Žinomiausi jo romanai – „Visas gyvenimas“ ir „Tabakininkas“. Pirmasis 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, antrasis taip pat neliko nepastebėtas – 2018 m. nominuotas „Europese Literatuurprijs“ literatūros premijai, ekranizuotas. Lietuvoje R. Seethalerio romanus leidžia „Baltos lankos“, o iš vokiečių kalbos juos verčia Rūta Jonynaitė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Gera žinia: netrukus pasirodys ir trečioji autoriaus knyga lietuvių kalba – romanas „Laukas“. Na, o autoriaus gerbėjai ir skaitytojai iš arčiau su rašytoju R. Seethaleriu susipažinti galės ir specialiame „Knygų savaitės“ susitikime – nuo vasario 14 d. LRT Mediatekoje bus galima peržiūrėti Berlyne vykusį dviejų rašytojų pokalbį: Robertą Seethalerį kalbino rašytoja Lina Ever.

Belaukiant naujojo romano ir susitikimo „Knygų savaitėje“, kviečiame daugiau sužinoti apie „Lauką“, ypatingą autoriaus santykį su kalnais ir gimtąja Viena.

Apie romaną „Laukas“

Jei mirusieji galėtų atsigręžę pažvelgti į savo gyvenimą, ką jie papasakotų gyviesiems? Ar tai būtų istorija, o gal vienos akimirkos, kokio nors jausmo, kokio nors jaudulio prisiminimas? Tokie klausimai kyla skaitant naujausią lietuvių kalba išleistą R. Seethalerio romaną „Laukas“ (išleido „Baltos lankos“, vertė Rūta Jonynaitė).

Iš seniausios Paulštato miestelio kapinių dalies, daugelio vadinamos tiesiog Lauku, velionys jo gyventojai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Vienas gimė, įniko lošti ir mirė. Kitas tik dabar pagaliau suprato, kuri akimirka nulėmė jo gyvenimą. Viena prisimena, kad vyras visą gyvenimą laikė jos ranką savojoje. Kita turėjo šešiasdešimt septynis vyrus, tačiau mylėjo tik vieną. O dar vienas galvojo: reikėtų kada nors iš čia ištrūkti. Bet neištrūko, pasiliko.

Tai knyga apie žmonių – jaunų, senų, turtingų, vargšų – gyvenimus, kiekvieną vis kitokį, bet ir susijusį su kitais. Tie gyvenimai ir pasakotojų balsai susilieja į miestelio romaną, iš jų susideda vienos bendruomenės žmonių, kurie ten gyveno, mylėjo, dirbo, gedėjo ir mirė, sambūvio paveikslas.

„Paulštato nerasite nei Vokietijoje, nei Austrijoje – jis visiškai pramanytas. Ir sykiu aišku, kad jis egzistuoja. Visur. Juk miestas – tai pirmiausia žmonės, o ne gatvės. Tuos žmones ir stengiuosi apčiuopti, aprašyti. Tokių ar panašių žmonių yra visur“, – apie naująjį savo romaną sako R. Seethaleris.

Apie kalnus

Romano „Visas gyvenimas“ pagrindinis veikėjas Andrėjas Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą – tai jo jėgų šaltinis, jo namai. Egeris – nekalbus žmogus, todėl, nusprendęs pasipiršti mylimajai, jos vardą įžiebia kalnuose. Savo namus jis palieka tik vienąkart – pašauktas kariauti Antrajame pasauliniame kare, o grįžęs supranta, kad net atokiausią kalnų slėnį jau spėjo pasiekti šiuolaikinio pasaulio ženklai.

Tai skaidrus pasakojimas apie paprasto žmogaus gyvenimą, jo stiprų ryšį su gamta ir gebėjimą susitaikyti su vienatve, joje atrandant paguodą ir gyvenimo grožį.

Pats autorius sako, kad kalnai jam nesvetimi, tačiau pažinęs juos suprato, kad jie gali būti ir baisūs, ne vien romantiški.

„Kalnus aš pažįstu, esu austras. Austrai kalnus pažįsta – nesvarbu, ar jie iš Vienos, ar iš Tirolio. Mane jau dvejų metukų tėvai tempdavosi slidinėti – į sniegą, ledą ir šaltį. Kalnai man patinka, bet jaučiu jiems baimingą pagarbą. Jų nereikėtų romantizuoti. Kas tikrai pažįsta kalnus, žino, kad jie gali būti ir pavojingi – šalti, kieti, lediniai. Tai ne vien grožis.

Aš nešiojuosi juos su savimi. Man nereikia nuolat kopti į kalnus, kad įsivaizduočiau, kaip ten, viršuje, jautiesi. Snieguotą tylą, kurią patyriau vaikystėje, jaučiu dar ir dabar“, – pokalbyje su L. Ever apie savo santykį su kalnais pasakoja R. Seethaleris.

Apie Vieną ir vertimus

O štai romane „Tabakininkas“ pasakojama kitokia istorija: artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas.

Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Freudas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.

„Viena – mano gimtasis miestas. Ji kaip magnetas – gali traukti, bet gali ir atstumti. Mano santykis su Viena prieštaringas. Sakoma, kad ji labai graži, iš tiesų tokia ir yra, aš su tuo miestu jau nesipykstu, bet man jis kiek per gražus. Tam tikru požiūriu – pernelyg paviršutiniškas. O Berlynas visada atrodė didesnis, įdomesnis, laisvesnis ir šiurkštesnis. Kroicberge, kur gyvenu jau dvidešimt metų, iš karto jaučiausi gerai. Su Viena aš nebekonfliktuoju, man patinka ten nuvažiuoti. Bet ne visam gyvenimui“, – apie santykį su gimtuoju miestu pasakoja R. Seethaleris.

Paklaustas, koks gi jausmas rankose laikyti kita kalba išleistą savo romaną, sako, kad tai – jaudinanti patirtis.

„Kad nė nežinau, koks jausmas. Juk perskaityti negaliu. Bet tai ne svetimkūnis, tai – mano. Ir negaliu to nejausti. Žinoma, aš nesuprantu, kas ten parašyta, bet žinau: buvo žmogus, kuris skyrė daug dienų, savaičių, mėnesių, kad perprastų tą tekstą, suvoktų, įlįstų vidun, tarp žodžių, į sakinių gelmę. Tai labai jaudina. Labai geras jausmas. „Tabakininkas“ jau išverstas gal į trisdešimt kalbų, „Laukas“ – irgi į daug. O „Visas gyvenimas“ – daugiau kaip į keturiasdešimt“, – apie kitomis kalbomis pasirodančias savo knygas pasakoja rašytojas.