Platų meno lauką įvaldęs Petras Rakštikas: viskas padėta ant žemės – reikia tik pasilenkti ir pasiimti

Petras Rakštikas – poetas, prozininkas, tapytojas, grafikas, skulptorius... Paklaustas, ar vienam žmogui duota ne per daug, kūrėjas šypsodamasis sakė, kad viskas padėta ant žemės – reikia tik pasilenkti ir pasiimti. „Gal kartais pavydas suima kolegas, kurie visą gyvenimą tik tapo, bet juk aš tokio nepastovaus charakterio!“, – sakė P. Rakštikas, atidaręs savo kūrybos parodą „Latifundai“ Šiaulių dailės galerijoje.

Terminas sutalpino kelis tūkstančius idėjų

P. Rakštikas jau metus yra pensininkas, tad dabar save vadina laisvu žmogumi: „Dabar galiu nebeidamas į jokią lažą, gyvendamas iš pensijos daryti tai, ką noriu. Dėkingas dalykas... Pusmetį aktyviai padirbėjau, parodą susirenčiau.“

Parodos pavadinimas „Latifundai“. Idėja, šitaip originaliai pavadinti ekspoziciją kilo P. Rakštiko sutuoktinei, filologijos mokslų daktarei Daliai Jakaitei.

„Ne aš sugalvojau, o mano žmona, filologė Dalia. Jos sugalvotas terminas iš Donaldo Kajoko knygos „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ tiko. Poetas neprieštaravo, pavadinome“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad po šiuo terminu sutilpo keli tūkstančiai idėjų, užuominų – tapybos, keramikos, piešinių. Na, o penkiolika metų užsiėmęs medžio skulptūra, P. Rakštikas prisipažino šiandien ją „užmetęs“.

Kaip ir poeziją – būdamas penktame kurse P. Rakštikas rašinėjo eilėraščius, o dabar tikino to nebedarąs.

„Filologas Stasys Tumėnas tuo metu buvo dekanas Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Vilniaus universitetas, Šiaulių akademija), inicijavo pirmąją mano poezijos knygutę, o vėliau niekados nerašiau eilėraščių – matyt, nereikia. Nesu nuoseklaus būdo žmogus, jeigu neįdomu, kam sėdėti per dieną? Nei tau smagu, nei skaitytojui. Pastovūs „mutavimai“ man prie širdies – keletą mėnesių aktyviai tapiau, šiandien pasižiūriu, savęs nepažįstu, tiesiog keitiesi, vis atrandi ką nors naujo“, – apie nuolatinį kismą kalbėjo kūrėjas, neseniai paminėjęs 66-erių metų sukaktį.

Dėl įvykusių pokyčių gali nustebti tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme. Į kokią pusę keičiasi P. Rakštiko kūrybinės manieros, ar tenka perdarinėti savo sukurtus darbus?

„Prie senų darbų nekišu nagų! Iš draugų surinkau savo kurtus medžio skulptūros darbus, pats praktiškai nė vieno neturiu... Aktorius Juozas Bindokas atnešė vieną medinukų, galvoju, negi čia aš dariau? Tiek metų praėjo, viskas radikaliai pasikeitė. Taip, keitiesi – vienoks užmingi, kitoks atsibundi, – juokavo jis. – Pasižiūrėjus į senuosius darbus matyti užuomazgos, kurios dabar akivaizdžios, tuo metu dar negebėjau jų išryškint, bet sulaukęs tam tikro amžiaus pamatai, kad tavo toks kelias.“

Baimė – ypatingai svarbus žodis, kurį nedaug kas nugali

P. Rakštikas neneigė, galbūt darant tą patį kokį penkiasdešimt metų ir vyksta tobulėjimas, bet asmeniškai jis, vos pajutęs, kad ėmė kartotis – meta užsiėmimą: „Ypač su lipdymu, padirbi mėnesį, pamatai „eina“ štampukai, tada numetu, griebiuosi kitko. Nuolatos kaitalioji veiklas, viskas spontaniškai: vieną dieną einasi kaip iš pypkės, kitą – tąsaisi, trainiojiesi.“

Su pastebėjimu, kad kūrėjai kartojimuisi junta tarsi kokią baimę, tad vis stengiasi ką nors naujo išrasti, P. Rakštikas sutiko, sakydamas, kad baimė – ypatingai svarbus žodis, kurį nedaug kas nugali.

„Kiekvieną kartą ėmęsis kitos veiklos patiri baimę, netiki, abejoji, terliojiesi keletą savaičių, na, bet vėliau įsivažiuoji, išeina kaži kas“, – pažymėjo jis.

Norint suorganizuoti parodą reikia paaukoti nemažai laiko, yra daug pasiruošimo, o kokią naudą tai duoda kūrėjui?

„Tai darbas, kurį darai, kuris patinka, o rezultatas – pasitenkinimas. Bet jau kitą dieną save kritikuoji. Anksčiau aptardavome įvykius su kolegomis, buvo ratas, o dabar visi kas sau... Viešo renginio metu pabendrauji ir sudie. Toks laikas, su amžiumi to nebereikia. Liko keli žmonės, su kuriais pašneki telefonu ar pasimatai. Negi lakstysi po renginius? Man nepriimtini pasirodymai, didelės kalbos, jos niekur neveda, kai jaunas galbūt – ieškai patarimo iš aplinkinių“, – samprotavo dailininkas.

