Gyvenime nebūna atsitiktinių dalykų

Apdovanojimus sutuoktinių pora taip pat skina kartu – tryliktoji Kuršių nerijoje gimusio Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija šiems menininkams buvo skirta už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką veiklą, už išliekamąją vertę turinčius šiuolaikinio meno kūrinius, etninės kultūros ir paveldo puoselėjimą, kultūros ir meno iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie kultūrinio turizmo plėtros, taip pat edukacinę veiklą.

J. Bučmytė kilusi iš Vilniaus, o A. Krajinskas iš Varnių. Kaip taip nutiko, kad Kuršių nerija šitaip stipriai įsiveržė į menininkų gyvenimus? J. Bučmytė pasvarstė, kad, matyt, neatsitiktinai – gyvenime nebūna atsitiktinių dalykų.
Jūratė Bučmytė, Albertas Krajinskas

„Mano genetinės šaknys iš Kuršijos, tėvukas yra kilęs iš pajūrio, matyt, tai atėjo iš pasąmonės, o Albertui po Dailės akademijos baigimo teko pusantrų metų atitarnauti sovietinėje armijoje. Taip sutapo, kad jį atsiuntė kaip generolo padėjėją- adjutantą į Pilkopių raketų bazę. Jis turėjo galimybę apkeliauti visą Rytprūsių Kuršių marių perimetrą, Kaliningrado sritį – anuomet civiliams žmonėms tai buvo neprieinama. Net į Nidą nuvažiuoti negalėdavome be oficialių kelialapių su milicijos patvirtinimais... Albertas tarnavo kartu su žymiu fotomenininku Alfredu Pliadžiu, – vienas dailininkas, kitas – fotografas. Ta epopėja pasibaigė 1981-aisiais, bet po to prasidėjo mūsų kūrybiniai darbai“, – pasakojo J. Bučmytė.

Pilkopiuose, tęsė pasakojimą A. Krajinskas, kaip dailininkui buvo leista daugiau pasivaikščioti po apylinkes: „Dabartinėje Kaliningrado srityje išfotografavau kiekvieną kaimo namą, langus, duris, interjerus... Sukaupiau labai didelį fotografijų archyvą, o grįžus jis buvo panaudotas.“

Su būsima sutuoktine A. Krajinskas susipažino jau jiems bestudijuojant. „Įstojau į Akademiją 1974-aisiais į Dizaino katedrą, o Jūratė 1976-aisiais; Atsitiktinumas – 1977-aisiais, prieš pat Naujuosius metus susipažinome ir nuo to laiko prasidėjo! Įdomiausias dalykas, aš ją mokiau kaip maketus daryti, kaip juos klijuoti, skalpelius galąsdavau... O po kiek laiko ji mane pradėjo mokinti – architektūros, proporcijų. Progresas įvyko gan greitai pas mus – toks tandemas iki pat šiol eina“, – šypsodamasis sakė pašnekovas.

Kūryba toks dalykas – visai kiti objektai, kitos esybės, su kuriomis tenka pyktis

Poros kartais skundžiasi, kad kartu negali dirbti dėl pernelyg didelės trinties, tačiau, pasak J. Bučmytės, jiems yra priešingai – kartu kurti netgi lengviau.

„Mūsų kartos architektai puikiai žino technologiją, kuri vadinasi architektūrinė atspaudimo akvarelė – ilgas procesas! Prie kiekvieno darbo tenka dirbti mažiausiai po pusmetį – kiekvienas sluoksnis turi išdžiūti... Tai darydavo visi architektai iki 90-ųjų, iki atsirado kompiuterinės vaizdų vizualizavimo technikos. Architektai užsakovui nupaišydavo visiškai realistinį planą – kaip nuotraukoje, kaip atrodys galutinis projektuojamo objekto vaizdas – bažnyčia ar rūmai, parkas ar miesto kvartalas. Visos mūsų akvarelės daromos būtent tokiu principu. Tai nėra greita akvarelė, o ilgai besitęsianti. Dirbi dirbi, atsibosta, permeti kitam. Taip ir išeina“, – apie darbą poroje kalbėjo J. Bučmytė.
Jūratė Bučmytė, Albertas Krajinskas. Neringos kaimai

Ji pastebėjo, kad darbas kartu su sutuoktiniu neišprovokuoja ir jokių konfliktų. „ Jeigu kas nors nepatinka paveiksle, jį galima tyliai nuplauti, nutrinti, užpilkinti... Tada kitas pagalvoja, gal ir gerai, nebereikės toje vietoje krapštytis ir smulkmenų paišyti, – nusijuokė ji. – Vienas iš sprendimo būdų. Visas kilusias emocijas galima nukreipti į štrichus, linijas. Visgi kūryba toks dalykas – visai kiti objektai, kitos esybės, su kuriomis tenka pyktis...“

J. Bučmytė prisiminė, kad jau 1987-aisiais jie kartu su Albertu gavo pasiūlymą važiuoti į komandiruotę, kai Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos TSR kultūros ministerijos ir Kęstučio Musteikio iniciatyva vyko į Nidą, Neringą.

„Kilo neišsprendžiama problema dėl Pervalkos ir Preilos kapinių likimo, tad su dviem fotografais iš Fotomeno draugijos (dabartinės Fotomenininkų sąjungos) su Zenonu Nekrošiumi, Vytautu Širvinsku, dviem muziejininkėm Elona Lubyte ir Dalia Bernotaite-Bieliauskiene su dar keliais dailininkais iš Dailininkų sąjungos atvykome į Kuršių Neriją“, – pasakojo J. Bučmytė.

