Kaip komunikacijos priemonė

Populiariausias anuomet kurtų atvirukų simbolis, kaip pastebėjo P. Andriuškevičius, – eglutės viršūnę puošianti raudona penkiakampė žvaigždė, o populiariausiame objekte – Vilniaus Gedimino bokšte plevėsuoja iškelta sovietinė trispalvė – raudonos, baltos ir žalios spalvų.

Menotyrininkas ekspoziciją sudėliojo pagal konkrečius kriterijus: svarbiausia, kad atvirutės būtų išleistos lietuviškose leidyklose, lietuvių dailininkų, su užrašais lietuvių kalba.

Paprašytas apibūdinti, kas būdingiausia lietuvių atvirukų kūrėjams, P. Andriuškevičius sakė nežinantis, ar jie labai išsiskiria iš kitų. Jis pastebėjo, kad dailininkai, piešę atvirukus, buvo ir fotomenininkais.

„Etatinis, daugiausiai atviručių sukūręs – Bronius Baltrušaitis. Jis yra sukūręs įvairių kompozicijų iš kalėdinių žaisliukų, eglišakių, degančių žvakių, objektus sukomponuodavo ant gražios staltiesės, o ant nuotraukų-atviručių gražiu šriftu užrašyta „Laimingų Naujųjų metų!“. Fotomenininko Zino Kazėno darbams būdingi vaizdai, fotografuoti lauke: tai ir apsnigtos eglės, ir miškas“, – pasakojo P. Andriuškevičius.

Paulius Andriuškevičius
Foto: Asm. albumas


Kalėdos sovietmečiu buvo uždraustos, bet žmonės šeimose jas visada šventė, kartais ir slaptai. Tuo laikotarpiu visos bažnytinės šventės oficialiai nebuvo pripažintos.

Tačiau P. Andriuškevičiui visgi pasisekė rasti atviručių, ant kurių užrašyta: „Džiaugsmingų šv. Kalėdų!“. „Tai vienetiniai atvejai, tokios atvirutės buvo leidžiamos slapta, pačių bažnytinių organizacijų – patekdavo į Lietuvą per Amerikos lėktuvus, kažkas slapčia atsiųsdavo, tačiau kad oficialiai būtų užrašytas žodis „Kalėdos“, nurodyta, kas išleido, kas dailininkas – be slapstymosi, tik 1988-aisiais tokie atvirukai pasirodo“, – pažymėjo menotyrininkas.

Atvirutės, anot pašnekovo, anuomet veikė ir kaip komunikacijos priemonė. „Nebuvo nei interneto, nei feisbuko, ne kiekvienas turėjo telefono ryšį, ne kiekvienas galėjo su automobiliu pavažiuot aplankyt artimųjų... Įdomu paskaitinėti, kas kitoje atviruko pusėje parašyta, ne tik pats dizainas – žmonės smulkiai smulkiai, ranka, kiek telpa ant visos atvirutės surašydavo visų metų reziumė: kas įvyko, kas ištekėjo, kas mirė, kas ką aplankė... Viską viską. Toks atvirukas – laiškas“, – stebėjosi P. Andriuškevičius.

Naujametinis atvirukas, 1962, A. Kazakauskas (VGLL


Masinė leidyba

Menotyrininkas atkreipė dėmesį į faktą, kad tuo metu atvirukai buvo leidžiami milžiniškais tiražais – mažiausiai 50 tūkst., iki pusės milijono. „Tų atviručių visi turėjo. Aišku, masinis jų leidimas prasidėjo tik apie 1965-uosius metus, iškart po karo atvirutė buvo tokia kaip ir prabangos prekė – ne kiekvienas įpirkdavo, tad tiražai mažesni, o ir spaudos galimybės menkesnės“, – apie šventinių atviručių leidybą kalbėjo jis.

P. Andriuškevičiaus manymu, kažin, ar atvirutė atgims kaip reiškinys. „Kai išvažiuojame į užsienį, dar kažkaip yra tokia tradicija atvirlaiškį parašyt, va, aš Paryžiuje, sveikinu su Naujaisiais metais, bet kad kaimynas kaimyną, pusbrolius ar dėdę sveikintų išsiųsdami atvirukas – vargu“, – abejojo jis.

