„Mintis apjungti virtualiąją ir fizinę erdves į vieną kilo su komanda besvarstant apie „Meno avilio“ veiklų esmę: atvirumą, nuolatinį domėjimąsi kino tapatumo procesais, kino archyvus, paveldą, edukaciją, prieinamumą. Ir tada pokšt! Juk visas šias veiklas jungia – sinematekų veikla. Mes juk ne tik virtuali, bet ir fizinė sinemateka“, – sako „Meno avilio“ tyrimų projektų vadovė, kino ir medijų tyrėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė dr. Lina Kaminskaitė.

Žodis „sinemateka“ kilo iš prancūzų „cinémathèque“, kurio reikšmė – visuomenei atviras filmų archyvas, vėliau įgavęs tokias pridėtines vertes kaip kino paveldu besirūpinanti vieta, kur galima išvysti eksperimentinius, arthauzinius, kino istorijai svarbius ir kino teatrų repertuaruose retai aptinkamus filmus. Pasaulyje suskaičiuota apie 150 tokio pobūdžio įstaigų kone 80-yje šalių – nuo Urugvajaus ar Singapūro iki Izraelio, Irano ar Skandinavijos, Balkanų šalių. Vienos garsiausių pasaulyje yra Paryžiaus, Los Andželo sinematekos.

Kaip atsirado „Meno avilio“ mediateka, šiemet pervadinta į sinemateką, pasakoja jos steigėjai – antropologė, medijų edukatorė Gintė Žulytė ir kino tyrinėtojas, kritikas, kuratorius Lukas Brašiškis.

Pirmasis kino seansas po atviru dangumi

Gintė Žulytė, Lukas Brašiškis ir Milda Laužikaitė, studijuodami Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, domėjosi kultūros politika, kinu ir kitais menais. Tad rinkosi ir su šiomis sritimis susijusių paskaitų kursus.

„Vieną dieną, berods S. Macaičio paskaitoje, žiūrėjome filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“, kuris sukėlė didelį dalijimosi kinu džiaugsmą! Išėję po paskaitos, su Luku pradėjome svarstyti: kodėl mums nesuorganizavus kino po atviru dangumi peržiūrų? Lietuvoje to dar niekas nebuvo daręs“, – prisimena G. Žulytė.

Gintė Žulytė
Foto: Visvaldas Morkevičius

„Viskas vyko spontaniškai, bet kartu ir organiškai. Kinas po atviru dangumi dabar dažnai kur vyksta, tačiau 2005-aisiais tokios iniciatyvos neegzistavo. Sudarėme filmų programą vasaros ciklui „Kinas po atviru dangumi“. Vietą radome – mus į savo kiemelį įsileido Vilniaus mokytojų namai, tačiau reikėjo gero projektoriaus ir didelio ekrano, ko be rėmėjų neturėjome galimybės įsigyti. Tam reikėjo legalaus, t. y. viešos įstaigos statuso. Taip įkūrėme VšĮ“, – savo prisiminimais G. Žulytę papildo L. Brašiškis.

„Pamenu, valgiau medų ir taip atėjo žodis avilys, o dėl antrojo žodžio „meno“ ilgai svarstėme, bet nieko geresnio nesugalvojome. Taip 2005 m. gegužės 31 d. įsteigėme „Meno avilį“, – sako G. Žulytė.

Netrukus prie jų prisijungė Lina Černiauskaitė, kuri studijuodama vadybą didelį dėmesį skyrė kultūrai, o po mėnesio į komandą įsiliejo iki šiol „Meno avilyje“ dirbanti Lina Kaminskaitė.

