Kęstutis Balčiūnas: išlieka skulptūra, kuri turi vertę, o eksperimentavimų yra buvę tūkstančius metų

Legendinio kino teatro „Romuva“ prieigose Kauno Laisvės alėjoje Tarptautinę kino dieną atidengta Kęstučio Balčiūno skulptūra-akcentas „Pirmas filmas“, siekiant įamžinti prieš 90 metų įvykusią lietuviško ilgametražio filmo „Onytė ir Jonelis“ premjerą. Tačiau kompoziciją sukūręs marijampolietis skulptorius pažymėjo, kad jo kūrinys ne pirmojo filmo „Onytė ir Jonelis “ iliustracija, o interpretacija. Autorius pasistengė perteikti vaikų smalsumą pirmąkart pamačius nematytą daiktą – kino kamerą. Apskritai, anot K. Balčiūno, skulptūros menas neturėtų būti tiesmukiškas, o verčiantis pamąstyti.

Tokia avantiūra

K. Balčiūnas pasakojo iš mažens apie skulptūrą negalvojęs, tačiau polinkį kurti juto dar besimokydamas mokykloje, lankė pačius įvairiausius būrelius – drožinėjimo, orkestro, fotografijos, fizikos... Kai jau reikėjo rinktis studijas, pabandė stoti į menus – taikomąją dailę. „Nuvažiavau, pirmiausia, į Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar Vilniaus dailės akademijos padalinys,Telšių fakultetas), pridaviau dokumentus. Parodžiau drožinių, visokių rankdarbių iš mokyklos laikų – na, ir vertintojams visai patiko, sako, gerai – pasiruošimas esą kaip iš kaimo mokyklos, neprofesionaliai, bet matosi, kad galėčiau mokytis. 1977-aisias Telšiuose baigiau juvelyriką, meninio metalo apdirbimą”, – studijų pasirinkimo metą prisiminė pašnekovas.

Svarstė tęsti metalo plastikos studijas Maskvos Stroganovo dailės institute, bet su draugu pavėlavo pateikti paraiškas, tad trejus metus teko padirbėti Plungėje, liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. Visgi mintis siekti mokslo neapleido – 1980-aisiais surizikavo pateikti dokumentus į Leningrado (Sankt Peterburgo) I. E. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institutą.

„Tokia avantiūra... Įstojau iš pirmo karto, nors įspėjo, kad šansų maža. Reikėjo išlaikyti egzaminus, daug teorinių dalykų, teko rimtai pasimokyti. Monumentaliosios skulptūros studijos užtruko šešerius metus“, – pasakojo K. Balčiūnas.

Savo diplominiam darbui K. Balčiūnas pasirinko sukurti garsaus mokslininko, grafo Teodoro Grothuso skulptūrą. Beje, autorius kone trisdešimt penkerius metus užtruko, kol pavyko surasti lėšų ir atlieti skulptūrą iš bronzos. Džiugi žinia – kovo 26-ąją ji bus atidengta Žeimelio miestelio (Pakruojo r.) aikštėje.

„Tai garsus mokslininkas. T. Grothuso fondas 200-osioms jo mirimo metinėms organizuoja mokslines konferencijas, bus atidengta skulptūra“, – sakė autorius, pasidžiaugdamas, kad šiemet jam pavyko sukurti net dvi skulptūras – T. Grothuso ir „Onytė ir Jonelis“ premjerą įprasminančią „Pirmas filmas“. – Toks mano šiemetinis veiklos periodas – bronzinės skulptūros.“

Su pastebėjimu, kad dėl skulptūrų šiandien iškyla nemažai konfliktų, o dėl nesusikalbėjimo yra neįvykęs ne vienas meninis projektas, K. Balčiūnas sutiko, pastebėdamas, kad tai ne tik skulptūros, bet ir architektūros problema.

Inžinerinė ir meno architektūra, K. Balčiūno įsitikinimu, skirtingos specialybės – visai kitas pasiruošimas ir supratimas. O meninis matymas, anot pašnekovo, ypač svarbus, kai dirba architektas su skulptoriumi arba su tapytoju.

