Įsitraukti į žaidimą kviečianti menininkė Liepa Gaidauskaitė: tai gali būti ir labai rimtas dalykas

Savo parodą Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ atidariusi Liepa Gaidauskaitė pavadino „Žaidimu“. Šiomis dienomis, kai noras būti žaismingais, atrodytų, visiškai išblėsęs, menininkė kviečia visus vėl prisiminti šią sąvoką. Ką gi ji turėtų reikšti rūpesčių iškamuotai ir sudirgusiai visuomenei? Anot kūrėjos, daug ką, ir visa tai esą priklauso nuo žmogaus požiūrio, kuris gali būti žaidybiškas arba ne.

„Žaidimas asocijuojasi su maloniu bei vaikišku laiko leidimu, bet tai gali būti ir labai rimtas dalykas. Nebuvo tikslo pradžiuginti su tuo žaidimu, bet labiau pabandyti pritraukti ir parodyti, kad jis yra visoks – ir vaikiškas, ir ne“, – sakė L. Gaidauskaitė, kviečianti žiūrovą labiau įsitraukti į žaidimą ir įminti mįslę trumpais šifruotais tekstais, aptinkamais parodoje.

Pažvelgti žaidybiškai

Kai susiklosto rimta ir pavojinga situacija, žaismingumą, deja, visiškai pamirštame, dėl to, veikiausiai, netenkame dalies gyvenimo skonio. Su šiuo mano pasvarstymu L. Gaidauskaitė sutiko, sakydama, kad būtų įdomu daugiau padiskutuoti šia tema.

„Dažnai taip nutinka, kad užsisukę visoje reikalų rutinoje to nebepastebime, kartais dėl to tenka gailėtis. Tačiau turiu ir gerų, įkvepiančių pavyzdžių. Vieną kartą teko keliauti pajūriu ir sutikti pagyvenusius vyrukus, kurie statė štabą (jau kažkelinti metai stato iš daiktų, kuriuos išmetė jūra), nes tiesiog jiems tai yra aistra. Dešimt kilometrų jie grūdasi iki to savo štabo, tada ten renka išmestas virves, stato plaustus, nors aplinkosaugininkai ir nugriauna... Vyriškiams apie šešiasdešimt, didelę savo gyvenimo dalį skiria tokiam, atrodytų, nerimtam reikalui – nei pinigų užsidirbsi, nei tapsi garsus dėl to, nepasikelsi savo kažkokių reitingų socialinėje aplinkoje. Bet... jie išpildo savo vaikišką norą, kūrybišką – egzistuoti! Man labai tai patinka, bent kiek žaidybiškai pasižiūrėti į viską“, – kalbėjo menininkė.

L. Gaidauskaitė studijuoja Vilniaus Dailės akademijos (VDA) Grafikos katedroje, magistrantūros pirmame kurse. „Jau penkerius metus aktyviai užsiiminėju menais, bet ir iki tol domino kūryba, nors mokykliniai laikai – gan migloti“, – prisipažino ji, paklausta, ar augo jusdama paskatinimą siekti menininkės karjeros.

Vietoj paraginimų stoti į menus, kaip pasakojo L. Gaidauskaitė, ji išgirdo klausimus: ar būtinai tau to reikia, ką paskui darysi, kaip gyvensi?

„Galbūt tai ir dažnas variantas, – šypsodamasi sakė ji. – Bet kai pamatė, kad taip atsitiko, kad nėra kelio atgal – nelabai kiti dalykai limpa, susitaikė. Ne, nebuvo didelės dramos, tik tokia mintis iškelta – galbūt norėtum kažką kitką veikti? Labai nemaištavau, bet nesitraukiau nuo savo pozicijos, nes nelabai galėjau įsivaizduoti, kad kažkas kita gali būti. Kaip bus, taip... Nėra taip, kad liksi ant ledo – jeigu bandysi kažką daryti, atsiras kažkoks pasiūlymas ar galimybė. Labai įdomių žmonių per tai gali sutikti.“

Parodoje „Žaidimas“ rodomi skirtingomis technikomis atlikti L. Gaidauskaitės kūriniai, tarp jų – ofsetiniai koliažai, pasteliniai piešiniai, video, garso ir šviesų instaliacijos. Per karantiną menininkė pradėjo piešti nuotaikingus dienos įvykių siužetėlius komikso stiliumi, kelti juos į instagramą.

Paklausta apie kūrybos stilių, į ką labiau linkstanti, menininkė pažymėjo siekianti eksperimentuoti su įvairiomis medijomis.

„Komiksai atsiradę per karantiną – to laiko projektas, tiek sau prasiblaškymui, tiek ir aplinkiniams. Nors jau susilaukiu replikų, kad galbūt galima būtų jį atnaujinti. Visgi, kol pandemijos sąlygos leidžia – norisi griebtis daugiau skirtingų priemonių, su jomis pažaisti. Dabar turime visas galimybes – gali nusipirkti viską, ko tau reikia, o Dailės akademijoje laukia staklės ir dirbtuvės, tad norisi labiau eksperimentuoti, studijoje tai įvyksta automatiškai“, – pastebėjo menininkė.