Naujametinis atvirukas, 1985, S. Šniras (Mintis)

O ir pačios atvirutės, menotyrininkas tęsė, dabar visiškai kitokios. „Ir piešiniai kitokio stiliaus, ir užrašas, sveikinimas, eilėraštis įdėtas, belieka tik vardą ir datą užrašyt... Viskas leidėjo apgalvota, nebėra tokios laisvės sveikintojui. Praeis penkiasdešimt metų, įdomu, kas bus kalbama apie šiuolaikinius atvirukus? “ , – smalsavo jis.

Paklaustas, ar senovines atvirutes galima vadinti meno kūrinėliais, P. Andriuškevičius neabejodamas sakė, kad taip.

Sovietmečiu Lietuvoje buvo trys leidyklos Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, grožinės literatūros leidykla, ir pedagoginės literatūros leidykla. „Tos trys leidyklos įkurtos 1945-1949 metų intervale. 1964-aisiais įvyko leidyklų reforma, jos įgijo pavadinimus „Mintis“, „Vaga“ ir „Šviesa“; Jos pasidalino tematikas, kas kokius atvirukus leidžia. Tai „Mintis“ ir buvo ta leidykla, kuri leido visus šventinius ir proginius atvirukus: Gegužės 1-osios, Spalio revoliucijos, Kovo 8-osios ir kitomis progomis“, – vardijo jis.

Naujametinis atvirukas, 1988, A. Žilys ("Mintis")


Filokartininko kolekcijoje – ir išskirtinė atvirutė, sukurta 1990-aisiais. Ant jos lietuviškai užrašyta „Džiaugsmingų šv. Kalėdų!“, nors ji išleista Maskvoje.

„ Dailininko pavardė rusiška. Jis yra sukūręs analogiškų atviručių su gruzinišku, armėnišku, estišku, latvišku tekstu (visų sovietinės sandraugos šalių kalbomis). Tiražas – pusė milijono (SSRS Ryšių ministerijos leidykla); parašyta ir kada atvirutė išleista – 1990-ųjų sausio 3 d. Anksčiau viską rašydavo – ir tikslią datą, ir tikslią kainą. Kodėl sausio 3 d., negi metus ketino sandėliuoti? Greičiausiai taip nutiko dėl to, kad stačiatikių Kalėdos švenčiamos panašiu metu, kai pas mus ateina Trys Karaliai. Matyt, neišskyrė, kad lietuviai katalikai“, – svarstė P. Andriuškevičius.

Nuo istorijos nepabėgsi

Tarp P. Andriuškevičiui labiausiai įsiminusių atviručių – išleista 1985-aisiais. „Ant atvirutės nupieštas senis besmegenis, aprengtas Žalgirio marškinėliais su raudona kepure – rankoje nešasi papuoštą eglutę (ir vėl ideologiniai ženklai – žaidžiama raudonos baltos žalios vėliavos spalvomis) Prie ko čia Žalgiris? Kai pasigilinau, paaiškėjo, kad tais metais Kauno Žalgiris pirmą kartą laimėjo prieš Maskvos CSKA klubą. Nemažas tiražas – virš 100 tūkst. Žalgiris buvo „ant bangos“, visa Sovietų Sąjunga žinojo tą komandą“, – sąsajas narpliojo menotyrininkas.

Atvirukas, 1990 (SSRS)


Ar peržengus Naujųjų metų slenkstį P. Andriuškevičius palinkėtų kaip tais senais laikais vieni kitiems nusiųsti po kokį atviruką? „Galima to palinkėti, kad žmonės nepamirštų, neužsidarytų socialiniuose tinkluose. Dabar suranda gražų paveiksliuką, prikabina – sveikinu. Praeina kelios dienos, tas paveiksliukas dingsta, neprisimeni, nei kas, nei ką siuntė – nelieka išliekamosios vertės. O seniau atvirutes įsidėdavo net į šeimos nuotraukų albumus, kartkartėmis pasiskaitydavo... Aišku, dauguma tos kartos žmonių, kurie tai darė – jau iškeliavę, ir daugumos tų dailininkų, kūrusių šventines atvirutes tarp gyvųjų nebėra... Bet tas pundelis su artimųjų rašytais atvirukais turi savo dvasią. Galbūt dar per mažai laiko praėjo, kad žmonės tuos dalykus imtų vertinti? Praeis kokie dvidešimt metų, jaunesnioji karta kitaip galvos – bus įdomu pasiskaityti, ką senelis 1960-aisiais rašė ant atvirutės... Tai istorija, o nuo istorijos nepabėgsi“, – sakė jis.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 7 d.