Plečiant pažinimo ribas
Naujausioje ekspozicijoje J. Aničas ir toliau plėtoja kūryboje jam svarbią stebėtojo temą, kurią perteikia pasitelkdamas kasdienius objektus, jiems suteikdamas žmogiško pavidalo formų.
– Kuo skiriasi menininkas - stebėtojas nuo kuriančiojo „savame kiaute“, – pasiteirauju skulptoriaus.
– Koks kūrinys iš Jūsų pareikalavo visai ko kita, nei yra įprasta buvo lig tol kuriant? Turiu mintyje įgūdžius, jėgas, suvokimą...
– Dar studijų metu kūriau instaliacijas iš pamiškėse ir apleistuose fabrikuose surinktų daiktų, jų fotografijų. Pagrindinė kūrybos medžiaga buvo jau pagaminti pramoniniai objektai. Vėliau, po studijų, įsirengiau nedideles dirbtuves. Įsigijau įrangos metalo apdirbimui. Tai buvo lūžio momentas, nuo kurio pasikeitė mano darbo metodai ir, galiausiai, pats požiūris. Pradėjau pats kurti objektus. Ieškojau modelių, kuriuos galėčiau išdidinti, – paprastai skulptūriškai, kai iš mažo objekto pagaminama didelė skulptūra. Taip atsirado drabužių kabliukų serija. Gilinausi į metalo plastikos, suvirinimo technologijas.
– Iš pažiūros, Jūsų kurti skulptūriniai objektai atrodo kaip pasyvūs dabarties stebėtojai, tačiau suteikia žiūrovui galią tapti aktyviu praeities vertintoju ir ieškoti koreliacijų su šiandienos pasauliu. Kokia žiūrovo reakcija yra svarbi, norima, ar išvis į ją nekreipiate dėmesio?
– Žinoma, reakcija yra svarbi, juk mano darbai kontekstualūs. Man įdomus dialogas su žiūrovu.
– Parodoje Jūsų darbai kalba ir aktualia masinės produkcijos vartojimo tema. Kritikuojama masiškumo sąvoka, esą žmogus vartoja ne tik daiktus, bet ir naujienas, žinias, medijas. Pastaroji pozicija šiandien tampa vis reikšmingesnė. Žmogus, vartojantis, bet nekuriantis, tampa bevardžiu tos pačios masinės gamybos produktu, pasmerktu pasimesti minioje... Ko norėtumėt, kad rytoj būtų kitaip – kūryboje, gyvenime? Ko labiausiai laukiate?
Lankstant, virinant plieną
– Baigėte skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje – kaip atėjo supratimas, kad norite darbuotis meno laukuose ir dirvonuose? Vaikystėje jutote norą kurti?
– Savo darbuose jungiate įvairias skulptūros meno kalbas. Dirbate instaliacijos, tūrinių objektų ir fotografijos srityse – kokia veikla labiausiai mėgiama, ką veikiant džiaugiasi širdis? Be ko negalėtumėte gyventi?
– Dabar daugiausia dirbu su metalu. Lankstau, virinu plieną. Turiu neblogas dirbtuves. Į mane kreipiasi kolegos skulptoriai su klausimais ir užsakymais. Esu laimingas kurdamas ir dirbdamas pagal specialybę.
***
J. Aničas gimė 1987 m., 2011 m. baigė šiuolaikinės skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2014 m. - įgijo skulptūros magistrantūros diplomą. Aktyviai pristato savo kūrybą užsienyje ir Lietuvoje – yra surengęs penkias personalines parodas bei dalyvavęs apie trisdešimtyje grupinių parodų. Tarptautinėje meno mugėje ArtVilnius’13 J. Aničas atstovavo Vilniaus dailės akademijos parodų salei „Titanikas“ ir buvo apdovanotas geriausio jaunojo menininko prizu.
J. Aničo paroda „Niekas neprisimena jo vardo“ galerijoje (AV17) veiks iki kovo 3 d.
