Savo kūryboje menininkė M. Gailiūtė pastaruoju metu atsigręžia į Kauno peizažus – stebi besikeičiančio miesto ir priemiesčių kasdienybę. Ši tema tapo ir pagrindine personalinės autorės parodos „Pilka“ dominante A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Kaune.
Spalvų netrūksta
Sakoma, kad pilka yra neutrali, subalansuota spalva. O Kaunas, – ar jis iš tiesų toks pilkas miestas, – teiraujuosi kaunietės menininkės.
„Didžiausias šiuo metu Kaunui skirtas projektas yra apie Šilainių mikrorajoną. Dažnai tapydavau įvairias miesto vietas, kur buvau laikinai, o 2016 metais pradėjau tapyti Kauno erdves, kuriose gyvenau tam tikrą laiką. Šilainių mikrorajone gyvenu nuo šešerių metų. Nuo 2018-ųjų išsikrausčiau gyventi į Žaliakalnį, dabar gyvenu pačiame miesto centre. Iš tikrųjų, ta pilka spalva lydėjo mane visą gyvenimą, kaip sakoma, užaugau betoniniame miegamajame mikrorajone. Šiuolaikinėje dailėje gali būti ir daug ryškių spalvų – kiekvienas dailininkas pasirenka. O pas mane spalvų – minimaliai. Taip pat tapybos procesas – lėtas, apmąstantis pasirinktus tapybai motyvus. Aplinkui daug spalvų. O tapyboje – atrodo, laikas sustabdomas“, – apie apsisprendimą tapyboje išnaudoti vienspalviškumą kalbėjo dailininkė.
Dailės kritikai pastebi, kad pasirinkusi vienspalviškumą autorė tarsi nori atsisakyti koloristinės tradicijos, ryškios ir grubios tapybos manieros. M. Gailiūtė pasakojo, kad atsisakiusi koloristinės tapybos jau senokai, esą taip yra lengviau gilintis į patį motyvą, erdvę. Daugiau spalvų, menininkės patikinimu, jai tapyboje kol kas netrūksta – vis dar įdomu, kiek su viena spalva galima nuveikti drobėje.
Savitą spalvą savo tapybos darbuose menininkė jau dedikavo ne tik Kaunui, bet ir Žagarės miesteliui. „2008-aisiais, nuo Žagarės miestelio projekto savo kūryboje apsisprendžiau tapyti monochromiškai. Norėjau nutapyti Žagarės senus pastatus, istoriją – tad spalvota tapyba jau nebetiko. Išrinkau Žagarei spalvą – melsvą – ir nuo tada apsisprendžiau tapyti viena spalva. Pabaigusi tapyti Žagarės miestelio projektą, 2012-aisiais išvažiavau į Vieną (Austrija), atrodė, kad galėčiau tęsti tą pačią mintį, bet Žagarės spalva visai netiko Vienai. Ilgai ieškojau kokia bus Vienos spalva. Galiausiai apsisprendžiau – buvo šilta ruda, kiek auksinė spalva – tokia ta Viena man pasirodė. O vėliau, 2015-aisiais, atsigręžiau į sau artimas erdves – tapiau kaimą. Spalvą šiai erdvei išrinkau pagal seną giminės nuotrauką – tamsiai rausvą. Vienai vietai – viena spalva“, – kūrybinę strategiją aiškino dailininkė.
Vilniui M. Gailiūtė spalvos dar nepaskyrė, nes, pasak menininkės, kad tai įvyktų, reikia kūrybinio atsidavimo, o galimybės pabūti šiame mieste ilgiau, tikino ji, dar neturėjusi.
„Gyvenau Vilniuje kokius tris mėnesius, ten buvau laikinai įsidarbinusi, tad tuo metu kūrybai net laiko nerasdavau. Tam, kad atrasčiau Vilniui spalvą – reiktų sudalyvauti menininkų rezidencijų programoje, ar simpoziume – kol kas tokios galimybės nebuvo. Gal kada ir Vilniui dedikuosiu kažkurią spalvą... Pavyzdžiui, pleneruose Palangoje, Bitėnuose, Paežeriuose galėjau daug laiko skirti kūrybai. Dabar gi daug laiko užima pedagoginis darbas, para galėtų išsiplėsti! Dirbu darželyje, taip pat mokau vaikus dailės privačiose pamokose, tai kai jau yra atostogos, tik tuomet galiu atsisėsti prie savo idėjų, įgyvendinti tai, ką jau seniai norėjau nutapyti“, – sakė ji.