Tai, ko trūko Vilniui

Peržiūrų ciklą „Kinas po atviru dangumi“ komanda atsimena kaip vieną populiariausių „Meno avilio“ renginių. Ir jau vėliau, kaip pasakoja L. Brašiškis, gavus patalpas Vilniaus mokytų namuose, kilo mintis įkurti mediateką – erdvę, kurios jų manymu, trūko ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Tai buvo įgyvendinta gavus Kazickų šeimos fondo paramą bei Jonui Mekui padovanojus savo leidinių ir filmų kolekciją. Kiek vėliau apie „Meno avilį“ sužinojo pripažinti Lietuvos kino kūrėjai bei kino kritikai ir jie patys (ar jų palikuonys) patikėjo „Meno aviliui“ savo kolekcijas. Taip čia atsidūrė S. Macaičio, Almanto Grikevičiaus, Henriko Šablevičiaus, Izoldos Keidošiūtės, Živilės Pipinytės, Rimvydo Leipaus, Romo Zabarausko ir kitų kino kūrėjų ir tyrinėtojų asmeninės knygų ir filmų kolekcijos.

Mediatekos erdvėje vykdavo peržiūros, diskusijos, filosofai|ės, universitetų profesoriai|ės pristatydavo jiems įdomius filmus. „Meno avilio“ komanda neapsiribojo tik kolekcijos kaupimu ar renginių organizavimu, bet ir aktyviai rašė į kultūrinę spaudą. „Be „Skalvijos“ nebuvo kitos vietos, kur būtų rodomas nepriklausomas kinas, videomenas, eksperimentiniai, dokumentiniai filmai. Taigi kūrėme diskursą ir erdvę tam diskursui, kuris būtų atsvara dominuojančiam holivudiniam kinui, plėstis“, – toliau prisimena L. Brašiškis.

Lukas Brašiškis
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Įkūrus mediateką, pamenu, sukirbėjo mintis, kad su kinu galima nuveikti kažką daugiau, susieti jį su edukacija, mokyklomis. „Pagooglinus“ pasirodė, kad film ir media education egzistuoja, tik Lietuvoje apie tai dar niekas nežino. Netrukus parašiau laišką Britų filmų institutui ir išvykau pusmečiui stažuotis. Grįžusi pritaikiau kino edukacijos departamente įgytas žinias ir taip nacionaliniu mastu buvo įgyvendinti pirmieji kino edukacijos projektai, kurie iki šiol yra viena svarbiausių organizacijos krypčių“, – dalijasi G. Žulytė.

2019 metų gruodį Vilniuje, adresu A. Goštauto g. 2, ėmė veikti kino ir medijų erdvė „Planeta“. Čia daug didesnius namus atrado ir „Meno avilys“ bei jo jau 17-ti metai kaupiama kolekcija – sinemateka.

Ir sinefilams, ir mokslininkams

L. Kaminskaitės iniciatyva ėmus restauruoti ir skaitmeninti šalies dokumentinį kiną ir ankstyvąjį lietuvių videomeną, atsirado ir virtualioji sinematekos versija www.sinemateka.lt. Čia filmus galima žiūrėti nemokamai, o juos lydi pokalbiai su kūrėjais ir kūrėjomis, kūrinių atsiradimo kontekstą nušviečiantys tekstai. Sinemateka.lt technologijų ir inovacijų festivalio „LOGIN 2019“ apdovanojimuose pripažinta Geriausiu ne pelno siekiančio tinklalapiu. Už šią iniciatyvą „Meno avilys“ taip pat apdovanotas „Sidabrinės gervės“ ir kino operatorių asociacijos dėkingumo prizu.

Pasak Niujorko universitete kinotyros doktorantūroje studijuojančio L. Brašiškio, Rytų Europos ir Baltijos šalių kinas nėra puikiai pažįstamas tarptautinei bendruomenei, tad iš Lietuvos kino industrijos plėtros perspektyvos tiek virtualioji, tiek fizinė sinemateka yra itin svarbus projektas tiek sinefilams, tiek tyrinėjantiesiems šio regiono kiną: „Dar 2000-aisiais lankydamiesi užsienio sinematekose svajojome apie tokią vietą Lietuvoje, ir štai ją turime.“