Kalbama apie Vilnių ir vilniečius

„Į parodos kuriamą pasakojimą įtraukėme Vokiečių gatvės gyventojus. Esame dėkingi jiems už laiką ir paskolintus parodai objektus. Siejame šitą parodą tiek su muziejaus susikūrimo vieta, tiek plečiame akiratį, žiūrime į platesnius horizontus – į visą gatvę, pasitelkę ekspertus tų sričių, kurias norime pažinti“, – parodos pristatymo spaudos konferencijoje sakė R. Antanavičiūtė.

Viktorija Kurienė, viena parodos kuratorių, istorikė, tyrinėjanti daugiausiai XX a. istoriją akcentavo, kad paroda yra ne tik apie Vokiečių gatvę ir jos gyventojus, bet ji gali būti aktuali kiekvienam vilniečiui – kalbama apie Vilnių ir vilniečius.

„Parodoje pamatysite, kaip Vokiečių gatvė atrodė iki Antrojo pasaulinio karo, kaip ji pasikeitė per karą, po karo, kaip keitėsi gyventojai, kokia kalba skambėjo“, – sakė ji.

Žydiškąjį Vokiečių gatvės aspektą tyrinėjusi istorikė Jurgita Verbickienė pastebėjo, kad pati sudėtingiausia šios gatvės istorija – žydų bendruomenės susikūrimas nuo XVII a. pr. Šiandien būtent ta dalis yra mažiausiai pažįstama. Bet pasakius A, norisi pasakyti ir B – ką ši paroda reiškia, kaip ji galėtų inspiruoti kitus? Pati paroda – tai bandymas į jį atsakyti: kur aš gyvenu, kas sudaro supančią aplinką. Tokių istorijų yra ne viena, tikėkimės, kad pavyko jas atkurti. Norisi pakviesti suprasti aplinką“, – kalbėjo J. Verbickienė.

Ji atkreipė dėmesį į parodoje eksponuojamą rašytojo Marcelijaus Martinaičio spintą, sumeistrautą iš rašytojo Icchoko Mero baldų.

Lankytojų taip pat laukia nuotraukos, garso ir vaizdo įrašai, neišlikusių gatvės pastatų maketai ar iliustracijos bei išskirtiniai eksponatai, kurių kitur nepamatysi. Tarp jų – archeologų rasti stikliukai iš Vilniaus Didžiosios sinagogos vitražo,identiškos Vokiečių gatvės durys – jos įdomios, nes, anot J. Verbickienės, mena naujakurius – pasakoja gatvės ir asmeninę, tam tikros grupės istoriją. Taip pat galima pamatyti XIV a. valgytų figų ir vynuogių (!) likučius ar Vilniaus budelio kalaviją.

Foto: DELFI / Julius Kalinskas


Kodėl Vokiečių gatvė?

Vokiečių gatvės pavadinimas kildinamas iš „vokiečių miesto“ – erdvės, į kurią XIV amžiuje pradėjo keltis į Vilnių atvykę daugiausiai vokiečių kilmės pirkliai ir amatininkai. Teritorijos, kurią istorikai vadina „vokiečių miestu“, ir Vokiečių gatvės ribos nesutampa – „miestu“ šiandien vadinamas aplink vieną seniausių Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčią susikūręs kvartalas. Pati gatvė ėmė klostytis kiek vėliau.

Ilgainiui jau pačioje gatvėje įsikūrė daugiausiai vokiška Vilniaus liuteronų bendruomenė. Vėliau, gavę valdovo privilegiją, čia ėmė kurtis ir žydai. XIX amžiuje ši miesto erdvė tapo miesto komerciniu centru, o po Antrojo pasaulinio karo pasikeitė ne tik gyventojai, bet ir pati gatvės erdvė – Vokiečių gatvė ne visada buvo tokia plati, kokią ją esame įpratę matyti šiandien.

Vokiečių g., Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.


Istorikui Povilui Andriui Stepavičiui vienas įdomiausių aspektų – šios gatvės ištakos.