Nors dailininkei patinka kurti atostogų metu, visgi čia iškyla ir kita problema. Dauguma menininkų, kad pragyventų dirba kitus darbus, o kūryba užsiima tik laisvalaikiu. Liūdnoji pusė?
„Kiekvienas renkasi, kaip jam patogiau, ar kokios susiklosto galimybės. Man patinka dirbti su vaikais. Tai daug jėgų, kūrybiškumo reikalaujantis darbas, tad kasdien į studiją tapyti ir neinu. Turi pradžioje būti susikaupimas, kad vienu metu galvotum tik apie kūrybą, turi būti kažkokia vidinė įtampa... Kartais vienu metu galiu daug nutapyti, bet būna taip, kad to daryti nenoriu kelias savaites. Man gerai taip, kaip dabar yra – galiu tapyti tai, ką noriu, – tikino menininkė. – Laisvu laiku nuo pedagoginio darbo stengiuosi gilintis į kūrybines idėjas, jas vystyti, plėtoti. Dailės pedagogo darbas neatitolina manęs nuo meno pasaulio – tai irgi yra kūryba.“
Rutinos nebuvimas... irgi rutina
Kalbėdama apie įkvėpimą, M. Gailiūtė neneigė, kūrybai reikalingas tam tikras nusiteikimas, dailininkiška rutina: „Bet rutinos nebuvimas irgi rutina. Nežinia, kada užsimanysiu tapyti. Kartais aplanko kokia nors idėja, kurios ilgai negali išmesti iš galvos. Dabar tapau paveikslą, kurio motyvą užfiksavau 2018-aisiais, bet vis dar neprisiruošiu jo nutapyti... Nuolat galvoju apie savo tapybos darbus, ką šiandien noriu nutapyti, ir nesvarbu, ar dirbu su dažais ant drobės, ar ne – viską fiksuoju tekstuose. O po pedagoginių veiklų, savaitgaliais, prisėdu prie savo tapybos darbų.“
Menotyrininkai M. Gailiūtės tapybos darbuose atranda romantiško simbolisto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dvasios. Ši paralelė, menininkės pasvarstymu, kilo, matyt, dėl lengvumo jos tapyboje, jautraus požiūrio.
„Prieš šią monochrominę seriją buvo daug žiūrėta, daug ieškota dailės istorijos pavyzdžiuose – kokios vienu ar kitu dailės laikotarpiu atsirado aliejinių dažų spalvos, technikos, kaip vienas ar kitas dailininkas kuria, kokiomis technikomis. Manau, kad M. K. Čiurlionio darbuose daugiau simbolizmo, aš galbūt irgi bandau užfiksuoti tai, kas yra žmogaus viduje, kažkas giliau. O ir pati jo tapybos technika – galbūt yra artima mano kūrybai. Mano darbuose nėra daug sluoksnių – dažai, ką užtepu – net balta drobės spalva persimato per skaidrų dažo sluoksnį. Stengiuosi „pataikyti“ ir patį potėpį ten, kur jis turi būti drobėje. Kartais mano darbus kiti palygina su grafikos atspaudais, kiti – su akvarele ar skiestu akrilu... Tačiau iš tiesų – šiuo metu tapau tik aliejiniais dažais. Prieš tapant, seniau daug piešdavau, eskizuodavau akvarele, tušu. Paskui buvo tikslas – kaip tą piešinio liniją ar lengvumą perkelti dirbant su aliejiniais dažais ir drobe. Dabar tikrai galiu sakyti, kad esu ištobulinusi savo techniką, tad kiekvienas, kas žiūri į mano tapytą paveikslą, tą piešinio, grafikos įtaką ir pamato“,– sulaukianti pačių įvairiausių palyginimų prisipažino dailininkė.
Paklausta, ar stengiasi įsiklausyti į žiūrovų nuomones ir interpretacijas, M. Gailiūtė pajuokauja – jeigu nepatarinėja, kad paveiksluose reikia daugiau spalvų – tada išklausanti.
„Prieš kelerius metus savo parodoje buvau nesurašiusi pavadinimų ir edukacijos metu vaikams pasiūliau sugalvoti pavadinimus mano darbams – sulaukiau labai įdomių idėjų! Vieno kūrybinio renginio metu pasakojau, kaip man yra svarbu spalva, ir tada vienas to krašto žmogus pasidalijo istorija, kaip jį veikianti konkreti spalva. Man tai buvo taip įdomu, tad tapydama tą miestelį nusprendžiau dedikuoti jo nupasakotą spalvą. O praėjusį rudenį menotyros ketvirto kurso studentai buvo apsilankę mano studijoje, patiko, turėjau galimybę padiskutuoti apie kūrybą, studijų laikus. Man svarbu, kad lankytojai ateina į parodas, prieina pakalbinti apie kūrybą, socialiniuose tinkluose pasižiūri mano tapybos darbus, paspaudžia patiktuką ties kokia nuotrauka... Manau, kad dailininkui atgalinis ryšys yra reikalingas“, – pažymėjo ji.
