Prof. Vytautas Landsbergis: tai yra filmas apie Lietuvą
Filme „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ atkuriami istoriniai 1988-1991 metų įvykiai, kuriuose rodomas kelias iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir Sovietų Sąjungos griuvimo pradžios.
S. Loznica pasakojo, kad nors Lietuvoje reguliariai lankosi ir praleidžia daug laiko nuo 2005 m., mintis kurti šį filmą jam kilo maždaug prieš penkerius metus, po vieno iš savo filmų premjeros susipažinus su prof. V. Landsbergiu.
„Po to mes laikas nuo laiko susitikdavome, tos 3-4 valandos pralėkdavo kaip akimirka, tikiuosi, ir filmas taip pralėks. Vieną kartą savęs paklausiau: kodėl niekas apie tai nepadarė filmo? Ir pats atsakiau į šitą klausimą – jei niekas kitas nesukūrė, aš sukursiu“, – pasakojo S. Loznica.
Jis pasakojo filmą pradėjęs kurti 2020 m. kovą, kaip tik prasidėjus pandeminiam furorui, kai buvo atidėtas jo vaidybinis filmas. „Ir ačiū Dievui“, – šypsojosi jis.
Ir nors pavadinime yra Vytauto Landsbergio pavardė, pats profesorius sako, kad tai yra filmas ne apie jį, o apie Lietuvą.
„Neturi tas filmas nieko klaidinti – nei pavadinimas, nei tai, kad esu pasitelktas kaip pasakotojas. Tai nėra filmas apie Landsbergį – tai filmas apie Lietuvą, apie žmones, kokie gali būti žmonės“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis, pridurdamas, kad tai buvo ypatingas metas ir ypatingi žmonės.
Jis teigė ir pats pamatęs naujų dalykų: „Negali būti visko matęs žmogus: pasakoji, ką atsimeni, ką esi matęs, kas liko atmintyje ir kas dar ateina į galvą, o ateina visą laiką, nes tai, kas tada vyko, yra tik dalis begalinės istorijos“.
Prof. V. Landsbergis patikino, kad jam pačiam šis filmas atrodo svarbus.
„Pasaulis dabar yra tokioje beprotiškoje situacijoje, kad jei daugiau žmonių pamatys, kad yra galimybė kitokio pasaulio, tai galbūt pagelbstės šitas filmas. Nes tas filmas rodo ir Lietuvą, tokią, kokią dabar sunku įsivaizduoti. Galvoju, pagrindinis to filmo klausimas, kur ta Lietuva šiandien, ar ji buvo išvis? Nes tai yra nepaprasta Lietuva, kuri buvo tais metais, bet tai reiškia, žmonės gali būti kitokie, gal ir pasaulis gali būti kitoks, gal dar ne viskas eina velniop“, – svarstė jis.
Peržiūrėjo tūkstantį valandų medžiagos
S. Loznica sakė, kad medžiagos šiam filmui rinkimas priminė detektyvą, kai ieškai po kruopelę visko, ką tik įmanoma rasti: „Ir kartais užsirauni ant tikrų lobių“.
Atrenkant filmą buvo peržiūrėta apie tūkstantį valandų medžiagos, pirmoji versija buvo 5 su puse valandų trukmės, o galutinė buvo sutrumpinta iki 4 valandų su trupučiu. „Įsivaizduokite, kaip skaudėjo tą gabalą išimti“, – prisipažino jis.
S. Loznica išskyrė Leono Glincio video medžiagos archyvą, kuris, regis, buvo visur, kur vykdavo kažkas svarbaus. „Jis filmavo turbūt visus Sąjūdžio, Aukščiausios Tarybos įvykius – milžiniškas turtas, būtina jį skaitmeninti ir išsaugoti. Ir jei L. Glincis dar kažkaip yra sutvarkęs tuos archyvus, tai ne apie visus tai galima pasakyti. Esu įsitikinęs, kad kultūros ministerija turi padaryti viską, kad surinktų visa tai, suskaitmenintų ir centriniame archyve tai turi būti išsaugota“, – kalbėjo režisierius.
Griauna iliuzijas apie Gorbačiovą
Filme daug dėmesio skiriama ir Michailui Gorbačiovui ir griaunami kai kurie paplitę su juo susiję įsitikinimai.
„M. Gorbačiovas labai svarbus tame filme – jis kaip mitologinė asmenybė, svarbi iki šiol, o filmas neatitinka mitologijos ir ją griauna, bet jei filmas kalba apie tiesą, tai jo pozityvioji funkcija. Jis kalba apie tikrą Gorbačiovą“, – sakė prof. V. Landsbergis.
„Pateko žmogus į istorijos mėsmalę ir, kaip mes matome iš įvykių, kurį laiką tas vaidmuo jam sekėsi, kam jis buvo parinktas – ištraukti iš balos bankrutuojančią Sovietų sąjungą su Vakarų pagalba. Įtikinti Vakarų turtuolius, kad Sovietų sąjunga gali būti kitokia ir į ją verta investuoti. Tai buvo iliuzija ir dabar matome, kad daug iliuzijų reikėjo išmesti į tą duobę“, – kalbėjo jis.
„Šitas filmas rodo kiek kitaip, iš arti, apnuogintai, taip, kaip ir dirba kino menas, nuo kameros niekas negali pasislėpti“, – sakė profesorius.
