Matas Dirginčius (g. 1997) studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (vadovai – Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis), nuo 2019 metų – Jaunimo teatro aktorius. 2020 m. už vaidmenis rež. Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Žmogus iš žuvies“ (pagal A. Vološinos pjesę) ir Maksimiliano Austerlico vaidmenį rež. Kristiano Lupos spektaklyje „Austerlicas“ (pagal W. G. Sebaldą) buvo nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui.

Iš kur esi kilęs, koks tavo kelias į teatrą?

Iš Šiaulių. Keista, nes į Šiaulių dramos teatrą beveik niekada neidavau. Jeigu jau į spektaklį – tai į Vilnių. Mane visai sužavėjo teatras, pasidarė įdomu. Taip po truputį ir prasidėjo. Tiesa, dvyliktoje klasėje be teatro dar patiko chemija. Patiko praktinė chemijos dalis, kur galima maišyti medžiagas, ką nors sprogdinti... o sėdėti prie teorijos nusibosdavo.

Radikalus pasirinkimas: chemija ar teatras?

Gamtos mokslai man yra tikroji kūryba. Apskritai gamta yra tikroji kūryba, ten viskas jau sukurta. Nemanau, kad žmogus kitus pasaulius, kažką radikaliai naujo gali sukurti savo smegenyse: juk kiekvienas kūrėjas atsispiria nuo to, kas jau yra. Saulėlydis kiekvieną vakarą kitaip atrodo. Kiekvieną vakarą! Kaip jų tiek skirtingų sugalvoti? Kaip iš nieko sukurti saulėlydį? Kaip parinkti vis naujas spalvas?

Tavo kūrybiškas žvilgsnis į pasaulį ir aplinką. Kuo tau teatras dabar atrodo įdomus, svarbus, nuėjus jame kelio gabalą?

Pradėsiu iš toliau. Spalio pabaigoje keliavau į Veneciją pasižiūrėti šių metų architektūros bienalės. Galvojau, išlipsiu iš lėktuvo, ir poilsis jau garantuotas, juk Italija... O išėjo taip, kad mentaliai, atrodo, pavargau dvejiem metams į priekį.

Matas Dirginčius
Foto: Laura Vansevičienė

Pats bienalės konceptas mane labai sužavėjo – iš viso pasaulio surinktas neįtikėtinai kūrybiškai mąstančių protų (vainikuotų milžiniška kompetencija) vienakrypčio pasaulio ateities apmąstymo koncentratas. Ir dar tokiame nuostabiame, visko prisodrintame mieste. Negalvodavau, kad esu labai siaurai mąstantis žmogus, bet ten pastebėjau, kad klystu ir darau tai užtikrintai. Negalėjau patikėti, apie ką tie žmonės galvoja! Atrodo, patekau į fantastinių filmų scenarijus, bet tai – realybė. Šių metų bienalės keliamas klausimas – „How will we live together?“ („Kaip mes gyvensime kartu?“). Ieškodami atsakymo, žmonės, pavyzdžiui, plėtoja metodą, kaip iš bangų ir smėlio sukurti naują salą, kad galėtų padidinti sausumos plotą žemėje. Kažkas sugalvojo hektaro ploto pilnai save aprūpinančios ligoninės modelį (jeigu organai gali būti atspausdinti 3D printeriu, galbūt ir ligoninė gali?); miestelį mėnulyje: apgalvota, iš kur maistas, komunikacija, transportas, šiluma... Ir tai nėra vien nepagrįstos idėjos – viskas realiai įgyvendinama, tik reikia finansavimo. „Auksinį liūtą“ šiemet laimėjo Jungtiniai Arabų Emyratai – jiems atstovaujanti komanda sukūrė ekologišką cementą.

Bienalėje niekas tiesiogiai lyg ir nesako, kad pasauliui blogai, bet ta atmosfera tiesiog tvyro: pasauliui labai labai blogai! Ta artėjančios katastrofos atmosfera persmelkia. Masinės migracijos tema apsvarstoma ne viename paviljone: jos mastai didės ne tik dėl karinių konfliktų, bet ir dėl klimato kaitos, fiksuojamos rekordinės temperatūros, kai kurie megapoliai taps visai nebegyvenami dėl karščio bangų. Dabar Lietuvos pasienyje keli tūkstančiai žmonių, ir tai jau atrodo kaip problema, su kuria niekada nesusitvarkysim. O jei bus šimtai tūkstančių? Ir ne tik kaip hibridinio karo pasekmė, bet kaip neišvengiamybė, būtinybė. Tuomet galvoju: visa tai, ką mes darom teatre... žiauriai nesvarbu. Palyginti su veikla žmonių, kurie apmąsto sprendimus, kaip pasauliui ir mums pasaulyje gyvuoti toliau. Bet dabar galvoju, kad galbūt kurdami mes bandome suprasti tai, kas vyksta su pasauliu ne tik techniniame lygmenyje? Tarkime, architektai bando išspręsti kokią nors konkrečią problemą, o mes mėginame įžiūrėti bendresnį kontekstą, apmąstyti sprendimo būdus, priemones: parodyti, kaip tuose milžiniškuose pasaulio inžinerijos dantračiuose jaučiasi paprastas žmogus.