„Kodėl ji vadinasi Vokiečių gatve, o ne kitokia? Archeologijos mokslų atstovų dėka, dėl visų jų padarytų tyrimų galima atsekti šito kvartalo pradžią. Sėdime senesnėje Vokiečių g. pusėje, kur ir seni namai išlikę, žinoma, kad šioje vietoje žmonės gyveno nuo XIV a. trečiojo ketvirčio, apie jų buitį galima sužinoti – eksponuojame keletą archeologinių radinių, kurie liudija, kad ten gyveno amatininkai, žmonės, kurie užsiiminėjo prekyba. Žinoma ką jie valgė, ką mėgo, kuo smaližiavo. Šitas Vokiečių gatvės pavadinimas aptinkamas nuo XVI a. pradžios, neabejotinai yra siejamas su tuo, kad šioje vietoje daugiausiai gyveno vokiečių pirkliai, vienas iš tų retesnių atvejų, kad paliko pavadinimas ir išliko iki pat šių dienų, keitėsi, bet grįžo prie originalaus gatvės pavadinimo“, – kalbėjo jis.

Foto: DELFI / Julius Kalinskas


Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininką dr. Martyną Jakulį ypač sudomino Pirmojo pasaulinio karo metai, kai okupacinės vokiečių valdžios atstovai žvelgdami į šitą gatvę bandė Vilniuje surasti buvusius vokiškus pradus.

„Jie tada kalbėjo, kad yra akivaizdu, kažkada čia buvo vokiška tvarka, viena iš pirmųjų mūrinių gatvių, kuri visiškai išsiskyrė iš daugiausia medinio Vilniaus, kartu su nostalgija žvelgė į tą laikotarpį, kai šitoje gatvėje gyveno iš vokiškų kraštų atvykę žmonės. Kita tema, kuria teko giliau domėtis – liuteronų bendruomenė, be kurios Vokiečių gatvė dabar būtų neįsivaizduojama. Jeigu paklaustumėte, kas labiausiai asocijuojasi su Vokiečių gatve, daugelis atsakytų – evangelikų liuteronų bažnyčia. Vėlgi, šitoje parodoje aktualu kaip erdvės keitėsi, Vilniaus gaisrai, bet kartu ir patys žmonės, kurie gyveno ir kūrė, iki pat XX a. vidurio. Šitoje gatvėje gyvenę liuteronai, ėję į pamaldas – kalbėjo vokiškai. Eksponuojamas raštiškas palikimas dar prisideda prie šitos gatvės kaip multikultūrinės erdvės vaizdo“, – neabejojo M. Jakulis.

Foto: DELFI / Julius Kalinskas


Komercinis Vokiečių gatvės „veidas“

Istorikė Aelita Ambrulevičiūtė sakė, kad XIX a. būtų galima apibūdinti kaip civilizacijos amžių: „Atitinkamai visa Vokiečių gatvė įgyja visiškai komercinį pobūdį – iki pat Antrojo pasaulinio karo vyksta pagrindinė miesto prekyba: bankai, kavinės, restoranai, keli viešbučiai, daug daug stambių ir smulkių pirklių parduotuvių.“

Architektė Eglė Matulaitytė prisipažino ruošdamasi šiai parodai uždavusi daug klausimų istorikams, vienas jų – kas yra svarbiausia kalbant apie Vokiečių gatvę?

„Iš visų diskusijų išsirutuliojo parodos architektūra. Pagrindinė ašis tampa atvira, tuščia erdvė, tokia ir yra Vokiečių gatvė. Tarp didelių fasadų tuščias plotas skirtas viešajai erdvei – su suoliukais, medžiais ir praėjimais... O už spalvotų fasadų slepiasi daugybė istorijų, daugybė temų, tikiuosi, kad jas pavyko papasakoti“, – vylėsi E. Matulaitytė.

Apie gana trumpą Vokiečių gatvę Vilniuje kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti. Šiandienos vilniečiams Vokiečių gatvė yra tokia sava, kad veikiausiai retas susimąsto, kodėl ši gatvė vadinasi būtent taip, kada ji atsirado ir kaip keitėsi jos kasdienybė.

Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6) paroda veiks iki liepos 3 d.