Ką nors praradome ar nieko?

„Sovietmečio modernizmo architektūrą vertinu kaip kokybišką. Visuomeniniai pastatai, kurie buvo kokybiškai suprojektuoti – išskirtiniai. Kodėl tą temą liečiu? Mūsų visuomenėje ta sovietinio modernizmo architektūra yra dažniausiai nevertinama, net ir specialistų. Ji siejama su politine santvarka, priespauda, asocijuojasi su neigiamomis emocijomis. Iškart įvyksta atmetimo reakcija, ne tik architektūrai, galbūt ir meno kūriniams, kurie buvo sukurti tuo laikotarpiu. Vertinama per kitą – ne kokybinę, bet pirminę (emocinę) politinės santvarkos priespaudos prizmę“, – aiškino architektas.

N. Tukaj manymu, dalis gerai realizuotų pastatų yra neįvertinti kultūros paveldo požiūriu. „Kilo mintis sukurti intrigą, klausiant, kas būtų, jei šių pastatų nebeliktų? Dūmų uždangos laikinai, bent keliolikai sekundžių sukuria aliuziją, kad pastato nėra, tad galima pasvarstyti – ką nors praradome ar nieko?“, – kėlė klausimą jis.

Norbert Tukaj
Foto: Asm. albumas


Vilniaus oro uosto pastatas, Kauno gatvėje stovintys Geležinkelininkų kultūros rūmai su aštuoniomis kolonomis, daugeliui žinomi „Kablio“ pavadinimu... šių ir kitų statinių tikrai nesinorėtų prarasti.

Tokio reikšmingumo objektus, N. Tukaj pastebėjimu, šiais laikais gana sudėtinga realizuoti. „Jie yra, belieka sėkmingai pritaikyti, o jei neatitinka poreikių – reiktų bent išsaugoti vertingąsias savybes“, – neabejojo architektas.

Visgi sovietinio modernizmo pastatai neretai apleidžiami, jų nepriežiūra priveda prie fakto – reikia griauti. Kaip gyvas priekaištas stovi ir Vilniaus sporto rūmai, su berželiais ant stogo.

Norbert Tukaj, fotografijų ciklas „Pasislėpusi architektūra“


„Finansiškai bet kurį pastatą yra patogiau nugriauti, vietoj jo pastatyti naują... Kai pastato amžius viršija trisdešimt ar penkiasdešimt metų – brangiau ir sudėtingiau jį išlaikyti arba pritaikyti. Tai esminis dalykas. Kodėl nenugriaunama? Neleidžia Kultūros paveldo registras, nes objektas turi tam tikrų vertingųjų savybių, kurios neatsiejamos nuo kultūrinio paveldo. Jeigu vertinti tik techninę būklę – paprasčiau sunaikinti, pastatyti naują. Bet naujas turbūt 90 proc. atvejų nebus geresnis, negu tas senas. Viskas priklauso nuo aplinkos, bet miesto centrinėje dalyje – neabejoju“, – kalbėjo N. Tukaj.

Įdomu tai, kad sovietmečiu statyti pastatai sutapatinami su režimu, tačiau to meto architektai, greičiausiai, niekuo nesusiję su politiniais judėjimais?

„Manau, čia tiesiog bendra tendencija, neišskiriant atskirų sričių: sovietmetis, priespauda, neigiama emocija. Vertinama, kad sovietmečiu nieko vertingo nebuvo sukurta. Suveikia, kaip ir minėjau, pirminis, emocinis vertinimas“, – dar kartą pažymėjo N. Tukaj.

Norbert Tukaj, fotografijų ciklas „Pasislėpusi architektūra“


Pastatas „gyvena“

N. Tukaj taip pat kviečia dar kartą įsižiūrėti ir iš naujo įvertinti kurortinės Neringos miesto architektūros unikalumą. Didžioji šiandien Neringoje stovinčių pastatų dalis buvo suprojektuota lietuvių kilmės architektų ir pastatyta XX a. antroje pusėje. Šio laikotarpio architektūra XXI amžiuje dažniausiai nėra laikoma itin vertinga, o Neringa – ne išimtis. Šią architektūrą N. Tukaj mato kaip subjektą gamtiniame ir kultūriniame kontekste, susidedantį iš skirtingų fragmentų ir detalių.