P. Rakštikas tikino, kad kai jam pačiam teko rinktis profesiją, jokių abejonių neiškilo – iškart žinojo, kad rinksis menus. „Iš algebros vienuoliktoj klasėj turėjau pataisą, atsidūriau profesinėje mokykloje. Tapau tekintoju, o baigusieji raudonais diplomais (su pagyrimu) įstojome į aukštąsias. Nenorėjau rizikuoti, nestojau į Dailės akademiją (buvo dideli konkursai), neįstojimo atveju galėjai patekti į nelabai mylimą karo tarnybą“, – jaunas dienas prisiminė pašnekovas.

Baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, piešimo, braižybos ir darbų mokytojo specialybę atidirbo kaime, kiek priklausė anuo metu pagal paskyrimą.

Privalomo paskyrimo P. Rakštikas neprisimena su nuoskauda – gyveno kaime prie ežero. „Mokykloje reikėjo vesti darbų ir istorijos užsiėmimus. Darbų pamokoms jokių įrankių nebuvo, tai direktorius parvilko kaltą... su vaikais trejus su puse metų drožėme skulptūras. Pradėjau ir pats daryti, išmokau“, – patyrimą prisiminė kūrėjas.

Didžiąją savo karjeros dalį P. Rakštikas dėstytojavo: „Taip nuskilo, kad Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros profesorius Aloyzas Toleikis pasiūlė laboranto darbą, o jau po metų – tapau etatiniu dėstytoju. Trisdešimt trejus metus ten „atpyliau“, penkiolika – Kuršėnų meno mokykloje.“

Žaidimas tai kūryba

Į klausimą, kaip Šiauliuose gyvenasi menininkams, juk, kaip valdžios sluoksniuose teigiama, kultūros prieinamumas regionuose nėra pakankamas, P. Rakštikas atsakė juokdamasis.

„Pasijuokėme su kolegomis iš to save garbinančio Vilniaus, tarsi kokie išrinktieji genijai ten susirinkę – premijos, paraiškos, vardai... Vilnius, kartais liguistas su savo tokiu pasipūtimu. Visur yra žmonių, užsiimančių aktyviu kūrybiniu gyvenimu – profesionaliam lygmenyje. Paimkime, kad ir Dusetų dailės galeriją – tokios visoje Lietuvoje nelabai surasi – į Šarūno Saukos parodą autobusais suvažiavo pasižiūrėti iš Vilniaus. Dirba Alvydas Stauskas ( Dusetų dailės galerijos direktorius – aut. past.) ir padaro“, – pateikė pavyzdį Šiauliuose gyvenantis ir kuriantis menininkas.

Kalba vėl pasisuka apie P. Rakštiko parodą Šiaulių dailės galerijoje. D. Kajokas romane „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ rašo, kad latifundai – niekaip nepavadinami, nes žmonės jų nemato. Tiesa, vienas kitas esą retsykiais girdi. Parodos autorius su jais, ko gero, tikrai randa bendrą kalbą. Ką jie nori pasakyti, kokią žinią perduoti, – pasiteirauju.

„Nemoku jų kalbos, kiekvieną kartą darydamas nežinai, kas ten bus. Pasiimi, pasipaišai, bet kai reikia dirbti – neįsirašo į plastinę formą, gimsta Kvazimodas. Anksčiau kūryboje laikiausi natūralios figūros bruožų, dabar jos abstrakčios. Tiek tapyboje, tiek piešiniuose, tiek skulptūrinėje formoje. Kiekviena forma turi turėti savo akis, o ne žmogišką atitikmenį. Vaizduotė kuria, žaidžia, reikia nebijoti to žodžio – žaidimas tai kūryba“, – sakė P. Rakštikas.

P. Rakštikas (g. 1956) – poetas, prozininkas, tapytojas, grafikas, skulptorius. 1980 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, piešimo, braižybos ir darbų mokytojo specialybę. Nuo 1983 m. iki 2016 m. dirbo Šiaulių universiteto dėstytoju. Nuo 1996 m. docentas. Veiklos sritys: tapyba, grafika, skulptūra, keramika, fotografija, literatūra.

Surengė 40 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Išleido šešias knygas: „Letė: eilėraščiai“ (Šiaulių pedagoginis institutas, 1996), „Vėjas, lapas ir rakursas: miniatiūros“ (Šiaurės Lietuva, 2005), „Genys kala tylą: miniatiūros“ (Šiaurės Lietuva, 2007), „Pavenčių mailius: literatūrinės miniatiūros“ (Šiaurės Lietuva, 2016), „Musių dainos: miniatiūros“ (Šiaurės Lietuva, 2016), „Nuobodulio sirenos“ (Šiaulių universitetas, 2020).

Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) P. Rakštiko kūrybos paroda „Latifundai“ veiks iki vasario 5 d.