„Reikia matyti taškus, suprasti, kaip žiūrisi, prieiti bendros nuomonės. Pavyzdžiui, Architektų sąjunga organizuoja konkursą skulptūrai statyti, jie vertina taip, kaip įsivaizduoja – niekuo nesusiję su menu apskritai, vertina meninę dalį. Iš kitos pusės, ir tie, kurie baigė mažosios plastikos, skulptūros studijas neįsivaizduoja mastelio. Mažas eskizas, kuris ant stalo – jisai vienaip žiūrisi, o trijų ar keturių metrų skulptūra didelėje erdvėje pasiklysta. Niekada nežinai, eskizą darydamas, kaip jis atrodys toje erdvėje – koks santykis, kokia perspektyva. Sunku prieiti bendros nuomonės, kad visi suprastų, kaip tai atrodys realybėje. Vienas pamato mažą skulptūrėlę, jam gražu, sako, padidinkime. Esą gali bet kas padidinti, ne autorius, o gamykloje, liejykloje... Bet iš tiesų, niekas negali padidinti autorinio darbo – tik pats autorius“, – pažymėjo skulptorius.

Verčia pamąstyti

Pasak jo, diskusija „vienam patinka, o kitam ne“ – begalinė. „Į temą neįsigilinusi visuomenė komentuoja, kritikuoja skulptorių, kuris dešimt metų mokėsi akademijoje, keturiasdešimt metų dirba, kaip mūsų profesoriai Gediminas Karalius ar Dalia Matulaitė... Pas mus įprasta – kiekvienas yra gydytojas, kiekvienas žino, koks menas turi būti. Niekur pasaulyje taip nėra. Daro tas, kuris supranta savo sritį, kitas nesikiša į jo darbą – negali vertinti, jei nesi profesionalas“, – įsitikinęs kūrėjas.

Betgi yra meno pajautimas, kurį kiekvienas mūsų turime, tai dažniausiai leidžia nuspręsti, ar kūrinys geras, – leidžiu sau paprieštarauti. Skulptorius iš dalies pritarė minčiai, sakydamas, kad žiūrint į meno kūrinį „šis neturintis užkliūti“. Skulptūra esą turi atitikti emociją, o atvaizduotas įvaizdis turi būti priimtinas.

„Nėra taip, kad išlavintas žmogus įsivaizduotų animacinį herojų, jį materializuotų skulptūroje, bet pristatyta mikimauzų, baidyklių – kam tai gražu? Filmukus žiūrėti – taip, bet skulptūra? Nei gražu, nei ką... Temą pasirenki, ją gvildeni. Jei kurdamas skulptūrą filmui „Onytė ir Jonelis“ būčiau atvaizdavęs kamerą ir filmuojantį Feognijų Dunajevą – tikrai nebūtų įdomu žiūrėti. Humoristinis, netiesmukiškas žvilgsnis verčia pamąstyti. Sulaukiau klausimų, o kuris čia esąs Jonukas, kuri Onytė? Atsakiau, kad nei vienas, nei kitas... Nustemba, aa, va, kaip čia įdomu. Vadinasi, skulptūra priverčia pamąstyti, netiesiogiai pažiūrėti“, – kalbėjo K. Balčiūnas, sukūręs skulptūrinę kompoziciją „Pirmas filmas“.

Pažymėjus, kad būtent tokios, legendą pasakojančios skulptūros ir sukuria miesto aurą, tampa simboliais, jų ieško turistai, nori įsiamžinti, K. Balčiūnas pritardamas sakė, kad „Pirmas filmas“ ne vienintelė skulptūra Kaune, ji yra tarsi tęsinys kitos skulptūros, kuri atvaizduoja dviračiu važiuojantį vaikutį, žaidžiantį su šuniuku: „Panašaus amžiaus vaikas Vilniaus gatve važiuoja su dviračiu ir žaidžia su šuniuku. Lyg vienas vaikas likęs ten, o kiti du jau atbėgę žiūrėti, kaip filmuojamas filmas. Stilius toks pat, iš to paties laikotarpio, senovinis – stengiausi išlaikyti ryšį. Netoliese praeina Kauno burmistras Jonas Vileišis. Tokios trys bendraujančios skulptūros.“

Ne viską ant naujų pamatų statyti

Skulptorius yra sukūręs ne vieną atpažįstamą kūrinį – Šv. Jurgio skulptūra Vilniuje (Gedimino pr. 20), skulptūra „Atlantas“ (Gedimino pr. 57). Tačiau ne visi žino, kad jos nėra senovinio Vilniaus dalis, nors atrodytų, kad jos ten stovi per amžius!