„Dalis statinių Nidoje neišliko, bet pristatyta naujų, yra ką pasižiūrėti. Sovietmečiu statytos didesnės poilsinės, dažniausiai gamyklų darbuotojams. Juodkrantėje pavyko užfiksuoti mažiau žinomų pastatų, džiaugiuosi, kad pavyko juos atrasti, visai netikėtai“, – pasakojo pašnekovas.

Norbert Tukaj, fotografijų ciklas „Pasislėpusi architektūra“


Architektūros istorikė Marija Drėmaitė yra pasakiusi, kad „apie architektūrą reikia kalbėti todėl, nes pastatai patys nekalba, o žmonės visgi nori žinoti daugiau nei mato jų akys.“ Fotografijose architektūrinį pasakojimą kuriantis N. Tukaj šiai minčiai pritaria.

„Stengiuosi parodyti to paties objekto atmosferą skirtingu dienos ar metų laiku, tada galima pamatyti, kaip pastatas „gyvena“, kaip keičiasi aplinkoje, laiko, šviesos kontekste. Tai daug vertingiau už vieną akimirką, kai pastatą pamatai praeidamas pro šalį – daugiau gyvenimo, tai man labai patinka“, – sakė jis.

Norbert Tukaj, fotografijų ciklas „Pasislėpusi architektūra“ Nidos meno kolonijoje


Padarius išvadą, kad tai, matyt, gali pastebėti tik fotografuojantis architektas, N. Tukaj ištarė kuklų „galbūt“. Tačiau pripažino, kad sukurti architektūrinį pasakojimą turint specialių įgūdžių – lengviau.

„Lengviau, nes supranti pačią architektūrą, jauti kontekstą, ypač jei fotografuoji miesto aplinkoje. Gamtoje truputį kiek kitaip – matai plačiau, daugiau visko, gali visapusiškesnę istoriją papasakoti, žiūrovo dėmesį atkreipti į daugiau dalykų. Galbūt paprasčiau, turint background'ą – pagrindą, tam tikrą patirtį“, – pasvarstė N. Tukaj.

Norbert Tukaj, ŠMC paroda "Reikėjo vakar"


Architektūros fotografijos žanras (ne)išplėtotas?

Su pastebėjimu, kad architektūros fotografijos žanras nėra labai išvystytas, mokykla ne tokia stipri kaip fotografų portretistų ar peizažistų, N. Tukaj sutiko, atsakydamas, kad tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje tokios institucijos, būtent šiai sričiai mokytis, kaip ir nėra.

„Profesionalai išmoksta vieni iš kitų, arba patys iš savęs. Dalis jų – architektai, fotografuojantys architektūrą. Nelabai buvo iš ko mokytis, dabar jau atsiradę... Bet kaip sritis, architektūrinė fotografija nėra tiek išnagrinėta, eksperimentų šiame žanre mažiau. Galbūt yra mažiau pastebima plačiosios publikos, tai pakankamai specifinė rūšis – nėra istorijos apie žmogų. Paprastam žiūrovui įdomiausia – gyvenimas“, – apie specifiką kalbėjo N. Tukaj.

Norbert Tukaj
Foto: Asm. albumas


Architektūrinė fotografija, atrodytų, labai techniška, šiuolaikiška, moderni, nors ir fotografuojami senoviniai pastatai.

Anot N. Tukaj, techniškumo pojūtį suteikia geometrinė tvarka. „Yra techninės dalies, tarytum pradžiamokslio – tam tikros kelios taisyklės, kurios ir architektūroje, ir fotografijoje – neišvengiamybė... Viena jų, pagrindinė – nuotraukoje pastato vertikalios linijos turėtų tokiomis ir išlikti. Taip, būna visokių kompozicijų, kurios leidžia to nedaryti, bet pastatą reiktų parodyti ne kreivą, šleivą, krentantį, o tokį, kokį ir matome – geometriškai statmeną, taisyklingą.
Akis mato vienaip, o fotografuojant išgauname kitokį vaizdą“, – šypsodamasis kalbėjo architektas, pastebėjęs dažną fotografuojančių klaidą.

N. Tukaj neprieštaravo teiginiui, kad architektūrinės fotografijos parodos taip pat rengiamos retai. Jis pasidžiaugė, kad 2019-ųjų pabaigoje, prieš pat pandemiją jam visgi pavyko paeksperimentuoti, surengiant parodą „Reikėjo vakar“ Šiuolaikinio meno centre (ŠMC).

„ŠMC pavyko eksponuoti didelio formato architektūrinę fotografiją. Buvo visai gera patirtis“, – sakė jis.

Virtualią N. Tukaj parodą galima aplankyti ČIA.