„Čia sutikome fantastinius žmones: anuometinį vykdomojo komiteto pirmininką Juozapą Stankų, jo pavaduotoją Romaną Kizevičių, nuostabius šito krašto rūpintojėlius, kurie nešė visą Kuršių Nerijos dvasią: jau amžinatilsį Eduardą Jonušą su žmona Vitalija, architektą Jurgį Algimantą Zavišą, Eleonorą Jonušienę, Stasį Mikelį, Nijolę Strakauskaitę, Aldoną Balsevičienę, Raimondą Ravaitytę-Meyer, Aldoną Kuprelytę, Dalią Greičiutę, Regimantą Drungilą, Vytautą Zinkevičių, Giunterį Engeliną, ir daugelį kitų, kurių pavardžių tuomet nepaklausėme ar tiesiog pamiršome“, – įspūdžiais iš tuometinės komandiruotės dalijosi menininkė ir pridūrė, kad šios pažintys ir aplinka įkvėpė tolimesniems kūrybiniams ieškojimams.
Jūratė Bučmytė, Albertas Krajinskas. Juodkrantės pakrantė

Savo karjerą menininkų pora pradėjo dar prieš Atgimimo laikotarpį, kaip dizaineriai ėmė kurti įvairius prekių ženklus Neringos kraštui, mažosios architektūros formas, įvairias iškabas, lenteles. Tai, kas susiję su miesto ir etnokultūros veidu, kas tipiška Kuršių nerijai – suvenyrus, objektus, baldus, tautinius drabužius.

„Darbai įsibėgėjo... Visgi, mums regisi, didžiausias nuopelnas, kad sugebėjome bendrauti vokiečių kalba su tais, kurie buvo išvaryti iš šito krašto 1944-aisiais, o 1990-aisiais sugrįžo su dideliu rūpesčiu, kaip atstatyti kraštą po 45-erių metų barbariškos sovietinės kariuomenės invazijos, kad tik greičiau šis kraštas taptų europiniu. Iš tikrųjų, bendradarbiavimo su šitais žmonėmis dėka, mums pavyko po kruopelytę iš kiekvieno dar daugiau sužinoti, – sakė J. Bučmytė ir pridūrė, kad gauti didžiuliai nuotraukų archyvai padėjo atstatyti prieškario Neringos, ypač Juodkrantės, vadinamojo aukso amžiaus klestėjimo vaizdą tiek architektūros, urbanistikos, tiek istorijos prasme. – Sužinotos detalės atkūrė, bent jau mūsų paveiksluose, tą visuminį Kuršių nerijos ikikarinį peizažą, kraštovaizdį.“

Svarbiausia, J. Bučmytės įsitikinimu, palaikyti užmegztus ryšius su buvusia Neringos bendruomene: „Tam, kad kurtumėme, kiek įmanoma tikresnį Kuršių nerijos vaizdą, kuris buvo daugelį šimtmečių kuriamas – nuo dykumos iki taip vadinamojo Juodkrantės aukso amžiaus.“

Tarsi Robinzonai Kruzai

Šios vasaros pabaigoje įvyko vienas ryškiausių Neringos - Lietuvos kultūros sostinės renginių – opera-triptikas „Neringa“, kuriam scenografiją ir sceninius kostiumus sukūrė dailininkų pora. „Tai buvo netikėta, mes tapome Nacionalinės filharmonijos kurtos operos „Neringa“ vaizdo kūrėjais, scenografais ir kostiumų dizaineriais, reklamos kūrėjais“, – apie naująjį amplua kalbėjo ji.
Jūratė Bučmytė, Albertas Krajinskas. Operos "Neringa" scenografija

Kūrėjų pora pasižymi daugialypiškumu, jų kūryba turinti daug kampų. J. Bučmytė pažymėjo, kad tokį kūrybinį išradingumą išprovokavo sovietmečiu patirtas visa ko trūkumas: „Toks gyvenimas – esame tarsi tie Robinzonai Kruzai. Turi naudoti tas galimybes ir medžiagas, kurios yra po ranka. Reikia padaryti ir darai, be jokių ypatingų technologijų – tokia buvo mūsų pradžia. Anuomet, studijų metais – nebūdavo nei popieriaus, nei geros akvarelės, nei teptukų... Teko kažkaip suktis, ant tapetų būdavo liejamos akvarelės... Nėra ko stebėtis, kai kažkas įvaro į kampą, tada žmogus ir išsisuka.“

Paklausta, ar M. L. Rėzos vardo kultūros ir meno premijos apdovanojimas paglostė širdį, J. Bučmytė atsakė filosofiškai – visos ambicijos yra nuodėmė, šėtono gundymas: „Atėję į šį pasaulį turime tyliai tobulėti, mokytis, džiaugtis. Pasakysiu sparnuotą frazę – ateiname tyliai paduoti ranką tam, kuris slysta, paglostyti tą, kuris kenčia, su kuo nors pasidalinti duonos kąsniu... Ambicijų neturime, bet labai džiaugiamės, kad mus pastebėjo. Esame dėkingi visai bendruomenei, kad jie buvo kartu su mumis visus daugiau nei trisdešimt metų, kad mes galėjome mokytis iš jų, o jie – iš mūsų.“

Ar menininkai ir toliau kurs Kuršių nerijai? „Ko gero, sustoti jau nebeįmanoma“, – tikino J. Bučmytė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)