Vienas įtaigiausių šių laikų menininkų parodą Lietuvoje ir Kaune pristato pirmą kartą.
„Williamo Kentridge'o kūrinių įtaiga slypi menininko gebėjime parodoje sukurti dalyvavimo įvykiuose atmosferą. Ekspozicijoje ne tik apžiūrime atskirus kūrinius, bet keliaudami menininko ir su juo nuo 2005-ųjų dirbančios scenografės Sabine'os Theunissen pasiūlyta parodos trajektorija patiriame iš įvairių žanrų kūrinių sukonstruotas alternatyvias mąstymo ir pasaulio matymo visatas“, – teigė kuratorė Virginija Vitkienė.
Savo studijoje kūrybinį procesą W. Kentridge'as pradeda nuo dvimačio statiško piešinio anglimi. Nutrindamas, papildydamas ir fotoaparatu fiksuodamas pokyčius, menininkas sukuria judančius paveikslus – vaizdo kūrinius ir ciklus, juos derina su režisuoto filmavimo scenomis, sluoksniuoja parodos erdvėje, papildydamas statiškais, kinetiniais, garsiniais objektais, iškelia dalį piešinių ant galerijos sienų ir laiptų, sukurdamas atviras ir intymias erdves kiekvienam žiūrovui.
1955 m. gimęs Johanesburge, advokatų pasižymėjusių ginant nukentėjusiuosius nuo apartheido šeimoje, W. Kentridge‘as studijavo politikos mokslus, vizualiuosius menus, aktorystę ir režisūrą. Toks išsilavinimas ir platus interesų akiratis, gyvenant ir kuriant kontrastingoje Pietų Afrikos aplinkoje, sąlygojo temų pasirinkimą: žmogaus teisės, rasinė ir turtinė nelygybė, revoliucijos, santykis tarp centro ir periferijos, tradicijos ir užribio, idealų ir juos gniuždančios kasdienybės.
Pats W. Kentridge‘as savo kilmę pristato šitaip: „Esu augęs kolonijinėje šalyje, Pietų Afrikoje, tačiau turiu žydiškas šaknis, Rytų Europos kilmę, su anglosaksiškuoju pasauliu sieja mokykla ir kalba, ir knygos, su Jungtinėmis Amerikos Valstijoms – populiariosios kultūros įtaka, jos filmai, muzika, televizija, susijęs (tolimiau) su Pietų Afrikos vidaus tradicijomis, todėl turėčiau pasakyti, kad mano kūriniai visada kalba apie benkartiškumą, apie netyrumą, apie skepticizmą gilios tradicijos atžvilgiu, apie suvokimą, kad jeigu esi už tradicijos ar jos pakraščiuose, turėtum su tuo dirbti produktyviausiai.“
Jis skeptiškas tapatybės meno ir tapatybės politikos atžvilgiu, todėl perspėja, kad turime būti atsargūs su tradicija – dauguma atvejų, tai yra išgalvoti konstruktai: „Mūsų akys ir smegenys yra sukonstruotos iš to, ką esame girdėję, matę, ką mums pasakė. Mūsų akys mato kitaip negu tų, kurie buvo prieš mus, žiūrėjo į pasaulį iš kito amžiaus.“
W. Kentridge‘ui nekelia pasitikėjimo istoriniai naratyvai, suteikiantys melagingą ramybės pojūtį, nukreipiantys mintis nuo nepatogių temų: „Turime suprasti skirtingas sukonstruotų nežinojimų formas, per kurias nuo mūsų tikslingai nuslepiami dalykai, istorijos, mums uždaromi priėjimai prie archyvų, sudeginami gėdingi faktai. Dar būna neišmanymas, susijęs su dalykais, kuriuos turėtume žinoti, jeigu būtume atlikę tikrą tyrimą, o ne tiesiog paprasčiausiai likę patenkinti pirmuoju lengvu atsakymu į kilusius istorinius klausimus.“
Atrodo, nėra medijos, kurios W. Kentridge‘as nenaudotų: nuo grafikos, tapybos, tekstilės iki videoinstaliacijų, filmų, performansų. Menininkas kuria judančius paveikslus, derina juos su režisuoto filmavimo scenomis, sluoksniuoja visa tai su statiškais ir kinetiniais objektais, garso instaliacijomis, dalį piešinių iškelia ant sienų ir baldų, kuria atviras ir intymias erdves žiūrovui, atlieka performansus pats, tapdamas personažu, aktoriumi, režisuoja operas, kuria jų scenografiją.
Ekspozicijos architektės Sabine‘os Theunissen pasiūlytoji parodos trajektorija veda per kelis muziejaus aukštus, įvairias patalpas, kur pasitinka iš skirtingo žanro kūrinių sukonstruotos alternatyvaus mąstymo ir pasaulio matymo visumos. Tokia scenografija geriausiai atspindi W. Kentridge‘ui būdingą įvykio kūrimo atmosferą ir leis patirti jo kūrybos daugialypumą.
W. Kentridge‘o darbų korpusas – ištisi mikropasauliai, jungiami į savotišką visatą. Tokia kūryba įtraukia bendradarbiauti įvairių sričių kūrėjus, sinchronizuoja jų matymą ir pastangas ieškoti geresnės savo ir žmonijos versijos. Šią atsikartojančią temą ir jos simbolius žiūrovas mato pačioje ekspozicijos pradžioje: ant muziejaus kiemelio sienų perkeltoje „Kauno procesijoje“ (Kaunas Procession).
Dažnai pradėdamas piešti anglimi, jis nutrina, papildo remarkomis ir korektūromis, palikdamas visus žymėjimus, nes jie statiškame piešinyje leidžia pajusti laiko dėmenį. Menininkas iš piešinių stopkadro technika yra sukūręs trumpametražių filmų seriją „Piešiniai projekcijai“ (Drawings for Projection) – jie bus demonstruojami atskiroje, specialiai įrengtoje filmų kabinoje, jų repertuaras keisis kas mėnesį. Integruota į M. K. Čiurlionio nuolatinę darbų ekspoziciją trijų dalių videoinstaliacija „Piešimo pamokos“ (Drawing Lessons) taps simboliniu didžiųjų meistrų dialogu ir net polilogu.
Didžiausia patalpa skirta penkių vaizdo projekcijų ir kinetinio objekto instaliacijai „Laiko atmetimas“ (The Refusal of Time). Tai menininko šedevras, atskleidžiantis jo mąstymo amplitudę ir naudojamų priemonių spektrą.
Kulminacija žiūrovo laukia trajektorijos gale. Specialiai muziejaus amfitetrinės auditorijos erdvei sukurta instaliacija „Tu, kuris niekad neatvykai“ (You Who Never Arrived). Iš keturių megafonų sklinda Philipo Millerio sukurta muzika, atliekama dviejų dainininkų – afrikiečio ir litvako. Auditorijos suolai ir sienos su langais bus padengtos piešiniais. Viena jų dalis – Pietų Afrikos kraštovaizdis, kita – apleistų, išvartytų paminklinių akmenų kompozicija, vaizdas iš Senųjų žydų kapinių Kaune.
Paroda Kaune veiks beveik visus metus, iki lapkričio 30-osios.