Trauką tapybai M. Gailiūtė prisipažino jutusi nuo mažumės, o ir kiek save prisimenanti, visada turėjusi ant ko piešti – ant stalo būdavo padėta dažų ir popieriaus.
„Pradinėse klasėse skatino piešti mokytoja, o ir vėliau besimokydama gimnazijoje sulaukiau palaikymo. Nuo penktos klasės po pamokų eidavau į Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą. Dvyliktoje klasėje buvo svarstymų stoti kitur, nes mokykloje buvau pasirinkusi sustiprintą ekonomikos pakraipą. Bet visgi pasirinkau tai, ką norėjau – dailę. Nors ir žinojau, kad tai nebus lengvas kelias, tačiau jutau – turėtų būti įdomu. Studijavau tapybą VDA Kauno dailės fakultete, kur baigiau bakalaurą ir magistrantūrą. Tai, ką kuriu – man iki šiol yra įdomu ir svarbu“, – patikino dailininkė ir pridūrė, kad tėvai į profesijos pasirinkimus nesikišo, apsisprendimams turėjo visišką laisvę, kaip ir kitos jos trys seserys. Iš jų – nei viena nepiešia, kiekviena yra pasirinkusi savo sritį.
„Giminėje iš tėčio pusės – turime garsų skulptorių, tapytoją, iš mamos – senelis gražiai piešdavo. Abi močiutės spalvas mokėjo suderinti rankdarbių raštuose. Šiuo metu dukterėčia ir sūnėnas yra ypač susidomėję piešimu, nežinau, kaip bus toliau. Gal kažkur meno genas ir yra giminėje“, – pasvarstė tapytoja.
Kūryboje – kol kas Kaunas
Kalbai pasisukus apie ateities planus, ir kitą miestą kūryboje, jo spalvą, M. Gailiūtė atviravo, dar nežinanti, kur link pasuksianti. „Dar nežinau, dar nenusižiūrėjau... Dar ir Kaune yra daug visko! Kai susirašiau dominančių objektų sąrašą, tai net nežinau, kiek dar metų reikės vien tik Kauno temą tapyti, – šypsodamasi sakė ji. – Čia daug įdomių motyvų, pasakojimų, pastebėjimų, pats miestas keičiasi. Pokyčiai kitus neramina, o man norisi užfiksuoti. Atrodė, ne kartą ir Šilainių tema, kurią analizuoju tapybos darbų serijoje „Miegamasis mikrorajonas“, kiek išsisėmė, bet medžiagos turiu prikaupusi dar nemažai, o kai važiuoju pro Šilainius – iškart sugrįžta tam tikra nostalgija šiai vietai, vėl noriu šį rajoną tapyti. Tad kol kas mano kūryboje – Kaunas. Taip, norėtųsi ir kitą vietovę tapyti, bet tam reikia pakvietimo dalyvauti rezidencijoje, simpoziume ar plenere ir .... laiko. Kartais kasdienybėje po darbų motyvacijos pritrūksta, bet kai ateina galimybė dalyvauti su savo tapybos darbais parodose, susitikimuose – pasisemi teigiamų emocijų ir vėl atgal į kūrybą.“
Tapytoja M. Gailiūtė (g. 1984) gyvena ir kuria Kaune. 2007 m., dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje pradėjo dalyvauti parodose. Menininkė yra surengusi dvylika personalinių parodų. Jos darbai eksponuoti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (2012 m.), galerijoje „Meno parkas“ (2014 ir 2018 m.), VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“ (2016 m.), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (2014 ir 2017 m.). Menininkės kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai iš Vokietijos, Austrijos, Lietuvos. Vienas tapybos darbas priklauso Imago Mundi fondui Italijoje, o 2020 m. menininkės tapybos darbą „Gražus peizažas šalia Steinfhof ligoninės Nr. 2“ (2014 m.) įsigijo Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. M. Gailiūtė aktyviai dalyvauja grupinėse ir tarptautinėse parodose, už kūrybą yra pelniusi ne vieną apdovanojimą.
Personalinė M. Gailiūtės paroda „Pilka“ A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (Putvinskio g. 64, Kaunas) vyks iki vasario 13 d.
