Trumputės istorijos-etiudai atskleidžia ne tik tuometį žymių žmonių gyvenimą, iliustruotą iškalbingomis nuotraukomis ir išsamiais istoriko Valdemaro Klumbio komentarais apie to meto realybę, bet ir subkultūras, nerašytas institucijų taisykles bei daugelį sovietų laikais, paskui ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų.

„Knygos sudarytoja R. Valantytė yra užsibrėžusi atskleisti visas spalvas, parodyti, kad tas gyvenimas buvo tikrai įvairus. Galbūt vieni jaučia nostalgiją, kiti gal pyktį ir nuoskaudą, kiti prisimena linksmai ir žaismingai“, – kalbėjo V. Maksvytė, sakydama, kad ši knyga tiks bet kokio amžiaus skaitytojui – tiek tam, kuris pats gyveno aprašomu metu, tiek tam, kuris gimęs jau po nepriklausomybės ir į tokius prisiminimus galbūt žiūrės kaip į egzotiką.

„Nėra tikslo kažkaip arba suidealizuoti, arba parodyti, kad buvo tik pilka ta kasdienybė: yra tikslas pritraukti, pažiūrėti į viską nuo to, kas buvo valgoma, iki to, kokia buvo muzika, ko buvo klausomasi“, – pasakojo literatūros ekspertė.

Laužytojai
Foto: Knygos viršelis

Pasak jos, ši knyga taip pat įdomi tuo, kad kalbant apie lūžio laikotarpį pasirinkta kalbinti ne dažniausiai tokiomis temomis kalbančius politikus, bet neformaliuosius laužytojus, kurie perversmą darė ne tiesiogiai, politiniais sprendimais ar mitingais, bet savo kasdieniais išgyvenimais, muzikos, džinsų pasirinkimu, savo sambūriais.

A. Ramanauskas laidoje „Delfi rytas“ užtikrino jokios nostalgijos sovietmečiui nejaučiantis: „Tai buvo siaubingi laikai. Liko šilti prisiminimai iš bendražmogiškų dalykų, kurie egzistuoja visuomet – net ir Gulage, net ir Aušvice buvo žmogiškų jausmų, dėl to išgyvenę žmonės prisimena tik tuos jausmus su nostalgija, bet laikmetis buvo siaubingas, aš ten grįžti nenoriu, o jei ten grįžčiau, tai tik tam, kad nušaučiau vieną ar kitą mokytoją. Greičiausiai visas“.

A. Ramanauskas kalbėjo, kad viskas tuo metu buvo vienoda ir pilka, o labiausiai iš sovietmečio jis kažkodėl prisimena žiemą. „Man taip susidėliojo kažkodėl. Nors ten buvo, aišku, ir vasarų, ir šiltų dienų. Nėra ten ką prisiminti – ten labai blogai buvo. Knygoje daugiau einama per mano irklavimo prizmę: turėjau garbės ir laimės užsiimti akademiniu irklavimu, dvi paskutines klases mokiausi sporto mokykloje-internate, po to – sovietinė kariuomenė. Nėra ten pasakoti, ten baisu, tuo labiau, kad aš jos ragavau nedaug – man pasisekė. Visa kita išdėstyta knygoje“, – sakė jis.

Būtent mokslai sporto internate įkvėpė ir garsiojo „Radioshow“ atsiradimą.

„Ten buvo, vadinkime, labai egzotiškų žmonių. Man, Vilniaus vaikui, pamatyti vienoje vietoje surinktus žmones iš provincijos, iš kurių labai daug buvo – bet ne visi – labai tamsūs žmonės... Jau tada mano pasąmonėje formavosi toks personažas kaip budulis“, – prisiminė jis.

Pasak A. Ramanausko, koreliacijos galima matyti ir šiandien.

„Mano atėjimas į internatą sporto mokykloje – mes gi buvome visoje klasėje keturi vilniečiai, o visi kiti iš provincijos – kažkuo panašus į dabartinį feisbukinį praregėjimą, kai staiga, tarsi burtų lazdelei mostelėjus, sakyčiau, kokiais 2014-2015 metais feisbuką atrado senės. Tai yra 65 plius, tos senos rusifikuotos žabos, kurios užsideda tuos bijūnus ant savo avatarų, buriasi į grupes. Staiga mes, lietuviai, normalūs žmonės, pamatėme, kiek idiotų gyvena šalia mūsų – ir tie idiotai yra ne tik iš kaimo, pilna ir Vilniuje tų senių, ir feisbukas yra šių dienų armagedono vardas. Mūsų laukia labai baisūs įvykiai, mūsų laukia kraujas, maras, išnykimas, ir visa tai yra gana greitai“, – savo nuomonę dėstė jis.

„Aš esu giliai įsitikinęs, ir tai yra lengvai įrodoma – reikia tiesiog sudėlioti datas ir pažiūrėti priežastinį-pasekminį ryšį – kad visa ta neapykanta, bulinimas, mobinimas, visi negeri dalykai, kuriuos turime šiandien, buvo užraugti, užstatyti sovietmečiu. Aš esu sovietinis produktas. Aš bulinau, stengiuosi to nedaryti jau, bet aš ne šventas. Bet pažiūrėkime į tas senes, kurios atrado feisbuką ir internetą plačiau paėmus – jos gi yra mano ir vyresnė karta <...> . Jos atsineša iš sovietmečio agresiją, gulagą, kalėjimą, ir būtų gerai jas išnaikinti, bet aš nežinau kaip“, – aštriai kalbėjo A. Ramanauskas.

„Tais laikais, sovietmečiu, ko gero, vienintelis luomas, kuris buvo neliečiamas, nekalbant apie komunistinę šlėktą, nomenklatūrą, bet profesinis luomas, kuriam buvo leidžiama daryti ką nori, kažkodėl buvo kalbininkai ir lietuvių kalbos mokytojos. Kas yra beveik tas pats. Tas buvo turbūt dėl to, kad sovietai, arba, vadinkime daiktus savo vardais, rusų fašistai, sąmoningai ugdė mumyse tokį tarybinį antilenkišką nacionalizmą. Tai skamba paradoksaliai, bet taip buvo. Ir išbujojo visa kohorta tų senių, kurie nusprendė, kaip mes turime kalbėti. Kitaip tariant, kalbajobai yra sovietijos produktas“, – pridūrė jis.

„Tiesa yra tai, kad daugybė žmonių, kurie sovietiniais laikais neturėjo tos teisės, užspaudė visa tai – gal ten buvo daug to pykčio, agresijos, nusivylimo, nesąmoningumo, nebuvo to suvokimo, kad galima ugdyti kritinį mąstymą, išvis, tai neegzistavo. Tad tos asmenybės, apie kurias kalbame, tos sistemos sąlygomis ieškojo kitų išeities kelių – nešiojo džinsus, klausė muziką, žiūrėjo į Vakarus, bet tai tikrai nebuvo didžioji dauguma“, – pasakojo V. Maksvytė.