Paklaustas, kokia to paslaptis, K. Balčiūnas patikino norintis į darbą įdėti mintį, ne viską ant naujų pamatų statyti.

„Yra pasaulinė klasika. Tie darbai, kurie išlikę – apmąstyti, įvertinti, per visą istorijos laikotarpį. Tą įvaizdį ir matymo supratimą suformuoja laikas. Išlieka skulptūra, kuri turi vertę, o tų eksperimentavimų, bandymų – yra buvę tūkstančius metų. Visokių dėžučių kuriama, visokių modernizmų... Tik neseniai tai pradėta vadinti modernizmu, o iš anksčiau tokie kūriniai neišliko, jie nesukuria tos energetinės, emocinės vertės – paviršutiniškas darbas. Kaip nori kubą vadink, jis bus kubas. Skulptūra turi turėti turinį, gyvybės, emociją – to pakanka“, – sakė K. Balčiūnas.

Jeigu skulptūra ir nėra išlaižytos formos, o laisvos lipdybos ir ekspresyvi, joje, anot pašnekovo, „įdėta daug meniškų monų“. „Ieškau vidurkio tarp grožio ir bjaurumo kategorijų, todėl eiliniams žiūrovams – vieniems patinka, kitiems ne. Visgi kažkas yra, užsikabinama ant kabliuko; Stengiuosi to ieškoti visur. Aišku, būna pavyksta, būna ir ne – pamatai tik tada, kai darbas iki galo padarytas. Tik nežinia, kur tas galas yra – atrodo, tai to trūksta, tai to, – apie menininkišką nuolatinę nepasitenkinimo būseną kalbėjo skulptorius. – Profesoriai sako: svarbiausia, „nenukankinti darbo“, tad stengiuosi laiku sustoti. Geriau neužbaigti, negu sugadinti. Kaip ir visur kitur gyvenime.“

K. Balčiūnas gimė 1958-aisiais Lauksodžio km, Pakruojo rajone). Gyvena Marijampolėje.

Lietuvos dailininkų sąjungos narys – skulptorius. Tarptautinis dailininkų asociacijos narys UNESCO, Paryžius. Nacionalinės skulptūros asociacijos narys (NEW YORK USA).

1973 – 1977 m. Telšių taikomosios dailės technikumas (dailininkas juvelyras). 1980 – 1986 m. Sankt Peterburgo I. E. Repino dailės akademija, skulptūros fakultetas. (diplomas: dailininkas – skulptorius, pedagogas).

Dalyvavo 6 tarptautiniuose dailės ir skulptūros simpoziumuose Lietuvoje, Vokietijoje , Danijoje. Surengė 16 autorinių parodų, dalyvavo apie 60 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Skulptūros darbų yra Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitur.

2001 m. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino 1 laipsnio medaliu; 2011m. Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinu.

Svarbesni darbai: fiziko ir chemiko grafo T. Grothuso skulptūra Žeimelyje, Pakruojo rajonas,1986 m.; David Williams biustas Hamilton Montana, JAV. 1993 m.; W. Glaser biustas Dudenhofen, Vokietija. 1994 m.; Lietuvos prezidento K. Griniaus memorialas, Kazlų Rūdos sav., 1994 m.; Skulptūra „Meilės deivė“ Bobenheim-Roxheim, Vokietija. 1995 m.; Popiežiaus Jono Pauliaus II reljefas, 1995 m.; Arkivyskupų: M. Reinio ir J. Steponavičiaus memorialinės lentos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, 1999 m.; Vyskupo M. Valančiaus skulptūra Nasrėnuose, Kretingos raj., 2000 m.; Šv. Jurgio skulptūra Vilniuje, Gedimino pr. 20, 2005 m.; Skulptūra „Atlantas“, Vilnius Gedimino pr. 57; LR prezidento A. M. Brazausko antkapinis paminklas, Vilnius Antakalnio kapinės, 2011 m.; Skulptūra „Angelas“, Pilnų namų bendruomenė, Panaros km., 2016 m.; Kauno burmistro, Jono Vileišio skulptūra Kaune, Laisvės al., 2017m.