Liepa Gaidauskaitė

„Eksperimentavau studijoje ir visai netyčia atsitiko tas veidrodžio efektas – jis man labai patiko. Įdomu žaisti, o kitą kartą viskas gali būti visai kitaip – tai ir yra tokia varomoji jėga, reikalinga menininkui, kad per daug neužsistovėtum vienoje vietoje“

Veidrodžio efektas

Parodoje matomi išbarstyti veidrodžiai su atspindžiais, pasak L. Gaidauskaitės, – didelis atradimas. „Niekada gyvenime nesu mačiusi tokių dalykų (įprastai, menininkai žaidžia su šešėliais ir šviesomis). Ant veidrodžių nupaišyti piešiniai paprasčiausiais flomasteriais – labai paprastas principas, bet iš jų galima išgauti projekcijos efektą. Eksperimentavau studijoje ir visai netyčia atsitiko tas veidrodžio efektas – jis man labai patiko. Įdomu žaisti, o kitą kartą viskas gali būti visai kitaip – tai ir yra tokia varomoji jėga, reikalinga menininkui, kad per daug neužsistovėtum vienoje vietoje. Stilius išlieka kaip pagrindas, pasaulio požiūris, bet kartu viskas keičiasi, turi galimybę perlipti per savo ribas, bandyti kažką naujo“, – apie kūrybos procesą pasakojo L. Gaidauskaitė, dar kartą pabrėždama, kad žaidybinis, eksperimentinis kūrimo principas jai yra įdomiausias.

Pastaruoju metu, kaip tikino menininkė, ji daugiausia kurianti skirtingomis grafikos technikomis: „Ofsetinės plokštės atspaudai, rankiniu būdu atspaustos fotografijos, ir tada tai bandau koliažiniais intarpais pagyvinti. Medžiagų kūrybai atrandu šiukšlynuose – tinka visokios išmestos žaliavos prie konteinerio – kartonas, lentos. Viskas susidėlioja tarsi savaime, kartais „įvyksta“ ir video instaliacijos.“

Vienu metu L. Gaidauskaitė buvo įsitraukusi ir į scenografijos kūrimo procesą. „Teko dirbti su Motiejumi Ivanausku ir jo grupe, ,,Kosmos theatre lab“ projekte. Statėme eskizus, pavadavau scenografę, kuri išvažiavo į Prancūziją. Trūko žmonių ir manęs paprašė pabaigti jos darbus. Ir „Lėlės“ teatre darbuotis buvo labai smagu, patiko – išvis, tai tarsi kitas pasaulis, kur vyksta magija, kur reikia keistus dalykus spręsti. Tarkim, režisierius panorsta, kad koks nors daiktas pakeistų savo esamą paskirtį. Sėdi ir galvoji, kaip tai padaryti, kaip jį paversti kažkuo kitu?“, – neįprastą patirtį prisiminė kūrėja.

Dėl ateities planų menininkė tikino šiuo metu labai nesijaudinanti, tačiau tolimesnėje perspektyvoje norėtų įkurti mažą kūrybinę rezidenciją. „Smagu ne tik laukti svečių, bet ir gyventi atokiau nuo miesto. Į dirbtuves atvykę menininkai galėtų užsiimti įvairiomis veiklomis, nuolat sutiktumei naujų žmonių, nors ir nebūtum miesto šurmulyje“, – pasvajojo ji, ir pridūrė, kad yra ir kitas variantas – tiesiog darbuotis.

Pasvarstymą, kad iš Klaipėdos kilusios L. Gaidauskaitės romantiška asmenybės pusė, matyt, atpūsta nuo jūros, menininkė sutiko su šypsena. „Klaipėdoje gyvenau prieš dešimt metų. Tėvams išsikrausčius į Vilnių viskas pasikeitė – vaikystės ir visų žaidimų smagioji dalis liko Klaipėdoje, o paauglystė praėjo Vilniuje, čia ir toliau gyvenu. Visgi yra daug asociacijų – gyvenome už miesto, tad prisimeni tuometines veiklas, savo senus vaikystės žaidimus, kartais smagu visa tai įtraukti į dabarties meno procesus ir projektus“, – kalbėjo kūrėja.

Puiku, kai nereikia ieškoti įkvėpimo kitame pasaulio krašte, pakanka pagalvoti apie vietas, kuriose žaidei? „Taip, visada gali sugrįžti! Netgi dabar esu Preiloje, važiuosiu į Klaipėdą, smagu sau pasidaryti mažų nuotykių. Klaipėdoje daug gamtos, gali vaikštinėti, išsikelti sau iššūkius. Tai būtent ta vieta, kur aš pasileidžiu į nuotykius gamtoje – visada kažką atrandu“, – sakė pašnekovė.

Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44) Liepos Gaidauskaitės paroda „Žaidimas“ vyks iki sausio 14 d.