Jie ieško funkcinių sprendimų, bet yra vaizduotės ir kūrybos dalykai. Gal architektas, atėjęs į spektaklį, pamatė ką nors, kas jį įkvėpė... ten kūrybos laukas, kur palaikoma gyvybė.

Kas tave įkvepia ir skatina kurti? Kas tavo „maistas“ vaizduotei ir kūrybai, kas būtina, kai eini repetuoti?

Pastaruoju metu galvoju apie tai, kad sunku susekti, ką darau iš inercijos, o ką todėl, kad iš tikrųjų noriu daryti. Atrodo, trūksta laiko, kad susigulėtų tai, kas vyksta. Ypač šį rudenį: jaučiuosi išgyvenęs aštuoniolika rudenų. Tokio didelio kiekio išgyvenimų, įvykių, informacijos, manau, dar niekada nesu patyręs. Spalio viduryje, paryčiais, prieš skrendant atgal į Vilnių po spektaklio „Austerlicas“ gastrolių, sėdėjau viešbutyje ant lovos ir galvojau: duok Dieve, kad bent per kelias ateinančias dienas niekas neatsitiktų, nes, atrodė, nebeatlaikys širdis. Tokiame įvykių sūkuryje darosi sunku orientuotis, kas davė kūrybinį impulsą, o kas kaip tik jį atėmė ir privertė „sulįsti į kiautą“.

Matas Dirginčius
Foto: Eglės Cimalanskaitės nuotr.

Tačiau, žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, man pats ėjimas į sceną ir vaidmens atlikimas neturi tokios didelės vertės, kaip repeticijos plačiąja prasme: susitikimas, susipažinimas, santykio sukūrimas, stebėjimas, kaip, sakykim, aštuoni suaugę žmonės geba sukurti bendruomenę, vieni kitus išklausyti, atrasti kompromisą. Aišku, paskui ateina žiūrovas, ir perteikti jam idėją yra meno esmė, bet aš kalbu apie savo subjektyvų požiūrį į aktorystę: man svarbesnis „priešžiūrovinis“ laikotarpis. Didžiausia motyvacija ką nors daryti, ieškoti impulsų yra santykio, kurį galima sukurti, galimybė. Vaikystėje suaugusieji sakydavo, kad laikas labai greitai prabėgs, – pradedu jausti, kad jie nemelavo. Bet retas kuris pasakydavo kitą greitai judančio laiko aspektą: kai įvertinu, kiek daug vis dėlto įvyko per tą greitai bėgantį laiką, jis drastiškai sulėtėja. Ir dar motyvacija: laikas vis greitesnis ir... Atsiranda noras nuosaikiau įvertinti, kam jį paskirti. Galbūt su kažkuo vis dėlto nereikia susitikti išgerti kavos puodelio ir eikvoti energijos. Gal nebereikia „ištaškyti“ savęs dėl išsitaškymo per se.
Rytas pradeda mane dominti. Anksčiau man tai buvo kažkoks nepažinus objektas, o dabar pastebiu, kad jis turi savyje aštriai negailestingo aiškumo, nedvejojančių atsakymų. Naktis labiau mėgsta paklaidinti.

Kas skatina kurti? Ką darai, kai būna kūrybinė krizė? Turi savo metodų, kopėčias, kuriomis lipi iš duobės?

Neturiu. Ir neturiu poreikio turėti kokį nors metodą – duobės kiekvieną kartą kitokios. Susirandi metro ilgio medines kopėčias, išlipi, o kitąkart duobė trijų metrų gylio, ir toks karštis, kad medis sudega. Dėl to man kelia nepasitikėjimą visokie „gyvenimo receptai“. Neįmanoma pasiruošti ateities dalykams, kurie galbūt užgrius. Kai užgrius – tada jau kažkaip reikės kapstytis. Pačiam.
Venecijoje (mano galva, Venecija labai keistas miestas. Keista jo atmosfera, viskas beprotiškai gražu, bet kartu yra kažkas labai tamsaus, kažkur sienose ir kanaluose paslėpta) išlindo iš galvos labai keistos ir niekada prieš tai neaplankiusios dilemos, atrodė – metus spręsiu, kol išsispręs...

