę kompiuterio ikonų dėlionę ekrane.

Būtent ši skirtingų laikų jungtis O. Kreivytės-Naruševičienės keramikoje ir daro ją įdomią bei aktualią. Mitinį klasikos laiką, kalbantį apie amžinąsiais vertybes, menininkė sulydė su istoriniu laiku, kuriame atsispindi skausmingi bei svarbūs tautos ir žmogaus gyvenimo įvykiai. Todėl ši paroda – tai molyje užrašyta kelionė paskui vaikystės debesį, vaizduotėje virtusį Žydrąja paukšte.

„Aktualioji kultūra“, sekmadieniais 9.05 val. (kart. 18.05 val.)