„Laisva ir klestinti Lietuva dvidešimtaisiais Nepriklausomybės metais, skaičiuojanti kultūros, pramonės ir sporto laimėjimus – skamba optimistiškai ir labai šiuolaikiškai, bet programa nukelia mus į vieną viltingiausių šalies istorijos laikotarpių – tarpukarį. Toks istorijos pasikartojimas nuteikia šviesiai ir kviečia naujai pažvelgti į Laisvės gynėjų dieną. Minėti ją ne tik kaip rimties ir susikaupimo sukaktį, bet ir švęsti sunkiai iškovotą laisvę, prisimenant, kad kiekvieną akimirką turime ją ginti savo veiksmais ir pasirinkimais“, – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Kinematografinis nuotykis
Programą iš Lietuvos centriniame archyve saugomų tarpukario Lietuvos kronikų segmentų sudarė kino archyvaras Aleksas Gilaitis. Jis atkreipia dėmesį, kad „Tarpukario Lietuva per kino kronikų objektyvą (1938)“ yra iškalbingas istorinis dokumentas, atskleidžiantis gyvą ryšį tarp praeities ir dabarties – keičiasi datos ir politinės aplinkybės, bet nesikeičia žmogaus žvilgsnis į save ir jį supančią aplinką. Tai kinematografinis nuotykis, kuris paneigia, kad kronikos yra tik istorikų ir archyvarų teritorija.
Lietuviškojo tarpukario idilė
Pirmąjį programos segmentą sudaro 10 trumpų iškarpų, kruopščiai atrinktų iš visos prieinamos tarpukario kronikų medžiagos. Nebylūs vaizdai kviečia į ekskursiją po laikinąją sostinę Kauną, pristato šalies aviaciją, pramonę, sportą ir kitus tarpukario Lietuvos gyvenimo aspektus.
Antrasis segmentas – suskaitmenintas Amerikos lietuvių, brolių Motūzų, turistinis-dokumentinis filmas „Laisvoje tėvynėje“ (1938). 30 minučių trukmės juosta, sukurta prieš pat Lietuvos okupaciją, idiliškai vaizduoja laisvos Lietuvos grožį ir pasiekimus per dvidešimt Nepriklausomybės metų.
Spalvotos kino dokumentikos pradininkai
Broliai Kazys ir Mečys Motūzos, gyvenę ir Lietuvoje, ir JAV, tapo pirmaisiais spalvotos kino dokumentikos pradininkais. 1937 m. atvykę į Lietuvą broliai intensyviai filmavo Lietuvos vaizdus: laikinąją sostinę, pajūrį, gamtovaizdžius, sporto rungtynes, svarbias valstybines šventes. Grįžę į Šiaurės Ameriką, kino kūrėjai skubėjo parodyti tėvynės vaizdus lietuvių kolonijoms Niujorke, Čikagoje, Pitsburge, Toronte, jų dokumentiniai filmai buvo rodomi moksleiviams pamokų metu. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, užsienyje sklandė kalbos apie šalies ekonominį atsilikimą, todėl brolių Motūzų filmai buvo tarsi modernėjančios, bet stiprų ryšį su gamta išsaugojusios tėvynės reprezentacija.
Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programa „Tarpukario Lietuva per kino kronikų objektyvą (1938)“ įvyks sausio 12 d. 18.30 val. Vilniaus rotušėje. Programą pristatys jos sudarytojas, kino archyvaras Aleksas Gilaitis. Pirmąją programos dalį gyvai įgarsins pianistas Edgaras Sabilo.