Bet praėjo trys savaitės, susiklostė aplinkybės, atsakymai atėjo patys. Dabar atrodo: kodėl tada tiek daug erdvės savo galvoje jiems skyriau?

Kafkos „Procese“ pagrindinis veikėjas Jozefas K. savo advokato namuose sutikęs pirklį klausinėja apie jo proceso eigą. Pirklys papasakoja, kad dažnai kaltinamieji svajoja apie didžiuosius advokatus, bet kadangi prie jų beveik neįmanoma prieiti, tai kaltinamasis prisirenka daug „šunadvokačių“. Pastaruoju metu atrodo, kad randasi augantis noras tuos „šunadvokačius“ savo kasdienybėje identifikuoti, o tada jau ir atsisakyti jų siūlomų paslaugų.

Nuo ko tau prasideda teatras? Yra daug klišių: nuo kavinės, nuo rūbinės...

Štai prieš kurį laiką su labai brangiu draugu rengėme naminį tatuiruočių vakarėlį „Tropinis hepatitas“. Atėjo meistras, meistrė, įsikūrė dviejuose kambariuose, susirinko žmonių. Viena mergina vakaro eigoje nusprendė, kad taip pat nori tatuiruotės – linijos nuo peties per visą rankos ilgį. Buvo neįtikėtina: kokia dešimtis žmonių sėdime kambaryje, prie stalo meistras laukia jos galutinio sprendimo, ji paišo sau ant rankos eskizą, žiūri į veidrodį, sprendžia, ar ta linija tikrai būti įamžinta ant jos kūno, devyni žmonės žiūri į ją... Ji pereina per kambarį, atsistoja prie kito veidrodžio, pagal jos judesį erdvėje sinchroniškai pasisuka visų galvos. Toje situacijoje buvo tiek daug magiškojo realizmo, jaučiausi kaip italų modernistiniame kine, tokio dalyko net Pasolinis nesugalvotų. Grįžtant prie klausimo: nuo to, ką mes darom bendrai. Man atrodo, čia ir prasideda teatras. Teatre matome elgesio modelius, pagal kuriuos gyvename. Jie yra visur – kasdienybėje, religijose, apeigose, heterotopijose... Iš nueito kultūrinio kelio ateina į mūsų elgesį, ateina mums būnant bendruomenėje. Tada tai, kaip mes elgiamės, tampa mūsų teatru.

Tai teatrui reikia žiūrimojo ir žiūrinčiojo?

Ir dar žiūrinčiojo į žiūrintįjį ir žiūrimąjį. O dar jeigu kažko iki galo neišeina intelektualiai suprasti tame, ką matai, – tada labai įdomu.

Kokiomis meno sritimis tu domiesi? Kas tau būtina kūrybinei gyvybei palaikyti?

Pirmoje vietoje yra literatūra, antroje – kinas, paskiau – visa kita. Taip pat labai svarbu pabūti vienam. Laikau save ekstravertišku intravertu. Būdamas tarp žmonių, nepasikraunu, kaip tik labiau jaučiu, kad išleidžiu, atiduodu, o tam, kad pasikraučiau, reikia vienatvės dozės. Labai pakrauna jūra. Man jūra yra amžinas konfliktas, joje visąlaik kažkas vyksta, ji pyksta nežinia ant ko. Tai duoda įžeminimą: gyvenimas ir bus tokios bangos ir konfliktai. „Stasiko visas gyvenimas – audros ir perturbacijos“, kaip sako vienas veikėjas spektaklyje „Žmogus iš žuvies“.

Vakar kaip tik galvojau – laikas ilgai ėjo per dieną. Vien kol kepė pica, praėjo gal 46 minutės. Tik 46 minutės: bet kiek daug visko nutiko per jas, kiek daug savyje gali talpinti 46 minutės ir KIEK dar minučių reikės nugyventi. Ilgiau pamąsčius, gali pakirsti rankas ir kojas. Galvoju: ką reikės tiek laiko veikti? Gyventi yra milžiniškas valios aktas, bet gal jau ir šiek tiek nusišneku, nežinau. Nieko nežinau – kuo toliau, tuo labiau.

Ką turi gavęs iš savo mokytojų, ką norėtum išsaugoti?

Man atrodo, labai svarbu išsaugoti – ką mums akcentavo nuo pirmo kurso, – kad aktorystė yra tik profesija, o profesija yra tik maža asmenybės dalis. Bet kokia profesija nėra verta, visų pirma, žmogaus gyvybės, antra – sveikatos. Man atrodo, tai auksinė taisyklė ir meno, ir ne meno žmonėms, visiems.

Ir dar šiuo metu labai norėčiau išsaugoti savo augalus per žiemą, jiems sunkiai sekasi pastaruoju metu. Bet gal dabar tiesiog toks keistas laikas.